Pereiti į pagrindinį turinį

Dramatiškų potyrių paieškos praturtino ir kūrybą, ir asmenybę

2017-01-07 03:00

"Dailė įgalina megzti ryšius, atrasti žmones. Kūryba – tai atsipalaidavimas, savęs ir kitų pažinimas, išsikalbėjimas", – sako tapytoja dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė. Apie įvairialypę patirtį, skatinančią susivokti savyje, kalbame su menininke, daugiau nei dešimtmetį savanoriaujančia įvairiose socialinės globos įstaigose bei psichiatrijos klinikose Lietuvoje.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė

– Kai pradėjote savanoriavimo veiklą 2000 m., tokia praktika nebuvo populiari, mažai kas suprato jos prasmę. Kas būtent atvedė jus į savanorystę?

– Studijuodama magistrantūroje turėjau aiškiai apibrėžti temą, kurią vystysiu dvejus studijų metus. Kadangi norėjau tapyti žmogų, dėstytojas man pasiūlė nueiti į šalia Kauno dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto – aut. past.) esantį pastatą – psichiatrijos ligoninę.

Dabar suprantu, kad dėstytojas juokavo, provokavo mane, tačiau tuomet sukilo ambicijos. Nuėjau, susitariau, kad vesiu tapybos užsiėmimus pacientams ir jei jie sutiks, – tapysiu jų portretus.

Pamenu, dėstytojas sakė: "Netikiu menu, kuris kovoja už taiką pasaulyje." Tuo metu su juo sutikau. Ir šiandien sutinku, kad ne menas išgelbės pasaulį, bet pakeisti žmogaus gyvenimą jis gali. Padėti žengti kitą žingsnį, padaryti gyvenimą šiek tiek geresnį, palengvinti jį – menas tikrai gali.

Per dvejus metus supratau: labai svarbu pajutus, kad gali kažką duoti kitam, būti toje vietoje, kur galėtum padėti, pasidalyti. Jau studijų metu savanorystė atrodė būtina ne tik kaip inspiracinis šaltinis. Suvokiau, jog galiu padėti žmonėms, būti naudinga. Viskas tęsiasi iki šiol.

– Jūsų veikla susideda iš kūrybinių užsiėmimų: piešimo, tapybos, koliažų kūrimo ir kt. Ar juos galima įvardyti kaip meno terapiją?

– Tai labiau artima užimtumo veikloms, dailės būreliui, edukacijai. Terapinis poveikis galimas, tačiau tai nėra terapija. Užsiėmimus vedu kaip savanorė, kaip tapytoja.

Ši veikla susijusi su mano žmogiškąja patirtimi ir manimi kaip asmeniu. Tuo užsiimdama jaučiu prasmę, suvokiu, jog kažkam padedu. Neatlieku jokio tyrimo, neanalizuoju tų žmonių, lygiai kaip ir aš nenorėčiau, kad mane kažkas analizuotų ar tirtų. Man gera būti su žmonėmis. Nematau skirtumo, nesvarbu, ar tai psichiatrijos ligoninė, ar socialinės globos namai, ar vaikų būrelis, ar moterų klubas, ar dar kažkas. Svarbiausia, kad tai būtų savanoriškas dalyvavimas, dalijimasis savo patirtimi.

Jaučiu, jog tai yra naudinga, prasminga, kad aš galiu tai daryti, man tai yra nesunku, įdomu. Man svarbi bendra patirtis: iš užsiėmimus lankančių asmenų gaunu emocinės, žmogiškosios patirties; jie iš manęs – dailės pamokos patirties, bendravimo, pažinimo džiaugsmo.

Tai, kad žmogus, kuris du mėnesius buvo užsisklendęs, pagaliau paima į rankas pieštuką ir ima braukti ar teptuku tepti dažus popieriuje, – man tai atrodo svarbu.

Nelaikau savęs socialinio meno praktike, kuri konceptualizuoja savo veiklą, siekia iš savo praktikos sukurti fizinės apimties neturintį produktą. Bendravimas, dalyvavimas savanorystėje – mano meno forma, kuri susideda iš daugybės segmentų: savanoriavimo patirties, mano patyrimų kasdienėje aplinkoje. Šie aspektai leidžia susidaryti vientisai vidinei estetinei erdvei, kuri išreiškia tai, kokia aš esu.

Į savanorystę mane atvedė tapyba ir čia vis dar esu kaip tapytoja.

– Vesdama kūrybinius užsiėmimus, formuojate mišrias grupes ar dirbate tik su tam tikro amžiaus pacientais?

– Į mano vedamus būrelius ateina ne vaikai, o brandesni žmonės. Nesilaikau taisyklės, kad vienoje grupėje turi būti vienodo amžiaus asmenys. Man tai visiškai nesvarbu.

– Ar vertinate žmonių, su kuriais dirbate, pasiekimus? Ar stebite jų pažangą?

