Būsimosios Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjeros, Jono Jurašo režisuojamo spektaklio "Barbora", kostiumų dailininkę Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėją Jolantą Vazalinskienę šiuo metu dažniausiai galima sutikti siuvykloje arba teatro salėje, įdėmiai stebinčią, kaip gimsta spektaklio visuma. Ne vieną dizainerį išugdžiusi profesorė mėgaujasi nauja patirtimi, nes teatro kostiumus kuria pirmąjį kartą.

– Naujajame spektaklyje pagal Juozo Grušo dramą "Barbora Radvilaitė" debiutuojate kaip kostiumų dailininkė. Kaip vertinate šią patirtį?

– Teatro kostiumo stilistika man buvo artima visą gyvenimą ir, matyt, dabar atėjo laikas, kai galiu save realizuoti šioje srityje. Visada buvo įdomus drabužis kaip įvaizdis, ne vien mados ar kasdienio nešiojimo objektas. Ši patirtis teikia naujų atradimų, naujo matymo ir interpretavimo galimybių.

– Kas buvo jūsų kūrybinio proceso atskaitos taškas?

– Pirmiausia susipažinau su spektaklio scenovaizdžio dailininko Mindaugo Navako eskizais. Jis pasiūlė šachmatų lentą primenančius ornamentuotus kilimus, kurie nukėlė į tam tikros aplinkos lauką, prie kurio derinau kostiumus. Žinoma, savo viziją išsakė ir spektaklio režisierius J.Jurašas, kuriam svarbi šiame spektaklyje transformacija, pavyzdžiui, Aktorės virsmas Barbora Radvilaite.

– Žiūrovams smalsu, kokie bus po daugiau nei keturių dešimtmečių NKDT scenoje atgimstančio spektaklio kostiumai?

– Ši "Barbora" atėjusi iš Renesanso, bet priartėjusi prie mūsų. Tai epochų samplaika – šiandienos žvilgsnis į Renesansą arba žvilgsnis iš Renesanso į nūdieną. Jokiu būdu ne Renesanso epochos citatos, veikiau pozicijos, apmąstymai. Veikėjų kostiumai yra hipertrofuoti, stilizuoti, skulptūriški. Renesanso epochos dvelksmas ateina per siluetą, o spalvos išreiškia asociacijas, personažo teigiamas ir neigiamas nuotaikas. Naudojamos karališkos hierarchinės spalvos – purpuro, aukso, balta ir oranžinė – meilės ir optimizmo spalva, taip pat pilka ir juoda. Galima sutikti tai, kas būdinga Renesanso epochai ir ką mes šiandien sutinkame madoje. Dar galiu pridurti, kad dominuoja nauji, modernūs, inovatyvūs audiniai. Jų kitas kritimas, faktūra, dėvėjimo ir kitos savybės. Dalis jų atkeliavo tiesiai iš Ispanijos.

– Paprastai teatro scenoje avalynė ypatingai neišsiskiria, o kaip šiuo atveju?

– Renesanso epochai būdingi lengvi bateliai, bet kadangi spektaklyje svarbus žaidimas likimu, ryški žaidimo šachmatais tema, todėl jai pritaikiau masyvius storapadžius batus. Jie lyg šachmatų figūros padai, puikiai atliepiantys figūrų judėjimo dinamiką. Per avalynę taip pat atsikartoja šiandienos ir istorijos susidūrimas.

– Ar aktoriai jau spėjo susigyventi su savo kostiumais?

– Kostiumai, be abejo, turi tarnauti aktoriams, padėti išreikšti kuriamo personažo charakterį. Scenoje veikiantys aktoriai taip pat labai daug prisideda kurdami patį drabužio pateikimą, patys siūlo gražių pasiūlymų ir ne kartą mane maloniai nustebino. Štai ir dabar, prieš pokalbį su Elžbietos vaidmens atlikėja, aptarėme, kaip įdomiau išnaudoti šydą.

– Rodos, dar taip neseniai pristatėte kostiumų eskizus, o visai netrukus išvysime galutinį rezultatą. Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus?

– Sakyčiau, viskas pavyko. Padėjo puiki teatro siuvyklos komanda ir pastatymų dalies inžinieriai. Ieškojome geriausių sprendimų, kokias technologiją naudoti, kad kostiumai būtų funkcionalūs. Trys moterys per gana trumpą laiką pasiuvo kostiumus penkiolikai aktorių. Kai kurie jų turi net kelis, daug detalių, išskiriančių socialinį statusą. Darbas atliktas kruopščiai ir profesionaliai, nors buvo tikras iššūkis dirbti su nelengvai siuvimo mašinos adatai pasiduodančiais audiniais. Galiu išduoti paslaptį: bus naudojamas sijonas, kuris čia pat scenoje veiks kaip detalė, simbolis ir kaip drabužis. Taip pat esu patenkinta, kad kieto, standaus audinio drabužiai scenoje puikiai dera su metaliniais žvilgiais šarvais.

Kas? Spektaklio "Barbora" premjera.
Kur? NKDT Didžiojoje scenoje.
Kada? Rugsėjo 25–28 d.