Nyderlandų šokio ir cirko trupė „Panama Pictures“ pristatė du įspūdingus darbus – „The Weight of Water“ ir „Into Thin Air“. Šokis, akrobatika ir architektūriniai objektai susipynė į jautrią, daugiasluoksnę kūnų kalbą, pasakojančią apie žmogaus, gyvenimo nepastovumą.

Šiandien, kai vis dažniau atsiduriame geopolitinių įtampų, klimato pavojų, migracijos bangų ir skaitmenizacijos lauke, meninė raiška tampa itin svarbi. Šie procesai trina ribas tarp asmeninio ir politinio gyvenimo, tarp fizinio stabilumo ir pasaulio, kuriame ši tvarka vis labiau byra.

Nors „Panama Pictures“ scenose nematome tiesioginių politinių simbolių, pati spektaklio struktūra – nuolatinis pusiausvyros praradimas ir atkurimas – mūsų nenuspėjamo pasaulio metafora. Net objektai, sukurti scenografo Sammy van den Heuvel, kvėpuoja nestabilumu – jie linguoja, slysta iš ramybės būsenos, kaip ir mes, žiūrovai, stebintys atlikėjus, nuolat klaidžiojančius ties riba. Nejučia imi kvėpuoti kartu, įsitempi, kai atlikėjo kūnas pakimba ore, ir tik tuomet supranti, kaip giliai ši šokio kalba veikia per fizinį patyrimą, persmelkdama ne protu, o pojūčiais. Tokiomis akimirkomis tampi nebe stebėtoju, o patyrimo dalyviu – kūnas reaguoja instinktyviai, tarsi norėdamas sulaikyti kritimą ir atsikvėpti kartu su aktoriais. Tai įsirėžia per raumenų atmintį, kvėpavimą, per jungtį tarp tavęs ir kito.

Vaikystėje su draugais dažnai žaisdavome žaidimą „aukščiau žemės“ – stengdavomės šokinėti nuo baldų ant pagalvių, nepaliesdami grindų, nes jos, pagal žaidimo taisykles, virsdavo pavojumi. Tuo metu tai atrodė kaip paprastas žaidimas. Dabar suprantu, kad jis puikiai imituoja būseną, kurią perteikia „Panama Pictures“: mažėja galimybių saugiai stovėti ant žemės. Erdvė, užuot teikusi saugumą, tampa nerimo šaltiniu – kintanti, judri, lyg gyvas organizmas, kuris neaišku, ar palaiko, ar priešinasi. Vis dažniau pagaunu save mąstant apie tai, kad žiūrėti tokius spektaklius – ne tik estetinė patirtis. Tai – išgyvenimas. Ir ne vien dėl rizikos, kurią tiesiogiai matau artistų kūnuose, bet ir dėl emocinio atpažinimo: mes visi, kiekvienas savaip, šiandien gyvename ant trapios ribos. Lyg būtume įžengę į kintantį pasaulį, kuriame sunku rasti tvirtą pagrindą – ne išoriškai, o viduje. Kaip ir spektaklyje „The Weight of Water“ – laiptai svyruoja, žmonės laikosi vieni kitų, bando perkelti svorį taip, kad nenukristų. Tačiau kai kurie vis dėlto nukrinta. Tai kėlė klausimą – kiek aš pasitikiu savo atrama gyvenime?

Atlikėjai kovojo ne su kliūtimis, bet su pačia būtimi – nuolatiniu būtinybės balansuoti tarp galios troškimo ir pasitikėjimo poreikio patyrimu. Vandens paviršiuje plūduriuojančiame objekte šokėjų kūnai lyg emociniai srautai ar sutrikusios gravitacijos bangos mezgė trapios pasaulio darnos įvaizdį, kuriame net menkiausias kūno judesys galėjo išderinti visą sistemos harmoniją. Visi priklausė vienas nuo kito, kiekvienas jų kūno svyravimas atliepė kitų padėčiai. Kiekvienas žingsnis – rizika. Kai scenos partneriai laikė vienas kitą už rankų būdami nestabilioje padėtyje, atrodė, kad kiekvienas judesys yra tarsi išgyvenimo šauksmas, o kiekvienas prisilietimas – gelbėjimo gestas. Ištiesta ranka šitame spektaklyje tapo ne tik būtinybe, bet ir moraliniu ar net politiniu gestu. Pasitelkiant garsą, judesį ir objektą formavosi netiesioginis, tačiau aiškus komentaras apie galios žaidimus, politinį chaotiškumą, kuris atsispindėjo kasdieniuose kūniškuose išgyvenimuose.