– Aš negydau ir pokyčių, kurių užsiėmimuose pasiekia žmonės, negalėčiau pasakyti, kad jie dideli ar reikšmingi. Tikiu pačia tapybos kalba, per kurią užsimezga ryšys.

Tai, kad žmogus, kuris du mėnesius buvo užsisklendęs, pagaliau paima į rankas pieštuką ir ima braukti ar teptuku tepti dažus popieriuje, – man tai atrodo svarbu. Reikalingi ilgi metai veiklos, kad galėtume įvardyti, jog kažkas pasikeitė.

– Ar meninės veiklos užsiėmimuose juos lankantys asmenys, bendrauja tarpusavyje? Ar stebi vienas kito kūrybinį procesą? Jį komentuoja?

– Savanoriaudama psichiatrijos ligoninėje stengiuosi, kad būtų ne tik piešiama, bet ir bendraujama tarpusavyje, nes – ypač pirmą kartą – į užsiėmimus atėję žmonės jaučia įtampą ir pastebiu, jog svarbiausia jiems atlikti darbą: nupiešti, užbaigti ir išeiti. Stengiuosi prakalbinti žmones, sukurti jiems jaukią aplinką.

– Ar pradėjusi savanoriauti psichiatrijos ligoninėje, socialinės globos namuose iš karto suvokėte, kaip užmegzti ryšį su tose įstaigose esančiais žmonėmis? Ar nebuvo vidinių barjerų, kuriuos jums pačiai reikėjo peržengti?

– Retkarčiais dabar būna sunkiau bendrauti, nes į viską reaguoju jautriau, o tuomet, kai tik pradėjau savanoriauti, viskas buvo paprasta, jaučiausi drąsi, nes rankose turėjau teptukus ir drobę. Šiek tiek bijojau, bet priėmiau tai kaip savaime suprantamą dalyką.

Iš karto atsinešiau aliejinius dažus, drobę ir ėmiau tapyti. Procesu sudominau pacientus ir pasiūliau jiems daryti tą patį: jei tapau aš, ir jūs galite tapyti mane. Viskas vyko lengvai. Negalvojau, jog tai kažkas skausmingo, dramatiško. Ėjau užsiangažavusi tapyti, tačiau per dvejus metus susivokiau, kad įvyko mano asmenybės pokytis.

Menininko ekspresionisto noras patirti dramatiškų potyrių atrodė natūralus, todėl lįsti ten, kur mezgasi sudėtingos situacijos, kurios provokuotų tapyti, atrodė savaime suprantamas dalykas. Tačiau po to supratau, jog tai niekai, palyginti su tose įstaigose esančių žmonių gyvenimais. Todėl svarbiausias tapo mano santykis su žmonėmis, besimezgantys ryšiai.

– Ar šių įstaigų aplinka turi įtakos kūrybos procesui?

– Prieš daugiau nei dešimtmetį, kai atėjau į psichiatrijos ligoninę, man buvo netikėta, kad ji gali taip atrodyti. Dabar viskas keičiasi į gera. Tai rodo valstybės rūpinimąsi žmogumi, juk žmogus turi gyventi patogiai, nepriklausomai nuo savo gyvenimo situacijos.

– Kokias temas analizuoja psichiatrijos ligoninėje, socialinės globos namuose gyvenantys asmenys? Ar jie darbais perteikia asmeninius išgyvenimus?

– Temos įvairios, ikonografija – taip pat. Kai ateinu į užsiėmimus, juose dalyvaujantys žmonės tikisi, kad pasakysiu, ką reikia piešti. Idividualių temų pasitaiko rečiau – jas labiau renkasi psichiatrijos ligoninėje esantys asmenys.

– Lygiagrečiai su savanorystės veiklos pradžia formavosi vis dar tęsiamas jūsų tapybos kūrinių ciklas "Paribio portretai". Ar patirtys, įgytos psichiatrijos ligoninėje, socialinės globos namuose, atskleidžiamos drobėse?

– "Paribio portretų" ciklą sudaro neišgalvoti vaizdai, o konkrečios situacijos, realūs žmonės, nepaisant to, jog jų vizualumas nutolęs nuo portretinio žanro kanonų. Tačiau nemanau, kad visą įgytą patirtį perteikiu. Ji lieka, dėl to kartais prireikia padaryti savanoriavimo pertrauką.

– Pastaruoju metu vykdomi įvairūs projektai, kuriuose menininkai visuomenės paribyje esančioms socialinėms grupėms veda kūrybinės veiklos užsiėmimus. Ką apie tai manote jūs? Kodėl laikotės pozicijos neviešinti savo veiklos?

– Tai yra mano pasirinkimas. Nekritikuoju tų menininkų, kurie viešina vedamas socialines praktikas, tiesiog norėtųsi jų tęstinumo. Mėnesio ar pusmečio trukmės projektas yra menkavertis, nes ši socialinė veikla akcentuoja ryšį, bendravimą, bendradarbiavimą. Sunku sistemingai tai daryti. Be pertraukų ir pati negaliu užsiimti šia veikla, todėl neakcentuoju jos kaip

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų