Spalvų ir žanrų gama

Simboliška tai, kad studijų metais būsimasis tapytojas gyveno šio pastato antrajame aukšte – pokario metais čia buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto bendrabutis, vėliau daugybę metų iki pat mirties jis kūrė greta esančioje M.Daukšos gatvės dirbtuvėje. Tad sugrįžimas į galerijos erdves tarsi primena vyresniems kauniečiams šio menininko asmenybės paveikslą ir, be abejo, kūrybą.

Tai jau aštuntoji pomirtinė A.J.Krištopaičio paroda ir ketvirtoji Kaune (paskutinė ir didžiausia retrospektyvinė dailininko paroda vyko 2015 m. Kauno paveikslų galerijoje, minint kūrėjo 90-metį). Parodos koncepcijos pagrindas šįkart – koloritas. Paveikslai, tarsi atidengdami įvairiapusį dailininko veidą, skleidžiasi nuo tamsiausių iki šviesiausių spalvų, pereidami beveik visą spalvinę gamą.

Dar vienas skiriamasis šios ekspozicijos bruožas – kūrinius galima įsigyti. Tad darbai pristatomi išties įvairiam skoniui: peizažinės ir figūrinės kompozicijos, abstrakcijos ir portretai; metaforiški, skatinantys asociatyvų mąstymą paveikslai ir artimesni realistinei vaizduosenai; ryškūs, aktyviai veikiantys regą darbai ir kviečiantys įsižiūrėti į nuosaikią formų bei spalvų kaitą; vyriškai konstruktyvūs, logiški kūriniai ir sustabdantys ties švelniu bei subtiliu savo pasauliu.

Išskirtinis kūrybinis braižas

Tad kokia šio dailininko spalva XX a. Lietuvos dailės panoramoje ir koks jo meninis išskirtinumas?

Dažnai supaprastintose, bet monumentalumo nestokojančiose kompozicijose neretai matome stambius objektus, vadinamajam organiniam stiliui artimas skulptūriškas formas, iki skaidrių plokštumų lengvėjančią plastiką.

Savitas A.J.Krištopaičio braižas išryškėjo nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kai jis nuo ekspresyvios, koloristinės Lietuvos tapybos magistralės pasuko į racionalesnės meninės raiškos atšaką. Dailininkui tapo svarbus gelminės struktūros ir konceptualaus pasisakymo poreikis, savotiškos plastinės formulės ar net simbolio paieškos, tarsi vizualiojoje plastikoje jis bandytų surasti atitikmenis verbaliniams kodams. Tuo pat metu jis vengė realistinio siužetiškumo ir literatūriško naratyvo – tai buvo tobulos minties pasaulis.

Dažnai supaprastintose, bet monumentalumo nestokojančiose kompozicijose neretai matome stambius objektus, vadinamajam organiniam stiliui artimas skulptūriškas formas, iki skaidrių plokštumų lengvėjančią plastiką.

Fiksuojame santykinį, sustabdytą laiką ir jautrų, permatomomis monochrominių spalvų dermėmis tirpstantį koloritą. Negali sakyti, kad Lietuvoje šis menininkas buvo visiškai vienišas – yra jo darbuose ypatumų, vienijančių su V.Jankausko ar Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba, panašiu, nejausminiu ir neekspresionistiniu keliu žengė A.Pociūtė, Marija Teresė Rožanskaitė ar Igoris Piekuras... Bet kūrybos braižas iki galo liko nesupainiojamas nė su vienu šalies kūrėju.

Net žmogus A.J.Krištopaičio portretuose tarnaudavo formuojamai koncepcijai ir tapdavo savotišku ženklu, sukurtu iš dailininko pastebėtų būdingų asmens bruožų. Iš dalies dėl tokio neįprasto požiūrio į portretą tapytojas greitai nusipelnė vieno iš įdomiausių lietuvių portretistų etiketės. O nuo sauso racionalumo kūrinius gelbėjo netikėti poetiškos metaforos vingiai ar šypsnys, ne kartą šelmiškai išnyrantis iš paveikslo erdvės – humoras ir ironija, kaip žinome, yra tikro intelektualaus darbo palydovai.

Su meno vėliava

Anot dailėtyrininkės Nijolės Tumėnienės, A.J.Krištopaičio kūryboje nuo 8-ojo dešimtmečio išryškėjo "naujas, lietuvių tapyboje dar nežinomas, poetinės interpretacijos metodas, kažkuo artimas poetinio žodžio menui". Greta poetiškumo akivaizdu, kad A.J.Krištopaitis iš esmės buvo muzikalus dailininkas. Su muzika jį vienijo aiškiai struktūruota kompozicija, ritmiška visų paveikslo komponentų organizacija ir dar kažkas, kas muziką daro muzika: polėkis, neišreiškiamumas, laisvė? Todėl nuoseklus ir suprantamas vėlesnis jo posūkis į abstrakciją. Ir dar – neįmanoma nepastebėti visa persmelkiančio estetiškumo ir elegancijos dvelksmo – tuo A.J.Krištopaitis artimas estetinei tarpukario prancūzų mokyklai.

Jam visada buvo svarbu būti menininku ir nešti šviesią išlaisvinančio meno vėliavą. Dirbti kasdien ir nuolat ieškoti, prasiveržti į vis naujas meno teritorijas. Ieškoti universalios meno kalbos. Todėl ir krištopaitiškas pasaulis yra toks – švarus, intelektualus ir elegantiškas, neretai su šypsniu transcenduojantis kasdienybę.

Kas? A.J.Krištopaičio kūrinių paroda.

Kur? "Parko" galerijoje.

Kada? Gruodžio 15 d. 17:30 val. Veiks iki sausio 9 d.