Neseniai 60 metų jubiliejų atšventęs kūrėjas dalijasi mintimis apie muzikanto duoną teatre ir varpų muzikos specifiką – juk jo pavardė neatsiejama nuo Lietuvos karilionų muzikos.

– Esate aktyvus kūrėjas, nuveikęs ne vieną su muzika susijusį darbą. Prisipažinkite, kokia veikla užsiimate šią dieną?

– Kauno muzikiniame teatre esu nuo 1979 m. Čia teko dirbti ir chormeisteriu, ir vokalo koncertmeisteriu, ir groti orkestre. Dabar diriguoju nedaug, pagrindinis mano darbas – groti klavišiniais. O už teatro sienų užsiimu pedagogine veikla – dėstau VDU Muzikos akademijoje dirigavimą. Ir dar groju varpais. Tiesą sakant, dėl varpų situacija susiklostė keistokai. Anksčiau grojau Kauno karilionu, o dabar jau metai, kai suspendavau šią veiklą. Dabar su Giedriumi Kuprevičiumi važiuojame groti į Vilnių, kur yra naujas didelis puikus instrumentas. Esame Vilniaus karilionininkai. Kaune nelabai matome galimybių tęsti veiklą, nes nėra aišku, kas ir kaip tai organizuoja. Tad esame kiek atitolinę nuo kariliono reikalų Kaune.

– Kaune visiškai neskambinate varpais?! Labai apmaudu tai girdėti – juk jais grojate jau apie trisdešimt metų.

– Varpais pradėjau groti apie 1983 m., taigi jau bus daugiau kaip trisdešimt metų. Taip, šiandien visiškai Kaune nebegroju. Keitėsi Kauno valdžia ir pačių Kauno menininkų namų, kurie organizuoja tuos varpų koncertus, vadovybė. Anksčiau komisija, sudaryta kariliono reikalams spręsti, buvo vieša, Menininkų namų puslapyje buvo skelbiamos narių pavardės. Dabar to neliko, neaišku, nei kas sprendžia, nei ką nusprendžia. Asociacija "Karilionierių gildija", beje, kurios prezidentu dabar esu, buvo įkurta propaguoti ir koordinuoti su karilionu susijusią veiklą Lietuvoje. Bet šiuo metu "Karilionierių gildija" net neinformuojama apie kariliono veiklą Kaune.

– Kur vis dėlto slypi priežastis: ar tai biurokratiniai aspektai, ar labiau techniniai?

– Iš dalies dėl biurokratinių, iš dalies ir dėl to, kad Kauno menininkų namų vadovybė leido koncertuoti muzikantams mėgėjams. Gildijos pozicija buvo tokia, kaip ir priimta visame pasaulyje, kad muzikantai mėgėjai gali koncertuoti tik išimtiniais atvejais. O dabar ta išimtis tęsiasi nuolat.

– O kaip patekote į varpų muzikos pasaulį?

– Kadangi su G.Kuprevičiumi buvome bendradarbiai, o Viktoras Kuprevičius buvo garbaus amžiaus, buvau pakviestas mokytis groti varpais. Po kelių mėnesių intensyvių pamokų ir repeticijų pradėjau koncertuoti. Mokiausi ir pas Kuprevičius, ir meistriškumo kursuose Danijoje. Teko nemažai koncertuoti užsienyje. Karilionininkas – labai reta specialybė. Grojančių varpais žmonių labai mažai visame pasaulyje.

Tikrieji karilionai yra Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Didžiausias yra Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kuriuo šiandien ir groju.

Olandijoje karilionų yra apie 200. Sakau apytiksliai, nes šių instrumentų kiekvienais metais padaugėja ir, kita vertus, kažkurie būna apleisti, kai tuo momentu nebegalima jais koncertuoti. Amerikoje jų yra daug. Lietuvoje šiuo metu yra trys tikri karilionai. Karilionu galima vadinti instrumentą, kuris turi mažiausiai 23 varpus ir mechaninę standartizuotą klaviatūrą. Yra šalyje – Šakiuose ir Griškabūdyje – dar du instrumentai, kurie santykinai vadinami karilionais. Jie yra elektroniniu būdu sujungti su kompiuteriu ir ten nėra klaviatūros. Žmogus jais negali groti. Todėl tie instrumentai yra tik pusiau karilionai. Suprogramuojama nemažai melodijų, kurios pagyvina miesto gyvenimą, tam tikromis valandomis ką nors sugroja, bet koncertuoti jais negalima. O tikrieji karilionai yra Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Didžiausias yra Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kuriuo šiandien ir groju.

– O ar Vilniuje tradicija groti karilionu yra sena?

