Vardas tarsi karma

"Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau tikiu, kad mano ispanų kilmės vardas, reiškiantis "sopulingoji, kenčiančioji", turėjo ir turi didelės įtakos mano dvasinėms būsenoms, pasirinkimams, sprendimams. Manau, kad doloresoms nepasitenkinimą, norą priešintis sukelia neteisybės, įvairių formų prievartos pliūpsniai mūsų gyvenime. Tiesa, tų neteisybių ir prievartos niekada netrūko. Gal todėl į dažną žurnalistų klausimą, koks mano mylimiausias vaidmuo scenoje, atsakau – mano nesuvaidinti vaidmenys, kurių herojės priešinosi viskam, kas joms trukdė eiti pasirinktu keliu.

Toks turėjo būti Jono Jurašo man paskirtas Antigonės vaidmuo spektaklyje pagal to paties pavadinimo Jeano Anouilho pavadinimo pjesę. Deja, spektaklis taip ir liko planuose – režisierius tada pirmą kartą paliko Kauno dramos teatrą. Tai buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Scenos neišvydo ir Eugene'o  O'Neillo pjesė "Ilga kelionė į naktį", kurioje pakvietė vaidinti Juozas Miltinis. Jo skirtas vaidmuo man buvo labai artimas savo dvasia. Deja..." – apgailestavo D.Kazragytė.

Akistata su personažu

Aktorės buto devintajame aukšte svetainės sienos tiesiog apaugusios žinomų menininkų darbais. Vienas, labai romantiškas, patraukia kiekvieno svečio akį. Svetainės šeimininkė nedelsdama paaiškina: tai buvusios Kauno dramos teatro vyriausiosios dailininkės Janinos Malinauskaitės tapytas karalienės iš komedijos "Vasarvidžio nakties sapnas" portretas.

"Šią pjesę mūsų teatre buvo ketinama statyti pačioje sovietmečio pabaigoje, bet ir ji, kaip anksčiau mano minėtos, liko nepastatyta. Toje komedijoje man buvo paskirtas kažkokios karalienės vaidmuo, ir Janina nutapė jos portretą. Sakė, kad būtent taip turėsiu atrodyti scenoje. Gal ir galėjau prieš 30 metų scenoje būti panaši į tą romantišką jauną moterį... Žiūrėdama į ją dabar, matau, ką gali visagalis laikas", – nusijuokė 75 metų D.Kazragytė, nepabūgusi palyginti savęs su portreto personažu, kurį turėjo įkūnyti prieš trečdalį amžiaus.

Viktoro šešėlis

Vis dar ironiškai šypsodamasi, aktorė ištraukė iš ršomojo stalo stalčiaus šūsnį nuotraukų. Kai pradėjo jas dėlioti, Doloresos nuotaika vėl apniuko: "Pažiūrėkite, kokia aš liūdna šioje puikioje Romualdo Rakausko nuotraukoje... O štai šitoje? Juk man čia dar tik ketveri metukai, o veide nėra nė šešėlio vaikiškos šypsenos... Vis galvoju, kodėl daugumoje nuotraukų aš tokia liūdna? Negi vis tas mano vardas kaltas? Negi tik todėl, kad esu Doloresa, vis graužiu save neatidariusi savo buvusio vyro Viktoro Šinkariuko buto durų, kai jis liko vienišas, kai jį, sunkiai sergantį, išsiskyrusį su antrąja žmona, lankė tik keli jo kolegos ir mūsų sūnus Tomas, nešdavęs jam mano įduotą maistą?"

Ji sako negalėjusi matyti Viktoro tokio – beprotiškai geriančio ir ardančio save. "Esu dėkinga jį lankiusiems kolegoms Albinui Budnikui ir Viktorui Valašinui, o sau negaliu atleisti, kad to nedariau, bijodama gyvenimo purvo. O juk Viktoras buvo nuostabus žmogus, kolega, puikus aktorius, beje, pats išpranašavęs sau gyvenimo pabaigą spektaklyje "Ragatkė", kurį pats režisavo ir kuriame pats vaidino", – prisiminė D.Kazragytė ir kartu pabrėžė, kad Viktoras išėjo iš realaus gyvenimo, t.y susinaikino, daug anksčiau, nei numirė fiziškai.

Kapitalizmas mene

Anot pašnekovės, aktorių beprasmių mirčių, tokių kaip Viktoro, būtų mažiau, jei labiau mylėtume vieni kitus, būtume jautresni kolegų būsenoms. Juk ne vienas pasitraukęs iš gyvenimo aktorius, prieš žengdamas į nežinią, prašė kolegos pabūti šalia tą lemtingą jų gyvenime vakarą ar naktį. Deja, mes skubame, surandame aibę priežasčių neatsakyti į kolegos, išvarginto, pasak Eglės Gabrėnaitės, kapitalizmo mene, prašymą, tiksliau, pagalbos šauksmą.

Aš negaliu pakęsti to kapitalizmo mene: man sunku, pavyzdžiui, suvokti, kaip aktorius gali nežinoti, kokie spektakliai statomi jo teatre?!

