Problema – suaugusieji

"Baigiau pedagoginę ikimokyklinio ugdymo mokyklą, sisteminiuose darželiuose dirbau penkiolika metų, užauginau tris vaikus. Per savo praktiką išbandžiau labai daug metodikų. Vis kažko pritrūkdavo. Labai norėjosi atsiriboti nuo mąstymo, kad vaiką reikia specialiai ugdyti, lavinti ar skiepyti jam kokį nors požiūrį. Daug įdomiau pažinti vaiką tokį, koks jis yra", – apie gilesnio žvilgsnio į vaiką kaip asmenybę paieškas pasakoja V.Alešenkovienė.

"Vaiką visada norisi ugdyti ir lavinti, nes visiems atrodo, kad jis yra kažkoks tarsi nepakankamai geras. Kai aš išvažiavau į Švediją tobulintis, seminaruose apie intuityviąją pedagogiką išgirdau: "Su vaiku viskas visada yra gerai, blogai su mumis, suaugusiaisiais, kurie turi įskiepytų vertybių, filosofijų ir požiūrių."

Idėja, kad vaiką reikia pažinti tokį, koks jis yra, ir leisti jam pačiam save atrasti, pedagogei buvo labai artima. Pasak jos, daugelis Lietuvos darželių šiandien deklaruoja, kad jiems svarbiausia, jog vaikas būtų savimi, tačiau tai yra absurdiškas teiginys, atsižvelgus į tai, ką vaikai veikia darželiuose. "Kaip jis gali būti savimi, jei nuolatos yra ugdomas, jam kas 15–20 minučių suorganizuojama veikla, kuri daugiausia moko kopijuoti? Kaip jam būti savimi, jei jis tiesiog neturi laiko būti savimi?" – klausia intuityviosios pedagogikos šalininkė.

Jeigu vaikas veikia tai, ką nori, jis kuria. Ir jam tiesiog nėra kada nei bėgioti, nei žviegti, nei draskytis ar kitaip protestuoti prieš tai, į ką yra tarsi sugrūdamas.

Sistemos įkaitai

Trijų vaikų mama gyvena Rokų seniūnijoje, Patamulšėlio kaime. Ten ji įkūrė Jurtą, kurioje su vaikais leidžia laiką – čia daugiau gryno oro, arčiau gamtos. V. Alešenkovienė sako, kad kuriant Jurtos ir joje besilankančių vaikų darnos idėją, pagrindinis tikslas buvo, kad kiekvienas vaikas turėtų vaikystę, tiesiog būtų savimi.

"Pas mus į Jurtą ateina ir vadinamieji nurašyti vaikai, su hiperaktyviųjų diagnozėmis arba negebantys išlaikyti dėmesio. Tai dažniausiai berniukai. O juk visa sistema iš esmės yra sukurta mergaitėms – berniukai juk negali išsėdėti vienoje vietoje ir susikaupti. Kadangi fiziologiškai ir psichologiškai tokie vaikai neatitinka idėjos ir sistemos, jie patenka į užburtą ratą. Jie negali ir nenori prisitaikyti prie tos sistemos, o tada suaugusieji jiems klijuoja diagnozes", – mano V.Alešenkovienė.

Ji įsitikinusi, kad kai vaikas yra nuolatos vertinamas, kai nuolatos angažuojami jo pasiekimai, tai neigiamai paveikia savivertę. "Dažnai ji yra labai sumenkinama. Kai pas mus ateina nurašyti vaikai, labai nustemba, kad jiems leidžiama bėgoti, niekas iš jų nieko nereikalauja, jų piešinukų mes niekur nerodome, jie viską gali daryti kiek tik nori ir kaip tik nori. Jie čia tiesiog nurimsta, nes pasijunta saugūs ir geri tokie, kokie yra. Tada ir prasideda tikroji kūryba. Jeigu vaikas veikia tai, ką nori veikti, jis kuria. Ir jam tiesiog nėra kada nei bėgioti, nei žviegti, nei draskytis ar kitaip protestuoti prieš tai, į ką jis yra tarsi sugrūdamas", – neabejoja vaikų auklė.