– Deja, kol kas Vilniuje nėra muzikantų, galinčių groti varpais. Todėl mes ir važiuojame iš Kauno. Žinoma, dar atvažiuoja ir svečių iš užsienio. Bet ta veikla dar nėra nusistovėjusi, nėra nuolatinės koncertų tradicijos. Viskas dar tik ateityje. Mes skatintume, kad ir Vilniuje atsirastų muzikantų, galinčių koncertuoti nuolat. Klaipėdoje karilionu groja kolegos Stasys Žilevičius ir Kęstutis Kačinskas. Pasaulyje yra labai nedaug varpais grojančių muzikantų ir mes daugmaž vieni kitus žinome, kai kuriuos pažįstame asmeniškai.

– Minėjote, kad nemažai koncertuojate ir svetur. Įdomu, kaip lietuvišką karilionų mokyklą vertina užsieniečiai?

– Kuprevičiai, galima sakyti, buvo savamoksliai, nes tada nebuvo nei atitinkamos literatūros, nei interneto. Dabar internete galima surasti ir vaizdo įrašų, kaip kas groja. O tada buvo geležinė uždanga, tad jie bandė groti taip, kaip išmanė. Paskui, sugriuvus Sovietų Sąjungai, atsirado kontaktai – susipažinome su kolegomis užsienyje, pradėjome su jais susitikinėti, užsimezgė nuolatiniai ryšiai. Teko koncertuoti Vokietijoje, Lenkijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Mes, kaip Kauno mokykla, grojame truputį kitaip. Pasaulyje daugiau grojama spaudant klavišus kumščiais, o mes grojame pirštais. Bet yra ir daugiau taip grojančių muzikantų pasaulyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Tuo metu, kai pradėjome groti, niekas nežinojo, koks yra tas standartas. Tik paskui paaiškėjo. Bet aš nebemačiau reikalo persimokyti, nes buvau įpratęs taip groti. Bendraujame su daugeliu muzikantų iš viso pasaulio, kadangi tai nėra didelė bendruomenė. Ir jie atvažiuoja pas mus į svečius. Leidžiame ir elektroninius žurnalus, kur dalijamės naujienomis, nes atsiranda naujų karilionų, naujų muzikantų, naujų programų. Žodžiu, žinome, kas dedasi pasaulyje.

– O ar skiriasi skambesys grojant kumščiais ir grojant pirštais?

– Skambesys niekaip nesiskirtų, jeigu nematytum atlikėjo. Iš principo atskirti neįmanoma. Problema ta, kad karilionai yra bokštuose, žmonės girdi, bet nemato, kaip yra grojama. Nors yra ir tokių karilionų, kuriuos publika mato. Pavyzdžiui, vežiojamieji karilionai, kai ant sunkvežimio priekabos yra sumontuotas visas instrumentas, klaviatūra ir galima betarpiškai žiūrėti, kaip yra grojama. Šiais metais ir į Kauną buvo atvažiavęs toks vežiojamasis karilionas iš Gdansko. Ir mes su Giedriumi juo grojome Rotušės aikštėje. Buvo labai didelis susidomėjimas, nes visi galėjo pamatyti, kaip gimsta varpų muzika. Rostoke yra varpai, sukabinti kelių metrų aukštyje ant namo sienos, o klaviatūra – pirmame aukšte, kavinės vitrinoje, ir žmonės gali apžiūrėti karilionininką kaip eksponatą iš visų pusių. Yra visokių variantų, bet paprastai karilionai yra įrengti aukštai bokštuose.

O vežiojamieji karilionai sudaro galimybę groti netikėčiausiose vietose. Turime seną svajonę, kad tas karilionas atvažiuotų kelioms dienoms ir galėtume surengti koncertą Birštone ar Šilainiuose. Pasaulyje yra keliolika tokių instrumentų. Kartais instrumentai eina iš rankų į rankas, vieni paturi, paskui dėl finansinių priežasčių perparduoda kažkam kitam ar išnuomoja.

– Sakote, kad tai labai reta specialybė. Galbūt būtent tai ar išskirtinis varpų skambesys jus sužavėjo ir tebežavi iki šiol?

– Ir skambesys, ir tai, kad tai gana specifinis daiktas. Juk obertonų prasme, skambesio prasme ne visi kūriniai gerai skamba. Vieni skamba geriau, kiti – blogiau, vieni geriau skamba grojant vienu tokiu instrumentu, kiti – kitu. Nes šie instrumentai skiriasi ir savo dydžiu. Ne visi tie kūriniai, kuriuos mes grojome Kaune, Vilniuje skamba geriausiai, kadangi ten yra didesni varpai. Tas skambesys gimsta, kai kūrinys yra pritaikytas būtent tam tikram instrumentui. Tai yra kažkas nepaprasto, tam tikra jėga, tam tikra egzotika. Ir ausiai, ir tai vietai, kur tai vyksta.

