Atsivėrusi oazė

Tarptautinio plenero kuratorius dailininkas Valentinas Varnas praveria vienas iš daugelio Kauno kunigų seminarijos durų. "Turiu tokį raktą, kuris visas duris atrakina", – šypteli dailininkas ir veda į vidinį seminarijos kiemelį.

Čia akys raibsta nuo gausybės pavasarinių žiedų, o nosis sąla nuo jų skleidžiamų kvapų. Sunku patikėti, kad čia pat, už seminarijos tvoros, verda kasdienis Senamiesčio gyvenimas. Esantieji anapus seminarijos tvoros nė nenujaučia čia tvyrančių kvapų ir spalvų gamos, svaiginančios ramybės. Jokių dailininkų, jų molbertų, teptukų, dažų tūtelių.

"Jis turėtų būti čia", – V.Varnas veda takeliu už seminarijos pastato. Dailininkas Alvydas Stauskas ima tvarkyti išsimėčiusius teptukus, dažus. Kartais dideliu mažo miestelio žmogumi vadinamas A.Stauskas Kunigų seminarijoje tapo pirmą kartą.

"Esu peizažistas, o čia man iššūkis. Miestas man nauja. Architektūrą tapydavau studijų laikais. Tapau kaimo bažnytėles gamtos fone, bet tai vis tiek kas kita. Miela, kai nuo administracinio darbo grįžtu prie kūrybos", – A.Stauskas 20 metų vadovauja Dusetų dailės galerijai.

Idėja materializavosi

Pleneras Kunigų seminarijoje – šiek tiek kitoks nei kiti panašūs renginiai. V.Varnas prieš metus šnektelėjo su seminarijos rektoriumi monsinjoru Aurelijumi Žukausku dėl jo parodos seminarijoje. Taip užsimezgusi kalba apie jubiliejinius metus seminarijai išsirutuliavo iki dailininkų plenero.

Pavienius dailininkus Kauno kunigų seminarija įsileisdavo ir anksčiau. Tarptautinis pleneras vyksta pirmą kartą. Be keturių lietuvių, įamžinti 150-ojo Kauno kunigų seminarijos pavasario buvo pakviestas latvis, lenkas ir dvi Ukrainos dailininkės.

V.Varnas ir A.Stauskas vienas kitam antrina: "Čia ypatinga atmosfera, aura. Kiekvienas akmuo pulsuoja šimtmečių istorija, ir tai labai jaučiasi."

V.Varnas žinomas kaip akvarelės meistras, palaipsniui pamėgęs tapybą dėl jos daugiasluoksniškumo. Dailininkas seminarijoje buvo surengęs savo darbų parodą, vyko susitikimas su seminaristais.

Per savo karjerą V.Varnas dalyvavo daugybėje plenerų. "Juose gerokai sunkiau kurti nei savo įprastose dirbtuvėse. Reikia įprasti ir prie aplinkos. Susigyventi. Pas save dirbtuvėse kada nori, tada ir tapai", – kolegos A.Stausko darbą apžiūrinėja V.Varnas.

Ypatingi pojūčiai

Dar keli potėpiai ir A.Stauskas ketina baigti dienos užmojus. Įpratęs tapyti gamtoje, dailininkas juokiasi, kad tiksliai žino, kaip atrodo ežeras, medis. Gal todėl trečiam plenero darbui A.Stauskas jau renkasi seminarijos sieną kiemelyje su daugiau žalumos.

Vis dėlto, kad ir apie ką kalbėtum, sugrįžtama prie unikalios atmosferos šiame Kauno kunigų seminarijos kiemelyje. "Juk esame pačioje Kauno širdyje, kur verda gyvenimas, pramogos, o mes tokioje oazėje", – žodžiais ne tik kiemelio, bet ir savo kūrinių atmosferą perteikia A.Stauskas.

V.Varnas ragina aplankyti kitus plenero dalyvius. Seminarijos laiptai veda į antrą aukštą. Čia jau vis labiau juntamas dažų kvapas. "Pavėlavote. Vos prieš kelias minutes išėjo prelatas Vytautas Vaičiūnas", – atsidūsta portretistas iš Latvijos Andrejas Severetnikovas.

Garbės reikalas

Dailininkas neslepia buvęs priblokštas, kai į auditoriją atėjo prelatas. Tada A.Severetnikovas suprato, kad tai nebus kelių valandų darbelis, kaip įsivaizdavo. "Prelatas labai įdomus žmogus, eruditas, protingas ir išmintingas. Juk yra protingų žmonių, tačiau išmintingais juos ne visada gali pavadinti. Be to, dar ir linksmas, pasijuokti su juo galima. Aš nepaprastai laimingas, kad jį tapau, kad pasisekė lyg ir atrasti tą ryšį", – tiesa, po įtempto darbo dailininkas prisipažįsta, kad jaučiasi išsunktas kaip citrina.

Latvis dailininkas įvertina neeilinę seminarijos aplinkos dvasią, atvirauja, kad mėgsta tokias vietas, kurios pažadina kažką ypatingo viduje. Todėl nutapyti seminarijos šeimininkų portretus – jam garbės reikalas.

