Emocijos veržėsi ašaromis

Atokus kaimas Bolivijoje, kur žmonės niekada nematė jūros. Lazdomis Kenijoje moteris mušantys, po to jas slaugantys vyrai. Šarmingas Medeljinas, kur neseniai gatvėse voliojosi lavonai. Sibiro kelias.

Kapinės Peru, dykumoje, kur palaidotos mumijos. Malaizijos vandenų klajokliai. Indonezijos salų grožis. Galva it kūju daužantis slėgis Himalajuose, Bolivijos aukštikalnėse. Kisumu, kur daugiau kaip 10 proc. gyventojų infekuoti ŽIV.

Pravirkdantis moterų šokis Olooltoto kaimelyje. Paukščių išmatas renkantys nelegalai Čilėje. It milžiniškas autobusas greta praplaukiantis banginis Argentinoje...

"Nedalyvauju ceremonijose, nesiveržiu į lūšnynus ar nuostabius gamtos kampelius vien norėdama pasigirti, kad ten buvau, – paminėjus kelis jos kelionių epizodus, pabrėžė Berta. – Kartais esame kalti, kad, paviešinus vaizdus, pasikeičia atokios, ne turistinės, nuostabios vietos. Demonstravimas turi būti atsakingas – paklausk savęs: kokia prasmė?"

Pradėjusi keliauti viena, nuo išgyvenimų, patirtų krūvių Berta sunkiai tramdydavo emocijas.

"Pradžioje tėvams laiškus rašiau verkdama, – dabar šypsosi 30 metų moteris, praleidusi kelis mėnesius JAV, Kinijoje, o per pastaruosius septynerius metus daugiau kaip pusę laiko gyvenusi užsienyje. – Kelionės – troškulys. Manęs nedžiugina daiktai tiek, kiek įspūdžiai, kalnai, vandenynai, gamta, žmonių istorijos. Ypač atokios vietos tokiose šalyse kaip Mongolija, Bolivija, Mianmaras, Ekvadoras, Peru, Kolumbija, Nepalas..."

Naktis su Mianmaro vienuoliais

Trijų savaičių kelionė nuošaliu maršrutu Nepale, Himalajų kalnuose, jai buvo tarsi terapija po sunkios ekspedicijos į Sibirą.

"Iki to laiko jutau baimę fotografuoti žmonių portretus. O čia  raukšlėta senutė žvelgia į tave ir kantriai laukia, kol ją įamžinsi", – prisiminė ne vieną apdovanojimą už savo darbus laimėjusi Berta.

Indonezijoje, nematęs turistų, susirinko bendrauti visas kaimas. Mianmare, nuklydus į atokų bambukinių namų kaimelį, išvydę fotoaparatus skurdžiai gyvenantys žmonės dingo ir netrukus grįžo puošniai persirengę.

"Jiems smagu, kad juos fotografuoji, o išvydę save fotoaparato ekrane, dar labiau džiūgauja", – Berta pastebėjo, kad neseniai atsivėrusiame Mianmare daug svetingumo, nuoširdumo – tai priminė Tailandą ar Vietnamą prieš daug metų.

Ji prisimena nuostabią naktį, kai su dviem kolegomis važiuodami dviračiais pliaupiant liūčiai užklydo į mokyklą. Išvydę juos vaikai, turbūt net nematę svetimšalių, nuolat kikeno.

Manęs nedžiugina daiktai tiek, kiek įspūdžiai, kalnai, vandenynai, gamta, žmonių istorijos. Ypač atokios vietos tokiose šalyse kaip Mongolija, Bolivija, Mianmaras, Ekvadoras, Peru, Kolumbija, Nepalas...

"Buvome pasiėmę miegmaišius ir pasirengę nakvoti bet kur. Tačiau mus sudomino šventykla ant kalno, su kolegomis nusprendėme pasižvalgyti dar ten", – pasakojo fotografė.

Pakeliui sutiktas vienuolis pažvelgė nepatikliai, tačiau išgirdęs, kad jie nakvos po atviru dangumi, nustebo ir pakvietė į šventyklą pavalgyti.

"Mus pamatę vaikiukai vienuoliukai iš baimės pabėgo net palikę sandalus", – nusijuokė Berta.

Netrukus mažieji vienuoliai, niekada nematęs baltaodžių, grįžo slėpdamiesi už vienuolių nugarų.