Bet, be abejo, žavi ir tai, kad tai retas dalykas. Bet varpus jungiame ir su kitais instrumentais. Pavyzdžiui, daug metų "Kaunas Jazz" festivalis prasideda varpų muzikos koncertu. Esame groję su chorais, su orkestrais, su įvairiais ansambliais, atskirais atlikėjais. Dar vienas įdomus momentas tas, kad, pavyzdžiui, fortepijono garso skambesys tęsiasi tiek, kiek tu laikai nuspaudęs klavišą, po to atkeli pirštus ir garsas užgęsta. Grojant varpai nėra gesinimo galimybės, jie skamba tiek, kiek skamba. Bet skiriasi skambesys – aukštieji skamba trumpiau, bumbt, ir viskas, o žemieji skamba labai ilgai. Todėl greitai grojant žemiausiais varpais garsas susivelia. Yra tam tikra specifika, kaip aranžuoti kūrinius, kaip jie galėtų skambėti geriausiai. O harmonija geriausiai išsiskiria viduriniame registre. Garsas negesinamas, tai reikia turėti omenyje darant aranžuotes ir pritaikant kūrinius karilionui.

Anksčiau Europoje ir Amerikoje buvo skirtingi klaviatūrų standartai, paskui nutarta, kad vis dėlto reikia pereiti prie bendresnės sistemos. Tie skirtumai nėra labai dideli – ir ten, ir ten yra mediniai klavišai, tik tiek, kad atstumai tarp jų Amerikoje buvo platesni, o Europoje – siauresni. Amerikietiški klavišai buvo plokštesni, kaip anties snapas, Europoje – visiškai apvalūs. Dabar dabar šie dalykai jau yra standartizuojami. Ir Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje yra ta pati klaviatūra "Euro 2000". Tai yra pasaulinis standartas.

– Sugrįžkime į teatrą. Minėjote, kad Muzikiniame teatre dirbate jau beveik keturiasdešimt metų. Kaip likimas į jį atvedė ir kaip per tą laiką keitėsi šis teatras, žvelgiant jūsų akimis?

– Mano tėvelis buvo kontrabosų koncertmeisteris ir dirbo šiame teatre. Tad man teatras buvo pažįstamas nuo visai mažų dienų. Ateidavau vis čia, nors kažkada ir buvo labai griežta tvarka – duotas nurodymas neleisti vaikų į teatro tarnybines patalpas. O kai buvau mokinys, mus skatindavo eiti į teatrus, į koncertus. Kai buvau dar vaikas, vis prisimindavau teatro kvapą. Žmonės ateidavo pasipuošę, pasikvepinę, kaip tuo metu jie galėjo. Dar ir dabar menu to seno teatro kvapą.

Žmonės ateidavo pasipuošę, pasikvepinę, kaip tuo metu jie galėjo. Dar ir dabar menu to seno teatro kvapą.

Pasikeitė daug kas. Dabar yra daug brangesnės, prabangesnės ir įvairesnės dekoracijos. Anksčiau ir sceniniai drabužiai būdavo visai kitokie – marlinės suknelės, o jeigu reikia kokios spalvos ar gėlių, teptuku papaišo su dažais, kurie paskui nutrupa. Ir viskas. Visos moterys vaidino spektakliuose balių apsirengusios marlinėmis suknelėmis. Dabar perka tikras medžiagas. Labai pakilo ir muzikavimo lygis, orkestro kvalifikacija. Anksčiau vis trūkdavo ir vienų, ir kitų instrumentų muzikantų. Pastarieji irgi buvo daug prastesni. Dabar jau siekiame pasaulinio lygio. Aišku, provincijos teatras niekad neprilygs "Metropolitan" operai. Bet vis dėlto matome, girdime, darome kitokias interpretacijas, eksperimentuojame. Ateina naujos pajėgos. Žodžiu, teatro lygis kyla kiekvienais metais. Ir tai labai džiugu.

Kita vertus, šiandienė publika yra labiau išpaikinta. Pareini namo ir per "Mezzo" gali pamatyti, kas tą dieną darosi ten ir ten visame pasaulyje. O paskui palyginti su savo provincijos reikalais. Publika tą patį sako: "Mačiau, kad ten yra kitaip, ten geriau." Be abejo, bet teatras tikrai pajėgus. Atėjo režisierius Kęstutis Jakštas, tada atsirado daug naujų dalykų, nes jis į daug ką žvelgia novatoriškai, įskaitant ir scenos įrangos panaudojimą. Teatras dabar žengia septynmyliais žingsniais.

– Atėjus K.Jakštui, išpopuliarėjo ir miuziklai...

