"Dar reikėtų tapti atviresniems, neužsidaryti savo kieme", – gimtojo Kauno žmones ragina dirigentas Ričardas Šumila. Šiuo gyvenimo receptu vadovaujasi ir jis pats: muziko kūrybinis kelias nusidriekė nuo J.Naujalio muzikos gimnazijos iki "Vilniaus City Opera" kolektyvo.

Drąsą būti atviriems pasauliui ir naujovėms sykiu su R.Šumila demonstruoja ir visas Dalios Ibelhauptaitės suburtas kolektyvas. Kaip įprasta tabu laužanti "Vilnius City Opera" šįkart žvilgsnius nukreipė į jaunuolius. Ėmęsi Engelberto Humperdincko operos pagal nuo vaikystės visiems gerai žinomą pasaką "Jonukas ir Gretutė", jie sukūrė dviejų jaunuolių nuotykių dramą, pilną ieškojimų ir atradimų.

"Tai yra istorija, kuri yra labai aktuali šiandien: joje yra mus kamuojančių socialinių problemų – neturto, tėvų barnių ir paties vaiko bandymų tapti suaugusiam ir savarankiškam", – apie naujausią savo darbą sako R.Šumila, premjeros išvakarėse pasidalijęs mintimis apie savus gyvenimo bei kūrybos atradimus.

– J.Naujalio gimnazija, kaip ir kiekviena menininkų kalvė, turi savo aurą. Meluotume, jei ją pieštume tik šviesiomis spalvomis, nes juk ir mokantis muzikos, valandų valandas  šlifuojant atlikimo techniką, neįmanoma išvengti nusivylimo, galiausiai – nesutarimų su kitomis stipriomis asmenybėmis – mokiniais, pedagogais. Kokius atsiminimus siejate su čia praleistais metais? Buvo sunku iškęsti tą šabloninę priešpriešą "turiu groti tuo metu, kai draugai spardo kamuolį"?

– Kai pagalvoju apie savo mokyklą, iškyla tik geri prisiminimai. Aišku, kad ten buvo visko, mokytojų – irgi įvairių. Aš džiaugiuosi, kad kažkuriuo metu perėjau į chorinį dirigavimą ir sutikau mokytoją Audronę Marcinkevičiūtę. Kas mokėsi pas ją, žino, kokia ji charizmatiška, uždeganti ir nuostabi. Tas laikas buvo atgimimas, kai atradau savo muzikines savybes iš naujo. O dėl to kamuolio – tai kažkaip užteko laiko viskam. Buvom didelė klasė, įdomi karta, kurie daug ką darėme drauge. Su bendraklasiais  ir muzikuodavome, ir krepšinį žaisdavome. Negaliu sakyti, kad buvau uždarytas ir suvaržytas, grodavau tada, kada pats norėdavau, o kai norėdavau žaisti – žaisdavau.

– Jūsų kelias į simfoninį dirigavimą vedė per aplinkkelius – nuo fortepijono pamokų, per chorinio dirigavimo mokslus, stiprią trauką kompozicijai. Kas vis dėlto lėmė, kad šiandien jus kalbiname kaip simfoninio orkestro dirigentą: jums palankus likimas, atsitiktinumai ar gyvenimo režisierius esate tik jūs pats?

– Man atrodo, kad nė vienas nesame savo gyvenimo režisieriai, danguje turime mokytoją, kuris mus visada veda per gyvenimą. Kai pradėjau mokytis dirigavimo, labai užsikabinau, tai tapo labai artima ir svarbu.

– Dirigentas Gintaras Rinkevičius yra sakęs, kad jaunas žmogus turi turėti ypatingą vidinį poreikį būti simfoninio orkestro dirigentu. Kada šis žinojimas atėjo į jūsų gyvenimą? O kaip argumentas, kad skirtingai nei instrumentininkai, dirigentams labai sunku turėti savo instrumentą – orkestrą?