"Portretas – sudėtingiausia, kas gali būti mene. Aš mėgstu sudėtingus dalykus. Kai prelatas atėjo, aš buvau mažumą priblokštas. Nutapyti jo portretą taip, kaip norėtųsi, tai mažų mažiausiai savaitė kasdienio darbo. O čia reikia greitai nutapyti ir charakterį pagauti", – prelatu vis dar žavisi A.Severetnikovas.

Savotiška rekolekcija

Latvijos dailininko užsuka aplankyti kitas plenero dalyvis Tomaszas Awdziejczykas iš Lenkijos. Gal tik sutapimas, kad pakili vidinė būsena atsispindėjo visų sutiktųjų veiduose. Jie šiltai šypsojosi.

"Aš tikintis. Aš tikiu, kad Dievas norėjo, jog mes čia būtume. Norėjo, kad mes savo kūriniais kažką pasakytume. Taigi ta energija, dvasia per mūsų rankas, galvas perkeliama ant drobės", – lenkų dailininkas tęsia pastebėjimus apie pakilią vidinę būseną, apie nepaprastomis emocijomis pulsuojantį kiekvieną seminarijos kampą.

Atokiau erdvioje auditorijoje prie stalo susilenkęs vyras atrodo kaip mokinukas, paliktas po pamokų. Kilstelėjęs galvą šyptelėja į kiekvieną kolegų pasakytą gražesnį žodį. Kruopštūs štrichai pieštuku, fragmentas prie fragmento jungiamas į istorinę visumą.

"Aš panorau istoriniu aspektu panagrinėti tą visą 150 metų laikotarpį, kaip jis klostėsi seminarijoje. Technika tokia paprasta – pieštukas", – šalia istorinių knygų, pasiskolintų iš Kunigų seminarijos bibliotekos, dailininkas ir architektas Zigmas Brazauskas ištiesia savo darbą.

"Tas pleneras kaip rekolekcijos. Čia atitrūksti nuo pasaulietiško gyvenimo. Susikaupi, dirbi ir įtemptai galvoji apie tai, ką darai. Čia neeilinis gyvenimas", – dailininkas stengiasi kalbėti pašnibždomis. Toje pačioje patalpoje kūrė dar dvi plenero dalyvės iš Ukrainos.

Dėmesys Ukrainai

Iš Dniepropetrovsko kilusi jauna dailininkė Alina Haieva papasakojo apie jos kuruojamą tiesos ir meno projektą "Ukraine EXISTS", kuris neseniai buvo pristatytas Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke. Šiame projekte dvilypė Ukrainos situacija pristatoma pasitelkiant dvi skirtingas raiškos formas.

"Miela, kad Lietuva tokia atidi Ukrainos įvykiams", – po klierikų klausimų srauto, ašarų ir vėl išgyventų prisiminimų dėkoja A.Haieva. Ji Lietuvoje pirmą kartą. Dailininkė kone pratrūksta reikšdama savo susižavėjimą medine Lietuvos skulptūra, kurią ir perkelia į savo kūrinius plenere.

Oksana Svizhak Lietuvoje svečiuojasi ne pirmą kartą, tik vizitas Kaune pirmasis. "Menas ir religija – labai arti. Tai dvasingumas. Apie tai, kas nuostabu, apie tai, kas aukščiau. Ar būtų skulptūra, ar dailė – visada galvoji apie kažką, kas yra nuostabiausia, apie tai, kaip tai pasakyti ir pamokyti kažko gražaus. Religija panašiai", – svarsto ukrainietė.

Įamžinta istorija

Dar vienos plenero dalyvės teko ieškoti Pranciškonų vienuolių pastate. "Mes visi čia gyvename", – patikslina V.Varnas. Nedrąsiai pravėriame kambario ketvirtame svečių namų aukšte duris. "Aš tokia slapukė. Čia gyvenu ir čia tapau",– kuklinasi dailininkė Dalia Skridailaitė.

Šalia liaupsių apie Kunigų seminarijoje ir visoje aplinkoje tvyrančią nepakartojamą aurą, D.Skridailaitė pažeria daugybę komplimentų šių namų šeimininkams. "Kokie dėmesingi, kokie rūpestingi, kokie atjautūs. Kaskart klausia, kaip išmiegojome, ar nieko netrūksta, ar gerai jaučiamės", – klierikų ir seminarijos rektoriaus pastabumu žavisi dailininkė.

Drąsu buvo į tokią nuo pasaulietiško gyvenimo atskirtą erdvę įsileisti dažnam bohemiškų asociacijų keliančius menininkus. "Jie irgi žmonės", – atremia rektorius A.Žukauskas. Akimirksniu rektorius patikslina, kad Kunigų seminarija nėra uždara, esą susidaręs klaidingas nuo "Altorių šešėly" likęs stereotipas, kad seminarijos sienos kažką slepia.

"Šių menininkų atliekama misija – galimybė pasidalyti istorine-kultūrine patirtimi, kaip bendrumo išgyvenimas akistatoje su bėgančiu laiku. Drobėse bus įamžintos aplinkos, vietovės, žmonės, o tai yra seminarijos istorijos dalis", – bendrus užmojus su menininkais vertino monsinjoras A.Žukauskas.