"Aš negaliu pakęsti to kapitalizmo mene: man sunku, pavyzdžiui, suvokti, kaip aktorius gali nežinoti, kokie spektakliai statomi jo teatre?! Pasirodo, mano paklaustam aktoriui tai buvo neįdomu, nes jis juose nevaidina – pakviestas vaidinti kitų teatrų spektakliuose, telvizijos serialuose, įvairiose šou programose. Dėl šių ir panašių priežasčių trūkinėja ryšiai tarp viename teatre dirbančių kolegų, jų savitarpio santykiai ar, tarkim, samdomo, kaip ir aktoriai, režisieriaus planai. Štai turėjome išvažiuoti gastrolių į Hamburgą su režisieriaus Krystiano Lupos spektakliu "Didvyrių aikštė", bet neišvažiavome – keli aktoriai tuo metu gastroliavo kitoje šalyje su kitu spektakliu. Tai tik viena iš kapitalizmo mene grimasų. Žinoma, ne tokių skaudi kaip aktorių savižudybės."

Ilgisi šviesių spektaklių

Aktorė prisipažįsta negalinti atsispirti scenai, nors ir nepriklauso jokiai teatro trupei. "Esu laisva ir kaip aktorė, ir kaip žmogus, prieš ketvirtį amžiaus išėjęs savo noru iš Kauno dramos teatro, kai jame pakvipo kapitalizmu. Tačiau prieš keleris metus mielai grįžau į gimtąjį teatrą vaidinti Inesos Paliulytės režisuotame spektaklyje "Astrida", kurį jį sukūrė Astridos Lindgren kūrybos ir biografijos motyvais. Spektaklyje labai daug šviesos, tokios neįprastos šiuolaikinio teatro scenoje ir tokios artimos mano sielai", – teigė aktorė.

Pasmalsavus, kada pasirodys jos devintoji knyga, kuri vadinasi "Švytintis rūkas", D.Kazragytė atsakė: "Ji jau knygynuose. Kai rašiau savo pirmą knygą "Tiltas be turėklų" (ji pasirodė 1987 m.), dar liepsnojau aistra teatrui, noru būti pripažintai. Ta mano aistra buvo beprotiška, pragariška – nieko daugiau, išskyrus teatrą, nemačiau aplinkui. O juk šalia tiek daug nepakartojamų žmonių. Tai suvokiau rašydama ne apie teatrą, o apie eilinius žmones, jų gyvenimus, kuriuos pati mačiau, stebėjau, prie jų prisiliečiau. Toks rašymas prasidėjo būtent nuo "Kauno dienos", kurioje spausdinti "Kasdienybės rožinio" pasakojimai sugulė į skaitytojams patikusią knygą", – prisiminė aktorė ir rašytoja.

Pradžioje – "Kasdienybės rožinis"

"Kasdienybės rožinis" prasidėjo pasakojimu apie Rudžio, mylimo Doloresos šuns, karčią patirtį prie vieno spaudos kiosko Kaune. Kiti knygos personažai – D.Kazragytei gerai pažįstamo kaimo ir miesto žmonės, jų juokingos ir liūdnos patirtys, asmeniniai D.Kazragytės išgyvenimai, įspūdžiai iš kelionių ir pan. Visą šią rašytinę aktorės kūrybą literatūros kritikai vadina autobiografinėmis esė.

"Nesvarbu, kaip ir kas tą mano rašytinę kūrybą vadina. Svarbu, kad žmonės ją skaito. Jei būtų kitaip, nerašyčiau dešimtos knygos. Jau ir pavadinimą jos žinau – "Saulėlydis". Tai daugiaprasmis saulėlydis. Visų pirma, tai apie sodybų Budriuose, Lakajoje, Pašiekštėje, mano numylėtoje Šaparnėje tuštėjimo metą, apie vietinius ežerus, apie keliones su kaimyno Staselio šunimi Rikiu po Labonoro girią, apie jo, Rikio (jį vadinu Mano dykumos lopinėliu, nes jo kailio spalva primena vieną Izraelio dykumą) pribloškiantį jautrumą ir supratingumą, apie daugelį kitų paprastų dalykų", – kalbėjo D.Kazragytė.

Mūsų gyvenimas visoks

Doloresos bute tvyro vos juntamas kavos ir cigarečių kvapas, tačiau ne toks stiprus, kaip anksčiau, kai be teatro ji nieko nematė. Dabar cigaretė D.Kazragytės rankoje surusena retai – kai nesiseka rašyti, kai kyla aršios diskusijos su sūnumi Tomu apie knygas, filmus, jų autorius, apie pasaulio skaudulius.

A.Kazragytė neseniai grįžo iš grybais kvepiančios vasarvietės Molėtų rajone, Šaparnėje, kur šiltuoju metų laiku ji pabėga iš miesto ir gyvena paprasto kaimo žmogaus gyvenimą. Ir rašo apie juos, anot Tėvo Stanislovo, kaimo mažutėlius. O tie jų gyvenimai visokie – šviesūs ir tamsūs, su pakilimais ir nuopuoliais, su džiaugsmais ir bėdomis, nes, pasak autorės, kiekvieno mūsų gyvenime visko tiek daug. Tik, deja, ne po lygiai padalyta.

"Mes ne angelai, – sako Doloresa, – bet noras jiems prilygti gali daugelį išgelbėti." Gal todėl ir traukia ją kaimas, kur, pasak pačios rašytojos, gieda angelų žemiškieji broliai paukščiai, kur naktimis žvaigždynai tiesiog kutena net ir vienatvės smaugiamų mažutėlių galvas.