"Mums leido pernakvoti viename kambarėlyje, kur vienuoliai žiūrėjo seną, nespalvotą televizorių, – neužmirštamas akimirkas prisimena Berta. – Jie nuoširdžiai kikendavo apžiūrėdami, ką mes veikiame, net kaip miegame."

Atviros kolumbiečių širdys

Blogas šalies įvaizdis it trapus stiklas į šipulius subyrėjo B.Tilmantaitę sužavėjusioje Kolumbijoje.

Žmonės labai džiaugiasi atvykėliais, kurie nepabijojo žiniasklaidos, pasakojančios, kad Kolumbijoje – tik narkomafija, susišaudymai ir plėšimai.

Kolumbiečiai iš visos širdies demonstruoja svetingumą.

"Apsilankius Medeljine, kadaise pavojingiausiame pasaulio mieste, vietiniai pasakojo, kad seniau gatvėse voliojosi lavonai, buvo baisu ir pavojinga, – įspūdžiais apie dabar unikalų ir vieną labiausiai traukiančių miestų Pietų Amerikoje dalijosi žurnalistė. – Važiavome autobusiuku su argentinietiškais numeriais – visi šypsosi, mojuoja, signalizuoja, šūkalioja: "Če, boliudo!" ("Seni, drauge!") arba "Hermano!" ("Broli!")

Pietų Amerika – didelė tamsiaplaukės garbanės meilė. Ir ne tik dėl to, kad Bertos mylimasis – argentinietis. Ten – itin šilti, atviri, bendruomeniški santykiai, ko trūksta Lietuvoje.

Pradžioje Berta stebėdavosi, kaip jos mylimasis, kitoje šalyje sutikęs argentiniečių, kalbėdavo porą valandų. Kodėl, klausdavo Berta, neminėjai, kad susitiksi su draugais? O argentinietis šypsojosi ir aiškino: tautiečius matė pirmą kartą gyvenime.

"Pietų Amerikoje įprasta klausinėti apie brolius, seses, vaikus, maistą, sveikatą, pinigus, darbus, – B.Tilmantaitės akimis, jie neturi tabu. – O dirbdama Kinijoje kartą paklausiau žmogaus apie šeimą, tačiau vertėjas atsisakė versti, nes tai intymu."

Beprasmiai skausmai

Čilėje vienas iš įstrigusių epizodų – susitikimas su nelegaliai paukščių išmatas ("guano") renkančiais žmonėmis.

Iš pradžių šie į fotoaparatą ir atvykėlę žvelgė įtariai, tačiau netrukus, pajutę, kad išties domiesi jų darbu, nerauki nosies dėl smarvės, nedejuoji, kartu praleidi visą dieną, jau pasirengę atiduoti širdį – dėmesingi, draugiški, priima į savo ratą ir pasakoja, kaip juos gaudo policija, o "guano" jie renka iš skurdo – vėliau parduoda trąšoms gaminti.

"Keliaudamas prisilieti prie skirtingų kultūrų, tradicijų, tačiau suvoki, kad esame vienis. Meilės yra visur, tik reikia ją pamatyti ir pajausti. Kažkur ji garsi, ryški, kažkur – nebyli ar tyli", – teigė fotografė.

Matyta tirščiausia tamsa? Turbūt – Kenijoje, kur ji dirbo keliose skirtingose vietose.

"Iš tavęs kažko tikisi, bet tu negali duoti ir dėl to jautiesi bejėgis, – iš Šilalės kilusi moteris ten matė daug beviltiškumo. – Kalbu ne apie materialų turtą, nes Mianmare daugelis gyvena skurdžiai, bet švyti, džiaugiasi tuo, ką turi."

Kenijoje B.Tilmantaitės širdį peiliais smaigstė genčių karai, deginami namai, atimami gyvuliai, negalintys eiti į mokyklą vaikai, vandenį iš purvinos upės semiantys ir geriantys žmonės, apipjaustomos ir mušamos moterys.

"Jie gyvena skurdžiai ir dar tiek daug vienas kitam sukelia skausmo. Ir tai neturi jokios prasmės", – atsiduso keliautoja.

Lietuvė matė lazdas, kuriomis vyrai smarkiai sumuša moteris. Ir po to jas slaugo, neša maistą į lovą.

"O kaip nemuši? Ar kitaip moterys mūsų klausys?" – nuoširdžiai stebėjosi jaunas kenietis.

