Paprastu juodu pieštuku kurti dailininkės darbai žavi paprastumu ir šiuolaikiškumu, kūrėja jais bando priartinti Šventąjį Raštą prie nūdienos žmogaus ir šiandieninio gyvenimo. "Biblijoje galima rasti tiek daug gražių ir teisingų dalykų, – teigia D.Antinytė. – Pirmą kartą Šventąjį Raštą perskaičiau tik sulaukusi garbaus amžiaus ir to gailiuosi, tad noriu, kad mano darbai paskatintų parodos lankytojus iš naujo atrasti Bibliją ir iš jos pasisemti gėrio bei gyvenimiškos išminties."

Pokalbis su D.Antinyte (D.A.) ir parodą pristačiusiu jos broliu dailininku bei skulptoriumi Robertu Antiniu (R.A.) – apie parodos idėją, įkvėpimo šaltinius, visur juntamą tėvo – garsiojo skulptoriaus Roberto Antinio – buvimą šalia ir kūrybos principų skirtumus.

– Ponia Daiva, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra eksponuojama jūsų personalinė paroda "Pagal Bibliją". Papasakokite apie šios parodos inspiraciją bei idėją. Jūsų kūriniuose vyrauja Jono Krikštytojo tematika, kodėl būtent šis motyvas jums svarbus?

D.A.: Kai pirmą kartą perskaičiau Šventąjį Raštą, man buvo apie 60 metų. Kitaip sakant, perskaičiau jį per vėlai, nes jeigu būčiau tai padariusi anksčiau, visai kitaip būčiau susidėliojusi gyvenimą. Biblija mane patraukė senoviška kalba, pamokymais ir psalmėmis. Kai perskaičiau ją kelis kartus, nusprendžiau, kad pats laikas sukurti štai tokį darbų ciklą. Šventajame Rašte galima rasti labai daug gėrio, o jame aprašomi pamokymai padeda rasti atsakymą į iškilusius gyvenimiškus klausimus. Mano parodos siekis – priartinti šiuolaikinį žmogų prie Biblijos, jį sudominti. Jeigu į parodą ateis asmuo, kuris niekada nėra skaitęs Šventojo Rašto, o po parodos sumanys jį perskaityti, mano tikslas bus pasiektas. Šiais laikais žmonės per mažai domisi dvasiniais dalykais, o gaila, nes, kaip jau minėjau, Biblijoje galima rasti puikių pamokymų.

Kai pirmą kartą perskaičiau Šventąjį Raštą, man buvo apie 60 metų. Kitaip sakant, perskaičiau jį per vėlai, nes jeigu būčiau tai padariusi anksčiau, visai kitaip būčiau susidėliojusi gyvenimą.

Mėgstu juokauti, kad savo darbais kuriu Biblijai reklamą, nes kitokiais būdais sunku šiuolaikinį žmogų pritraukti. Mano kūriniuose dažnai vaizduojamas Jonas Krikštytojas, nes man patinka Salomėjos, dėl kurios keršto Jonui Krikštytojui buvo nukirsta galva, šokio motyvas. Norėjau pavaizduoti to keršto šokio ekspresiją, tikiuosi, kad pavyko.

– Ponas Robertai, jūs pristatėte šią parodą jos atidarymo metu, galbūt galite atskleisti savo požiūrį į sesers kūrinius? Galbūt šie darbai ir jus įkvėpė?

R.A: Man kūryboje svarbiausia ne pats meno kūrinys, bet požiūris į jį ir jo santykis su suvokėju. Daiva savo darbais bando suartėti su tikinčiu žmogumi, o netikintį stengiasi priartinti prie Biblijos bei tikėjimo. Ji sugeba surasti metodą, kaip bendrauti su žmogumi ir jam pasakyti tai, ko ji nori. Bendravimas yra svarbiausias dalykas pasaulyje, o sesers bendravimo instrumentas yra jos tikėjimas ir tai, kaip ji tą tikėjimą perteikia – gal naiviai, gal kūrybiškai, tačiau tas siekis bendrauti su kūrinio suvokėju yra svarbiausias.