– Dvyliktoje klasėje jau žinojau, kad noriu diriguoti simfoniniam orkestrui. Čia skirtingi dalykai – svajoti, kad nori būti, ir žinoti, kad gali būti. Stodamas į simfoninį dirigavimą, padariau sprendimą, kad daug ką aukosiu mokydamasis. Atsisakiau daug laisvalaikio ir apskritai laiko sau. Stojau tiesiai į magistrantūrą, todėl per trumpą laiką – dvejus metus – turėjau išmokti visą bakalauro studijų programą ir dar magistro. Tik to poreikio, apie kurį kalba maestro, vedamas ir galėjau taip atsiduoti studijoms ir dirbti.
Jaunam dirigentui, besimokančiam, labai svarbu turėti tą instrumentą – orkestrą. Čia ir yra problema. Viena – mokėti teoriją ir mosuoti rankomis priešais fortepijoną, o visai kas kita – repetuoti su šimtu skirtingų orkestro muzikantų. Tik turėdamas daugiau praktikos dirbant su orkestru, gali išmokti tam tikrų dalykų.

– Prisimenate dieną, kai pirmą kartą stojote priešais orkestrą – ne mokinių ar studentų, bet profesionalų kolektyvą? Kad ir koks talentingas būtum, turbūt nėra lengva ne tik vadovauti dideliam kolektyvui, bet apskritai kolektyvui, kurio didelė dalis narių – gerokai vyresni, labiau patyrę muzikantai?

– Prisimenu ją puikiai. Tai buvo tada dar bohemiečių, o dabar Vilniaus miesto operos pastatymas "Svynis Todas" su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Man tuomet buvo 24 metai. Neišskirčiau orkestre amžiaus grupių. Orkestras – sudėtingas organizmas vien dėl žmonių skirtumų. Dirigentas turi užsitarnauti autoritetą, o priemonės – įvairiausios. Man svarbiausia – žmogiškumas.

Kai atėjau dirbti prie LVSO, buvo toks vyriausias muzikantas orkestre, kuris man kėlė didelę nuostabą, nes nė vienas orkestrantas taip maloniai ir su tokia pagarba su manimi nebendravo. Tuomet man tai atrodė labai keista, neįprasta, ir malonu. Amžius nėra tas kriterijus, kuris apsunkina darbą prie orkestro.

– "Jonas ir Greta" – pirmoji jūsų opera, kurią jūs kūrėte kaip muzikinis vadovas. Ką sunkiau pakelti – atsakomybės naštą ar pripažinimo laviną, nuo premjeros neatsiejamą pareigą bendrauti su žiniasklaida ir kitais vadinamaisiais reikalingais žmonėmis?

– Aš nesu žvaigždė, kuriai reikia didesnio pripažinimo. Ir tikiuosi, kad niekada ja nebūsiu. Kai pastatymas yra asmeninis darbas, tavo kūdikis, atsakomybė yra didesnė, nei dirbant asistento darbą. Aš taip įsijungiau į "Jono ir Gretos" procesą, kad net nepajutau tos didelės atsakomybės, nejutau jokio spaudimo.

– Kiek apskritai jūsų, kaip muziko, gyvenime yra, buvo reikalingų žmonių? Juk net užsienyje mokęsi solistai, instrumentininkai, neslepia: kad būtum pripažintas Europoje, nepakanka būti tik talentingam – buvimas garsaus mokytojo mokiniu yra tarsi vizitinė kortelė, kuri padeda net dalyvaujant konkursuose.

– Žinoma, kad tie dalykai egzistuoja, bet jei esi ypatingai talentingas, vis tiek būsi pastebėtas tų vadinamųjų reikalingų žmonių.

– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su D.Ibelhauptaite? Kuris bohemiečių pastatymas jums pačiam buvo įdomiausias, iki įsiliejote į jų gretas?

– Maestro Gintaras Rinkevičius paprašė manęs paasistuoti statant "Svynį Todą", nes Daliai repeticijose reikėjo nuolatinio dirigento, kuris būtų kiekvienoje repeticijoje. Iki mano atėjimo nebuvo labai daug bohemiečių pastatymų – "Bohema", "Užburtoji fleita", "Pajacai" ir "Verteris", iš kurių ryškiausias, man atrodo, buvo "Bohema", kuri supurtė Lietuvos muzikinę kultūrą ir davė impulsą bohemiečių judėjimui.

– Grįžkime prie "Jono ir Gretos". Tai šiuolaikinė opera ne tik forma, bet ir turiniu. Kokią žinią jūs norėjote perduoti klausytojams? Kaip manote, ar jaunuoliai, į kurių širdis bandote belstis, išgirdo šią žinią?