Sielą draskančios dainos

Skaudu matyti, kaip eikvojamas nyksta Viktorijos ežeras – pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis.

Skaudu, kai nuplukdo į tolimą kaimą, kur matai, kaip vietiniai iš tavęs uždirbtus pinigus išleidžia alkoholiui. Skaudu, kai patriarchalinėse šalyse ją su kolegomis pakviečia prie stalo, o savo moteris nuvaro šalin.

Skaudu matyti ŽIV sergančius žmones ir moteris, prekiaujančias savo kūnais.

Kenija – viena iš keturių pasaulio valstybių, kur daugiausia infekuotųjų ŽIV – 2015-aisiais sirgo 1,5 mln. žmonių.

O šalies šiaurėje, Kisumu mieste, ŽIV serga apie 10 proc. gyventojų.

"Ten atvykome naktį, apsistojome pirmame viešbutyje, nes tamsiuoju paros metu pavojinga, o prie to paties viešbučio matėme moteris, prekiaujančias savo kūnu", – tęsė pasakojimą B.Tilmantaitė.

Girdėdama širdį atvėrusių žmonių istorijas ir matydama ašaras, Berta verkia kartu.

"Verkiau ir Olooltoto kaimelyje, išgirdusi aukštais balsais dainuojančias moteris ir gerkliniais – vyrus. Tos dainos – jų gyvenimo istorijos. Tikros, išjaustos. Kaip ir ant močiutės kūno Borneo džiunglėse ištatuiruotas visas jos gyvenimas", – jautriai į žmonių kančias ir nuoširdumą reaguodavo lietuvė.

Žiauriausias vaizdas Bertą užklupo Šri Lankoje, kai jos akyse vyras išsitraukė mačetę ir vienas puolė du: šie, sėdintys ant motociklo, irgi išsitraukė mačetes ir ėmė vieni kitus kapoti.

"Riksmai, kraujas ir garsas, kai mačetė smigdavo į kūną, galvą, – labiausiai šokiravusį epizodą prisiminė B.Tilmantaitė. – Sunku ne tik dėl vaizdo, bet ir dėl suvokimo, kad taip sprendžiami ginčai – jų tradicijų dalis."

120 m aukštyje

Fiziškai sunku buvo Himalajuose ir 5 km aukštyje Bolivijoje.

"Dusulys, pašėlusiai plakanti širdis, aukštumų ligos simptomai. Atrodo, neištversi. Geri tabletes, kokos arbatą, kramtai kokos lapus, giliai kvėpuoji, – patirtimi dalijosi Berta. – Draugas, sunkiai ištvėręs aukštį, Tibete nuolat siurbė pirktą purškiamą deguonį, neužmigo naktį ir laukė saulės patekėjimo."

Daug adrenalino ji gavo Kolumbijoje, kai leidosi į 120 m urvą. Instruktažas, virvės, automatiškai užsirakinanti jungtis (karabinas) ir – žemyn.

"Kai pradedi leistis atsispirdama į žemę, gylio nematai, nejauti, – šyptelėjo Berta. – Bet staiga uolos tarsi prasivėrė ir pakibau ore. Atsivėrė milžiniškas plotas, 120 m aukštis, keistas čia gyvenančių šimtų paukščių klykavimas, požeminis lietus. Pradėjau tankiai kvėpuoti, supanikavau. Bet netrukus nusiraminau, po truputį nusileidau žemyn."

Tikrai matei vandenyną?!

Peru sužavėjo garsiais prieš 200 m. pr. m. e. – 600 m. e. sukurtais Naskos piešiniais. Stilizuotos figūros, geriausiai matomos tik iš dangaus, ir dabar kelia mokslininkų susidomėjimą.

"O už valandos kelio nuo ten, dykumoje, radome kapines, kuriose palaidotos mumijos, – nakvynę neįprastoje vietoje pamena Berta. – Keistas jausmas atkastuose kapuose matyti mumijas su dredais."

Argentinoje, Valdeso pusiasalyje, neįmanoma buvo atplėšti akių nuo šimtų bedančių (ūsuotųjų) banginių ir kitų gyvūnų.

Banginių atplaukia medžioti kinų, japonų žvejai, o argentiniečiai įspėjamaisiais šūviais apšaudo atvykėlius, apsupa laivus.