Daiva eina dekoratyvesniu keliu, jos darbai yra iliustratyvūs. Šiais laikais dažnai kuriama abstrakčiau, ieškoma užslėptų ženklų, tačiau tai mano seseriai netinka. Išskirčiau kruopščiai apgalvotą jos darbų struktūrą ir faktą, kad kūriniai yra suskirstyti į keturis ciklus. Tie keturi kirčiai suteikia parodai ekspresyvumo ir ją papildo. Apskritai, kalbėdamas apie seserį, norėčiau paminėti, kad ji gimė prieš pat karą, augo ir brendo pokario laikotarpiu. Tie laikai buvo sunkūs, tačiau ji augo nuostabioje aplinkoje, nes ją supo šviesūs ir išsilavinę žmonės: mūsų motina buvo mokytoja, o tėvas – menininkas, tad tiek laikotarpis, kuriuo ji augo, tiek šeima padarė didelę įtaką tam, kas ji yra dabar. Sesers asmenybė taip pat yra neatsiejama parodos dalis.

– Abu esate dailininkai, kūrėjai. Ar jūsų kūrybos principai yra panašūs, o gal labai skirtingi? Kiek vienas kitam darote įtakos kaip kūrėjai ir kaip asmenybės?

R.A.: Aš esu kūrėjas, kuriam patinka maištauti, jausti pasipriešinimą, mėgstu stebinti ir sukelti apkalbas. Visad sakau, kad nors Renesanso kūrėjų darbai mums šiandien neatrodo labai sensacingi, bet anais laikais jie kėlė pasipiktinimą. O Daiva ir asmeniniame, ir kūrybiniame gyvenime yra kukli, nemėgsta prieštarauti, įžūlumas jai svetimas. Tai pasireiškia ir jos darbuose.

D.A.: Tiesa, esu kiek kukli ir tyli. Be to, apie dešimt metų dirbau pedagoginių leidinių leidykloje, tad mano kūryboje jaučiamas ir iliustratyvumas. Mūsų su Robertu kūrybos pricipai yra visiškai skirtingi – aš čia, o jis toli toli...

R.A.: Ką reiškia žodis "toli"? Tas "toli" kaip tik gali būti priartėjimas prie "arti". Manau, kad vis dėlto galima atsekti tam tikrus mūsų kūrybos sutapimus tam tikru laiko periodu, tačiau dabar mūsų kūrybos pricipai yra labiau skirtingi nei panašūs. Manau, kad tėvas galėtų būti tarpininkas tarp mūsų. Atsimenu, jis man sakydavo, kad kurdamas turiu ieškoti santykio su kūrinio suvokėju, žiūrovu ir bandyti kūrinyje tą santykį išreikšti. Tuo metu aš su juo nesutikau, bet dabar suprantu, kad jis buvo teisus. O štai Daiva, kaip jau minėjau, puikiai randa būdų suartėti su kūrinio stebėtoju, su juo bendrauti.

D.A.: Brolis mane mėgsta ir supeikti, ir pagirti. Visada atsižvelgiu į jo nuomonę, tačiau aš kuriu vienaip, o jis – kitaip, tad manęs pakeisti iš pagrindų jis negali, gali tik apgludinti kampus. Mėgstu sakyti, kad jis yra ateities dailininkas. Pagal savo kūrybos pricipus aš esu 1980-ieji metai, o brolis – 2020-ieji. Jis labai šiuolaikiškai kuria, o aš žvalgausi į praeitį.

R.A.: Ateities... Duok, Dieve, kad aš priartėčiau prie šiandienos. Mano siekis – priartėti prie šios akimirkos, o tas, kuris gali priartėti prie ateities, yra genijus. Sakai, kad tu žvalgaisi į praeitį, tačiau koks ypatingas tavo vaidmuo ir kiek tu sugebi – tūkstančius metų senovės perkelti į dabartį ir susieti tai su kūrinio suvokėju. Norėčiau ir aš taip mokėti.