– Nesakyčiau, kad šios operos forma yra šiuolaikinė, turinys – tikrai taip. Tai yra istorija, kuri yra labai aktuali šiandien: joje yra mus kamuojančių socialinių problemų – neturto, tėvų barnių ir paties vaiko bandymų tapti suaugusiam ir savarankiškam. Visa tai norime papasakoti jaunimui aktualia kalba. Kiek girdėjau atsiliepimų iš vaikų ir paauglių, jiems patiko ir buvo įdomu.

– Ar buvo sunku prisijaukinti Engelberto Humperdincko muziką?

– Sunku tikrai nebuvo, kiekvieną kartą joje atrasdavau vis daugiau džiaugsmo. Ši muzika yra labai charakteringa, daug veikėjų temų, melodijų, operos veiksmo apibūdinimo. Kompozitorius buvo Richardo Wagnerio mokinys, todėl operos orkestruotė ir komponavimo principai labai artimi R.Wagnerio operoms, tik viskas daug skaidriau ir šviesiau.

– Ar jūsų mokytojai kauniečiai jau matė "Joną ir Gretą"? Kokia buvo jų reakcija?

– Nesulaukiau jokios reakcijos, nes manau, kad jie spektaklio nematė.

– Kuriant "Joną ir Gretą" dirbote išvien su jau patyrusiu režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kitais bohemiečiais. Kitaip nei klasikinėje teatro trupėje jūs vienu metu dalijate save tarp kelių darbų. Kas jums padeda išlikti šeima, komanda?

– Manau, kad mus visus jungia ir labiausiai vienija Dalia. Esame vienos kartos, todėl yra labai lengva būti drauge, kurti ir suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Kai vyksta Vilniaus miesto operos pastatymai, mes visi įsitraukiame šimtu procentų ir kitus darbus stengiamės atidėti.

– Jūsų projektai su Linu Adomaičiu ir su Petru Vyšniausku – kitas muzikos pasaulio polius. Kuris polius traukia stipriau?

– Aš be galo džiaugiuosi, kad tų polių mano karjeroje yra tiek daug. Aš labai myliu operos žanrą, jame telpa viskas, dirigentas čia turi žymiai daugiau užduočių nei bet kur kitur. Bet norėčiau daugiau diriguoti ir simfoninės muzikos, svajoju apie Gustavą Mahlerį, norėtųsi padiriguoti Ludvigo van Beethoveno, Johaneso Brahmso ar Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijas.

L.Adomaitis – nuostabus žmogus. Mes tapome gerais bičiuliais, tikiuosi, tokie ir liksime, ir dar ne vieną projektą kartu kursime. Man imponuoja tai, kad jis yra tikras profesonalas, o projekte "Laiko mašina" savo muziką artino prie klasikinės muzikos žanro aranžuotėmis ir pateikimu.

P.Vyšniauskas – mano draugas, mano scenos partneris. Mes vienas kitą jaučiame be žodžių, ir tai menininkui yra nuostabiausias atradimo džiaugsmas. Kai scenoje tavo norai, tavo mintys ir muzikiniai niuansai sutampa su tokio nuostabaus menininko, kaip P.Vyšniauskas, patiri neapsakomą grįžtamąjį ryšį. Tiesą sakant, šis projektas – tai dar vienas polius, kuriame aš dirbu su jaunimo orkestru.

Šiaip neskirstau tai, ką diriguoju, į atskirus polius. Muzika juk viena, ir visada atsiduodu visas, ir patiriu daug malonumo.

– Jūsų įvaizdžiui labai tiktų nedidelis orkestras su polėkiu, linkęs lengvai eksperimentuoti, džiazą grojantis taip pat tobulai kaip ir klasiką. Gal šis įspūdis klaidingas?

– Jaunimo kamerinis orkestras, su kuriuo atlikome "Saksofono serenadų" ciklą su P.Vyšniausku, toks ir yra. Iš tikrųjų dar nedaug suprantu apie džiazą, bet man pačiam labai patinka eksperimentuoti, nevengti įdomių sprendimų ir kurti įvairias programas.

– Esate kaunietis, bet tuo pat metu juo ir nesate: kaip daugybė jūsų kartos menininkų, daug laiko praleidžiate svetimuose miestuose, svetimose šalyse. Kur jūsų namai?

– Kol kas nesu keliaujantis dirigentas. Mano kiekvienos savaitės kelionė yra Vilnius–Kaunas. Mano namai – Vilniuje, kur gyvename kartu su žmona Radvile.