"Kinai kelis mėnesius neišeina iš laivo, laukia, kol juos išleis, – banginiai toje vietoje poruojasi, sulaukia palikuonių ir su jaunikliais išplaukia. – Neapsakomas jausmas, kai nesusilaikiusi šoku į vandenį, o pro mane it autobusas ar siena praplaukia milžiniškas banginis."

Susižavėjimą matant greta nuostabius gyvūnus ar gamtos vaizdus vėl keičia paprasti, tačiau savo natūralumu tyri žmonės.

Viename Bolivijos kaimelyje iš pradžių vietiniai nenorėjo fotografuotis, tačiau netrukus atsivėrė.

Gamino valgyti, pakvietė į svečius ir užvertė klausimais: "Matėte vandenyną? Tikrai?! O kaip jis atrodo? Ir valgei krabą?! Ooo..."

Ir it stebuklą stebėjo lietuvės jiems parodytus nufilmuotus kadrus iš kelionių prie vandenynų.

"Ir tu ten tikrai buvai?! – vis negalėjo patikėti niekada jūros nematę žmonės, išgyvenantys sausrą, matantys išdžiūvusių upių vagas. – Tuomet suvoki, kad daug dalykų mes tiesiog neįvertiname."

Berta aplankė daug civilizacijos neliestų vietų, girdėjo daug nuostabių istorijų.

"Paradoksas, bet gal patys prisidedame prie to, kad vietos jau nebe tokios?" – retoriškai klausė B.Tilmantaitė, kurios pirmos iš lietuvių nuotraukos su istorijomis iš Sibiro ir Malaizijos jūrų klajoklius, papuošė ir "National Geographic" žurnalo viršelius.

Gražiausi kadrai – širdyje

Dabar ji jau nesijaudina dėl praleistų kadrų. Seniau tai erzino, nedavė ramybės. Tačiau suprato, kad ne tik praleidžia kadrą, bet, svarbiausia, neišgyvena matomo momento.

Ji tik vėliau suvokė gero draugo, rašytojo Gedimino Kajėno žodžius: "Žinai, supratau, kad galiu ir nerašyti."

Palengvėjo. Ji išsivadavo – pačios gražiausios akimirkos liko galvoje. O nuostabių fotografijų ir istorijų užtenka.

"Dažnai jos atkeliauja it magiškasis realizmas. Kažkas nutinka, arba pasiduodi aplinkybėms ir tave nuveda į kažkokią vietą, kur sutinki žmogų, kuris tampa neįtikima istorija", – prisipažino moteris, kuri 2008 m. Danijoje mokėsi fotožurnalistikos, Kinijoje – multimedijos, dėsto Vilniaus universitete.

Taip Čilėje, Tokopilla kaimelyje, ji atrado mažutę istoriją: seniau kasyklose dirbęs, dabar beveik 40 metų nardantis ir jūros gėrybes renkantis Ivanas save vadina dokumentinių filmų čempionu.

"Ten niekas nevyksta. Ir jo pramogos – dokumentiniai filmai, – pasakojo Berta. – Kai jis išgirdo, kad noriu jį nufotografuoti ir aprašyti istoriją, ko jis net nedrįso svajoti, vyras susigraudino. Graudinausi kartu. Nesvarbu, ar tą istoriją parduosiu, ar uždirbsiu. Bet tas procesas, laikas su juo – neužmirštamas. Dėl tokių dalykų verta dirbti."

Tuomet Berta nusižengė savo taisyklėms: į atmintuką įrašė ir čiliečiui padovanojo jo nuotraukas.

"Bet tikrai galiu patekti į žurnalą?! – atsisveikindamas vis dar nepatikėjo dokumentikos čempionas, paprašęs leidinį atsiųsti adresu – Tokopilla (šiame kaime jį visi pažįsta). – Jei išties taip įvyks, tuomet aš galėsiu ramiai numirti."

"Nanook" sėkmė

"Nanook" projektas "Galia nugalėti" apie Lietuvos parolimpiečius gavo daugybę apdovanojimų, taip pat – Anglijoje ir JAV (antroji vieta – vienąkart nusileido, kitąkart aplenkė "The New York Time" darbus).

Naujųjų medijų agentūrą Nanook.lt įkūrė su kolega, taip pat žinomų žurnalistu ir fotografu Artūru Morozovu.

Neseniai vieną dieną po vandeniu veikė jos įrengta paroda "Girstučio" baseine. Penkios istorijos iš trijų žemynų dabar eksponuojamos Čečėnijos aikštėje Kaune.