– Robertai, jūs esate vienas iš dvynių, tačiau dvynė sesuo Eglė, regis, nepasuko į meną.

R.A.: Šeimoje buvome trys vaikai, ir visi be galo skirtingi. Daiva dirbo leidykloje – spausdino vaikiškas knygas, o tarybiniais laikais vaikų knygoms buvo taikoma ypatinga cenzūra. Piešinukai turėdavo būti tikslūs, be jokių nukrypimų į šoną. Matyt, ta cenzūra paliko antspaudą – ji nemėgsta išsišokti, savo kūryboje nebūna įžūli ar maištaujanti. O Eglė, priešingai, iš mūsų trijų yra pati laisviausia, kūrybiškiausia ir galėtų būti geriausia menininkė. Tačiau ji pasirinko sporto sritį. Kartais jos paklausiu, ar nenorėtų kurti meno, kadangi ji puikiai jaučia spalvas, yra talentinga, bet ji kategoriškai atsisako. Vieną kartą interviu metu žurnalistas manęs paklausė, kaip čia yra, kad mes esame dvyniai, tačiau užsiimame visiškai skirtingais dalykais. Susimąsčiau ir tada supratau, kad mes toli vienas nuo kito nepabėgome. Aš daug metų užsiimu taktilika – lytėdavau paviršius su neregiais, lytėdavau molį, esu parašęs nemažai tekstų taktilikos tema. O Eglė yra profesionali kineziterapeutė – ji kasdien lyti žmones ir juos gydo.

– Ar daug vienas kito kūrinių turite savo namuose?

D.A.: Mano sūnaus namuose yra keletas Roberto kūrinių, o mano namuose tik keletas tėvo skulptūrėlių.

R.A.: Aš labai nemėgstu daiktų. Mano darbo specifika yra tokia, kad namie vien jau manus piešinius galima skaičiuoti tūkstančiais. Daiktai kaupiasi, o su jais – ir dulkės, nuo kurių man kyla alergija. Tad nekabinu nei kūrinių, nei dovanų ant sienų, nes tai yra didžiausia kvailystė.

– Jūsų tėvas, Robertas Antinis, buvo vienas garsiausių Lietuvos skulptorių. Kiek jo kūrybinis palikimas daro įtaką jūsų abiejų kūrybai?

R.A.: Tėvas buvo labai inteligentiškas ir tolerantiškas žmogus. Tarpukariu jis penkerius metus studijavo Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, baigė ją su pagyrimu. Jei neklystu, tėvas yra vienintelis žmogus, kuris taip ilgai studijavo aukštojoje mokykloje Paryžiuje. Kiti studentai išvažiuodavo keliems mėnesiams, o tėvui valstybė apmokėjo penkerius metus studijų. Tie metai jam paliko įspaudą. Ir štai toks išsilavinęs žmogus gyveno šalia mūsų karo suniokotame Kaune, mus auklėjo ir mokė aukštosios kultūros. Nors pokario metai buvo labai sunkūs, matėme tik šviesius, pozityvius dalykus. Buvo Kaune ir daugiau tokių šviesuolių, bet mažai. Tėvas visad buvo šalia, gal net per dažnai. Tad jeigu kalbame apie mano ar sesers kūrybą bei parodas, tiesiog negalime nepaminėti tėvo.

D.A.: Tėvas padėjo žydams ir tremtiniams, buvo labai šviesus žmogus. Net juodžiausiais laikotarpiais pranašavo, kad Lietuva vėl bus laisva. Šalia tokio žmogaus augome, ir jis mums darė įtaką.

Kas? D.Antinytės paroda "Pagal Bibliją".

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.

Kada? Veikia iki 2017 m. rugsėjo 7 d.