– Koks Kauno muzikinis gyvenimas žvelgiant iš šalies? Vis dar gyvenantiesiems Kaune visada norisi išgirsti receptą, patarimą, ką reikėtų daryti, kad menininkai ne išvažiuotų iš Kauno, bet plūstų čia kurti, gyventi ar – o siekiamybe! – suklestėtų kultūrinis turizmas?

– Matau labai gausų kultūrinį gyvenimą, bet kiek jis pasikeitė ir paėjo į priekį per dešimt metų – kitas klausimas. Pastebiu bandymus daryti kažką šiuolaikiškiau, moderniau. Tačiau dar reikėtų tapti atviresniems, neužsidaryti savo kieme, o kurti projektus, kurie jungtų ne tik Kauno menininkus, bet ir kitų miestų, šalių. Svarbu, kad kultūrinių įstaigų vadovai nebijotų įsileisti jaunų žmonių, suteiktų jiems šansą kurti.

Kai baigiau mokslus, nežinojau, kur bus mano namai, bandžiau ieškoti pastovumo. Kad jaunimas neišvažiuotų, reikia pirmiausia duoti jiems galimybę kurti. Kaune mane rado J.Naujalio muzikos gimnazija, kurioje dirbu lyg šiol.

– Tuoj po mūsų pokalbio išvyksite iš Lietuvos, vėl grįšite į "Jono ir Gretos" spektaklius. Ar viešint gimtinėje jums lieka laiko apsilankyti kolegų pastatymuose, koncertuose? Kokį renginį paskutinį kartą lankėte Kaune?

– Dažnai apsilankau, gal tik šį pusmetį apleidau kultūrinimąsi, nes labai intensyviai dirbau. Kaune daugiau pats koncertuoju nei nueinu į renginius. Bet aplankau Kauno muzikinio teatro premjeras, pamenu G.Šeduikio režisuotą "Liučiją di Lamermur", Kauno miesto simfoninio orkestro koncertus, "Žalgirio" arenoje stebėjau Valerijaus Gergijevo diriguojamą koncertą.

Opera jauniems apie jaunus

"Vilnius City Opera" spektaklyje "Jonas ir Greta" – šalia jaunų, bet jau patyrusių solistų pasirodo ir perspektyvūs, pirmuosius pripažinimo žingsnius žengiantys atlikėjai. Viena scena dalijasi Justina Gringytė, Rafailas Karpis, Jovita Vaškevičiūtė (nuotr.), Marija Nazarova, Arūnas Malikėnas, Vera Talerko.

Kaip sako patys kūrėjai, tai spektaklis apie vaiko virsmą jaunuoliu, jo atsiskyrimą nuo tėvų ir kelionę į šiuolaikinės realybės mišką. Kontroversiška ir įtraukianti istorija nagrinėja amžiną kartų problemą. Tėvai nesupranta jaunimo, jaunimas – tėvų, o reikia patirti tiek pirmų kartų!

Tikslas – į operą pritraukti pačią sudėtingiausią jaunimo auditoriją. "Jei žmogus į operą, pavyzdžiui, "Snieguolė ir septyni nykštukai" atėjo septynerių, nes jį atvedė tėvai, ir jam nepatiko, greičiausiai kitą kartą jis ateis keturiasdešimties. Ir tai, ko gero, bus atvilktas žmonos. Negalime leisti, kad mūsų jaunimui taip nutiktų!" – pastebi spektaklio meno vadovė D.Ibelhauptaitė.

Operos režisierius Gediminas Šeduikis, kostiumus kūrė "Dior" ir "Céline" mados namuose debiutavusi jaunoji lietuvių dizainerė Eglė Čekanavičiūtė.

"Spektaklis skirtas jaunimui, kuris nori bėgti iš namų ar kuris jau pabėgo iš namų; tėvams – kad pataisytų santykius su vaikais, ir vaikams – kad pataisytų santykius su tėvais; jaunesniems broliams ir sesėms suprasti, kuo gyvena jų guru", – kviečia "Vilnius City Opera" kolektyvas.

Kas? opera "Jonas ir Greta".
Kur? Vilniaus kongresų rūmuose (Vilniaus g. 6, Vilniuje).
Kada? vasario 5 d., vasario 7 d. 19 val.