– Taip, nors jų buvo ir prieš tai. Mūsų teatras (čia ir pranašumas, ir trūkumas) yra universalus – jame yra ir operetė, ir miuziklai, ir opera, ir baletas. Universalumas savotiškai yra gerai, bet, kita vertus, tai yra ir iššūkis. Problemiška tai, kad tie patys muzikantai, tarkim, trimitininkas, vieną vakarą turi groti operoje, kur yra visai kitoks garso formavimas, kitą vakarą – miuzikle, kur vyrauja džiazo muzikavimo principai. Vieni žmonės geriau susidoroja su tais universaliais iššūkiais, kiti – ne. O šiaip pasaulyje yra taip, kad tie, kurie groja miuzikluose, negroja operose. Ta specializacija siauroje srityje duoda labai gerą rezultatą. Mes esame priversti atlikti įvairių žanrų kūrinius. Prieš keliasdešimt metų būdavo Kauno ir Vilniaus trupės, kurios niekaip nesusisiekdavo. Dabar visi pagrindiniai dainininkai, nesvarbu, ar jie miuziklo, ar operos, dainuoja ir Kaune, ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir Rygoje. Atstumai sumažėjo, susisiekimas pagerėjo. Nėra teatro uždarumo. Dabar vėjai pučia ir skersai, ir išilgai.

– KVMT yra vienas lankomiausių teatrų šalyje. Kaip manote, kur slypi paslaptis?

– Jau keliasdešimt metų šis teatras yra pirmose vietose pagal lankomumą. Tai rodo, kad teatro vadovybė sugeba laviruoti, nes, kaip minėjau, didelė žanrų įvairovė. Pavyzdžiui, Vilniaus operos ir baleto teatras miuziklų nestato. Jie vykdo visai kitokią politiką. O mes turime laviruoti tarp miuziklo, operetės, baleto ir operos. Publika į operą eina mažiau, tad manome, kad dalis mūsų repertuaro turi būti skirta platesnei auditorijai. Tai palaiko trupę bei muzikantus ir finansiškai, ir tam tikrą muzikavimo kultūrą, tradicijas. Operos yra mažiau lankomos, duoda menkesnes pajamas, o darbo įdėti reikia daug. Miuziklai, ypač jeigu dar pasikviečiame žinomų ir puikių Respublikos atlikėjų, gerai pastatome, leidžia teatrui užsidirbti. Dar kita publikos dalis mėgsta operetę. Tad laviruojame tarp šių žanrų, kad nenuskriaustume publikos ir kad netaptume vien komercine struktūra.

Aišku, ir pats KVMT turi savo aurą, gilias, dar prieškario tradicijas. Pavyzdžiui, užsienyje sutinku tokių žmonių, kurie teatre nėra buvę. Nežinau, ar Kaune apskritai rastum žmonių, kurie neateina į teatrą. Didžioji dalis kauniečių jaučia pareigą ateiti ar į dramos, ar į mūsų teatrą. Apskritai į teatrą mūsų šalyje žvelgiama su pagarba. Mes, lietuviai, labai mylime teatrą.

Dvidešimt metų paskiri šiai specialybei, o kartais nieko iš to neišeina ir žmogus negali iš to valgyti duonos. Tai labai žiauru, bet taip yra.

– Galbūt norėtumėte ką nors palinkėti jauniems žmonėms, dar tik pradedantiems muzikinę karjerą?

– Labai slidus klausimas. Jeigu žiūrėtume statistiškai, kiek mokosi muzikantų ir kiek paskui jų dirba pagal specialybę, padaro karjerą, pamatytume, kad labai daug tokių, kurie neranda darbo. Būdavo ir senesniais laikais, kai buvo labai maži atlyginimai ir aukštąjį mokslą, konservatoriją, baigęs žmogelis eidavo dirbti taksistu. Ir tokių atvejų buvo ne vienas. Jeigu yra baigę mokslus, tarkim, dešimt inžinierių, tai jie visi ir dirba inžinieriais, o su muzika yra kur kas kebliau. Pavyzdžiui, šią minutę teatre neturime pakankamai obojininkų, nes jų tiesiog nėra iš kur paimti. Bet vėlgi, jeigu pradėsi ruošti jų daug, gal po kelerių metų jau jų nebereikės. Žmonės turi ir neblogus duomenis, gerai baigę mokslus, bet tiesiog sunkiai suranda darbą. Juk tų darbo vietų labai menka – yra Kauno muzikinis teatras, Kauno simfoninis orkestras, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas", ir viskas. Ir jeigu nėra laisvos vietos, nerandi darbo. Groti fortepijonu ar smuiku mokaisi nuo penkerių iki 25-erių. Dvidešimt metų paskiri šiai specialybei, o kartais nieko iš to neišeina ir žmogus negali iš to valgyti duonos. Tai labai žiauru, bet taip yra.