Kūryba per žaidimus

Tikrajai vaikų kūrybai skleistis gali padėti ir patys tėvai, o esminė kūrybos sąlyga yra žaidimas ir bendravimas su vaikais. "Nereikia ypatingų sąlygų, svarbiausia, kad vaikas nejaustų tėvų lūkesčio, kad jis turi tapti kažkuo. Nesvarbu, ką žaisti, nesvarbu kaip žaisti. Juk kai vaikai susitinka, jie tiesiog bėgioja, ir suaugusiam žmogui atrodo, kad dūksta. Bet tai nėra tiesa – jie turi ir sustrateguoti savo bėgiojimą nesusižeidžiant, jie turi komunikuoti. Kūrybą lavina žaidimai, kurie neturi tikslo ir neturi laimėtojo", – aiškina V.Alešenkovienė.

Pasak jos, šiandien mokyklose susiduriame su problema, kad vaikai nemoka bendrauti. "Juos darželiuose grupėmis susodina į paruoštas sterilias vieteles, bet jie atlieka užduotis individualiai. Mes esame socialinės būtybės ir negalime gyventi po vieną, šeima jau yra mini kolektyvas, mes turime išmokti bendrauti. Atsisuko lazda į sureikšminto individualumo ugdymą. Dabar visi skatina bendradarbiavimą", – pastebi V.Alešenkovienė.

Žaidimas be tikslo ir buvimas su kitu vaiku be jokių lūkesčių ir yra tikrasis bendradarbiavimo mokymasis, nes čia nėra nė vieno svarbesnio, neabejoja specialistė. "Tai, kad vaikas vyresnis, nereiškia, kad jis turi mokėti daugiau ar kažko kito nei mažesnis. Turėtume leisti jiems būti skirtingiems ir nevienodinti jų", – pataria ilgus metus su vaikais dirbanti moteris.

Atimtas pažinimo saldumas

Visiems skeptikams, kurie sako, kad tokia ikimokyklinio ugdymo filosofija nesudarys tinkamų sąlygų ruoštis mokyklai ir nesuteiks reikiamų žinių, V.Alešenkovienė atsako, kad tai yra esminė mąstymo klaida. "70 proc. žmogaus susiformuoja vaikystėje. Jeigu jis turės gerą tvirtą stuburą, galės eiti kur norės ir ant jo galės krauti ką tik norės. Vaikas, turėdamas būtent gerus socialinius įgūdžius, bet ne žinias, pritaps bet kokioje sistemoje ir su bet kokiu žmogumi", – tikina moteris.

"Dabar vaikai ateina į mokyklas ir tiesiog neturi motyvacijos mokytis. Bet kaip jie ją turės, jei darželyje yra viskuo persisotinę ir jiems tiesiog nebeįdomu? O tie vaikai, kurie labai gerai mokosi, dažniausiai neturi socialinių įgūdžių ir tampa patyčių objektu, kadangi didžiausia masė yra tų, kurie nenori mokytis. Tas tėvų dėmesys, skirtas nesibaigiančiam vaiko lavinimui, jį išvargina ir atima pažinimo saldumą, natūralų ir sveiką domėjimąsi viskuo. Tėvai papuola į savo pačių spąstus", – pastebi pedagogė.

Pavojingi lūkesčiai

Ir išties, tėvai šiandien patiria savotišką stresą, kad tik jų vaikai mokėtų viską, ką, jų manymu, reikia mokėti. O gal net ir geriau nei kitų vaikai. Pasak V.Alešenkovienės, reikia suprasti, kad taip ugdomos visuomenės padariniai gali būti labai žiaurūs.

"Kiek daug darbo šiandien turi psichologai ir socialiniai darbuotojai. Viskas taip iškrypę būtent dėl sureikšminto dėmesio vaiko individualumui, o ne vaiko, kaip sveikos asmenybės, formavimui. Toks požiūris iškraipo vaiko mąstymą, jam pataisyti vėliau reikia net įvairiausių terapijų", – dalijasi ji.

Visi pedagogai, psichologai ir kiti specialistai, dirbantys su vaikais, kalba apie vaiko saugumą. Pasak intuityviosios pedagogikos atstovės, mes pamirštame, kad tikrasis vaiko saugumas formuojamas ne per išorinius momentus, o tada, kai jam leidžiama augti taip, kaip kiekvienam vaikui pridera.

"Vaikystė tam ir duota, kad vaikas galėtų būti tiesiog vaiku. Tada jis turi pirminį saugumą ir sveiką savivertę. Kitaip suformuota ir išlavinta savivertė yra nieko verta, galinti pavirsti į vaiko egoizmą ir susireikšminimą. Kai vaikas negali įgyvendinti suaugusiųjų lūkesčių, jo savivertė yra per maža ir gali virsti agresija", – tiki V.Alešenkovienė.