Tuo tarpu „Into Thin Air“ labiau orientavosi į vertikaliąją ašį – fizinio teatro kūrėjai judėjo pakibę laiptų konstrukcijose, ten, kur nebuvo aiškios „grindų“ linijos, o ore įstrigę kūnai tyrinėjo gravitacijos paradoksus. Taip erdvė transformavosi į emocinį labirintą, o šokėjų technika tapo įrankiu šiai būsenai perteikti. Vertikalus laipiojimas, galūnių ištempimas, kabėjimas – visa tai buvo ne tik estetiškai įspūdinga, bet ir dramaturgiškai įkrauta. Kiekviena pakibusi figūra liudijo apie pastangas išsilaikyti ore, kuriame nebuvo nieko tikra, – tik laikinas stabilumo momentas. Slystantys kūnai vėl ir vėl atgaudavo pusiausvyrą, traukė vienas kitą žemyn ar aukštyn, priklausomai nuo santykio, pastangos ir ryšio. Žiūrovai buvo kviečiami ne tik stebėti, bet ir įsitraukti empatiškai. Tai, ką matėme scenoje, buvo ne tik apie juos, bet ir apie mus. Apie mūsų griūtis ir atsigavimus, trapų buvimą su kitais. Šioje šokio ir akrobatikos sintezėje emocinis krūvis pynėsi su fiziniu pavojumi, vesdamas stebėtojus jautria riba tarp įtampos ir susitapatinimo. Akrobatinis meistriškumas – tarsi spektaklio nervų sistema: jautri, įsitempusi, reaguojanti į kiekvieną vidinės sumaišties impulsą. Judesiai laviravo tarp jėgos ir netikrumo – aktoriai ne tik demonstravo ištvermę, bet ir gebėjimą reaguoti į nenuspėjamą aplinką. Kūnų svoris, trauka ir atoveiksmiai tapo esminiais choreografijos elementais. Atlikėjai laipiojo judančiais laiptais, kabėjo ore, slydo pasvirusiomis plokštumomis, tempė vieni kitus. Kartais, regis, jie specialiai pasirinkdavo nesėkmingą judesį – slydimą, griūtį, susidūrimą. Tokie veiksmai išreiškė temines spektaklio ašis: pažeidžiamumą, riziką, priklausomybę nuo kito. Būtent ši meistriškai kuriama įtampa kartu su trapiu žmogiškuoju ryšiu veikė stipriausiai.

„Panama Pictures“ spektakliai atrodė ne kaip šokio ar cirko reginiai, o kaip kelionė į pačius egzistencijos klodus. Kontaktinė akrobatika veikia kaip išplėstas santykių žemėlapis – prisilietimai, laikymasis, permetimai, įsipynimai į scenografinę struktūrą tampa kalba, kuria pasakojamos pasitikėjimo, trapumo, pagalbos ar priklausomybės istorijos. Net kai kas nors krinta, jis dažnai nėra vienas – šalia visada atsiranda kūnas, kuris prilaiko, ranka, kuri paliečia, arba petys, į kurį galima atsiremti. Trupės choreografija skverbiasi gilyn, paliesdama universalius jausmus – nepastovumą, nerimą, artumo ilgesį.

Kūnai, kabančios būsenos, įtemptos nugaros, vos įsikibę delnai atliepia būsenas, kai nežinai, ar atsilaikysi, ar tave palaikys. Spektaklis palieka jausmą, kad atrama kartais yra ne žemė po kojomis, o kitas žmogus, momentinis pasitikėjimas ar vidiniai resursai, leidžiantys išbūti, kai aplink viskas svyruoja.