Po keturių dešimtmečių

Į buvusias KMM erdves, kuriose dabar įsikūrusi Menų akademija, E. Ridikaitė sugrįžo prabėgus keturiems dešimtmečiams, tad parodos planavimas, kuris, kaip pažymi jos kuratorė, truko daugiau nei metus, nebuvo paprastas. Tapytoja nerimavo, kad didelio formato jos paveikslai, kuriuose vaizduojami motyvai yra natūralaus dydžio, „Pelėdų kalno“ galerijoje tiesiog netilps.

„Menininkė išsprendė visus dėl ekspozicijos kilusius klausimus ir mes labai džiaugiamės jos paroda“, – akcentuoja dr. I. Valentinienė.

Menininkė darbuose parodo tai, kas kiekvieną iš mūsų supa kasdien, bet mes to nepastebime. Pažvelgę į tapytojos paveikslus – staiga pamatome. Ir tai tampa stebuklu.

„E. Ridikaitės ekspozicija vainikuoja gražų ir prasmingą Kauno meno mokyklos 100-mečio parodų ciklą. Sveikinu Kauno kolegiją ir Menų akademijos vadovę dr. I. Valentinienę sudrebinus šią vietą dvylikos labai skirtingų ir įdomių menininkų parodomis ir jas lydėjusiais susitikimais su autoriais“, – gražių žodžių parodos atidarymo renginyje nestokojo Kauno miesto renginių organizatorius, Žaliakalnio bendruomenės centro „Pelėdos“ pirmininkas Kęstutis Ignatavičius.

Kauno kolegijos direktorius Paulius Baltrušaitis, sveikindamas menininkę ir linkėdamas daug kūrybinės energijos ir nevaržomos laisvės, prisipažino esantis nustebintas jos kūrinių formatais. „Stovint priešais paveikslus neapleidžia jausmas, lyg pats juose būtum“, – sakė P. Baltrušaitis.

Paskutinis susirinkimas. / Eglės Ridikaitės pav.

Perspektyvų kaita

Personalinėje E. Ridikaitės parodoje eksponuojami paveikslai sukurti skirtingais laikotarpiais. Šią idėją tapytojai padiktavo apsilankymas Pelėdų kalne. „Kai pradėjau galvoti apie parodą, nežinojau, kokių darbų atrinkti. Paveikslų tarsi yra, bet turi būti idėja. Juk nebus kratinys, visko po truputį. Galvoje kolekcijos sukosi viena po kitos“, – pasakoja menininkė.

Atėjusiai aplankyti Pelėdų kalno ir priimti galutinį sprendimą, KMM pastatas jai pasirodė it mažas nameliukas, nors kažkada atrodė toks didelis. „Mažiukas namukas tarp pelėdų“ – šis įspūdis dar labiau sustiprėjo, kai pasivaikščiojau aplink gatvelėmis, nusileidau, pakilau kalnu. Vaikščiodama negalėjau nepastebėti aplinką nuklojusio balto, puraus snygio. Aplankė didelis, minkštas, pūkuotas, šiltas ir geras jausmas. Kažkas labai gero toli iš praeities. Vedina jo ir atrinkau kūrinius parodai. Skirtingi darbai iš skirtingų laikotarpių, bet turintys kažką bendro – bent jau man taip atrodo“, – parodos koncepciją aiškino tapytoja.

„Pasaulio kraštas“. Iš 4 dalių ciklo „Europa“ 2008–2010 m. / Eglės Ridikaitės pav.

Pasak parodos atidarymo renginyje dalyvavusios menotyrininkės prof. dr. Agnės Narušytės, E. Ridikaitės paveikslų formatai, iš jų sklindanti jėga yra labai paveikūs. „Menininkė darbuose parodo tai, kas kiekvieną iš mūsų supa kasdien, bet mes to nepastebime. Pažvelgę į tapytojos paveikslus – staiga pamatome. Ir tai tampa stebuklu“, – pabrėžė prof. dr. A. Narušytė.

Kūrybiniai ieškojimai

Parodos atidaryme dalyvavusiems žiūrovams E. Ridikaitė atskleidė, kad tapybą ji pasirinko ne iš karto. „Norėjau būti ir krepšininke, ir šokėja, – prisiminimais dalijosi tapytoja. – Tačiau labai patiko dailė. Mėgstamiausios srities išsirinkusi nebuvau – viskas atrodė viena. Laikui einant tapo aišku, kad, baigusi aštuonias klases, stosiu į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.“

Technikume, kuris menininkei asocijuojasi su laisve, ji studijavo stiklo specialybę. „Pamilau stiklą, jis man buvo įdomus, bet buvau tvirtai apsisprendusi baigusi studijas stoti į Vilniaus dailės akademiją“, – akcentavo tapytoja.

„Laukimas. III“. Iš 4 dalių ciklo „Europa“ 2008–2010 m. / Eglės Ridikaitės pav.

Tačiau jai buvo labai svarbi ir spalva, tad, baigusi stiklo studijas technikume, Vilniaus dailės akademijoje pasirinko tapybos specialybę.

Didelis formatas ir grafičių stilius E. Ridikaitės kūryboje neatsirado iš karto. „Pajutau, kad norisi kažko naujo, pradėjau ieškoti. Mokėjau daryti trafaretus, nusprendžiau paeksperimentuoti su jais tapyboje. Pirmieji darbai – nedrąsūs užrašai ant drobių purškiamais dažais, mažo formato, bet tai buvo lūžis, vykęs apie 2000-uosius. Tada norėjosi, kad kūrybos procesas būtų greitas, kad vaizduojami motyvai būtų nutolę nuo realybės. O dabar – procesas ilgėja, koncepcija gilėja, pasikeitė ir motyvai“, – pasakojo menininkė.

E. Ridikaitė pasidalijo istorija, kaip 2018 m. buvo sukurtas 25 paveikslų ciklas „Kultūringos grindys“, įvertintas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Užsukusi į vieną Užupyje esantį pastatą – žydų pirtelę – ant sienos pastebėjau labai gražias plyteles. Jas nutapiau. Nuo to viskas ir prasidėjo. Man labai patinka architektūra. Todėl, po truputį dėliodama paveikslų kompozicijas, atradau ir grindų, tokių, kurių yra išlikę nedaug, motyvą“, – atskleidė menininkė.

„Šiuo paveikslų ciklu E. Ridikaitė paskatino žmones pamatyti tas grindis. Darbai įkvėpė vilniečius patyrinėti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pastatų laiptinių istorijas, todėl buvo pradėtos rengti ekskursijos po pastatus, kuriuose tapytoja atrado grindų motyvų savo paveikslams“, – papildė prof. dr. A. Narušytė.

Vieni atrasti motyvai tampa kūrinių ciklais, o kitus motyvus tenka paleisti. „Būna, kad, sugalvojus idėją ir pradėjus ją įgyvendinti, rezultatas neatitinka lūkesčių“, – sakė E. Ridikaitė ir pridūrė, kad karas Ukrainoje taip pat paveikė jos kūrybą.

„Prasidėjus karui buvo sunku. Atrodė, kad reikia nieko nedaryti“, – mintimis pasidalijo tapytoja. Sunkesnius etapus kūryboje menininkei padeda įveikti kelionės: „Kai netapau, norėčiau keliauti.“

Kas? E. Ridikaitės personalinė paroda „Didelis, Minkštas, Pūkuotas, Šiltas ir Geras“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? veikia iki sausio 13 d.