Šiuo metu ji dirba Šv.Kristoforo kameriniame orkestre, groja žymiojo akordeonisto Martyno Levickio suburtame kvartete "SinChronic" ir teigia visuomet ieškanti naujų patirčių. Teigiantiems, kad muzikantų gyvenimas Lietuvoje nesaldus, atšauna, jog viskas priklauso nuo požiūrio.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado violončelė? Kodėl pasirinkote šį instrumentą?

– Liūdniausia, kad ne aš pati ją pasirinkau. Galima sakyti, ji pasirinko mane. Kai pradėjau mokytis J.Naujalio muzikos gimnazijoje, grojau fortepijonu. Čia buvo mano mamos sprendimas, nes pati buvo baigusi chorinį dirigavimą. Tad buvo nuspręsta, kad aš būsiu pianistė. Stojamųjų egzaminų į mokyklą metu pasakiau, kad noriu groti smuiku, bet mano noro tada niekas nepaisė. Taigi, grojau fortepijonu trejus metus, bet sekėsi labai blogai, nemėgau šio instrumento – nei mokykloje, nei namie. Tad trečioje klasėje, po baigiamojo egzamino, vienas mokytojas pasiūlė nueiti pas kitą, kad apžiūrėtų mano rankas. Buvo padaryta išvada, kad jos tinkamos violončelei, – taigi, į šios klasę tuomet ir perėjau. Violončelė prilipo greitai, o visų svarbiausia – man labai patiko. Beje, ir fortepijonu groti pamėgau, tačiau tik sau.

– Kur šiuo metu grojate? Iš ko gyvenate?

– Mano oficialus darbas šiuo metu yra Šv.Kristoforo kameriniame orkestre. Groju ir su akordeonistu M.Levickiu kvartete "SinChronic" jo suburtame ansamblyje "Mikroorkéstra". O šiaip mano veikla nuolatos kinta – šiek tiek anksčiau su bendraminčiais buvome susibūrę į styginių kvartetą "Adora". Su juo dalyvavome daugelyje festivalių, konkursų, buvo tikrai labai smagu. Kartu grojome maždaug metus, bet nuveikėme tikrai labai daug. Apskritai styginių kvartetas yra labai geras žanras, tačiau labai sudėtingas. Kuo daugiau žmonių yra kolektyve, tuo sunkiau suderinti idėjas ir norus, net ir į tuos pačius dalykus kiekvienas žiūri skirtingai. Aš tiesiog pasirinkau kitus prioritetus, todėl su jais ir nebegrojame. Dar kasmet dalyvauju "Baltic Sea Philharmonic Orchestra" (Baltijos jūros filharmonijos orkestras – liet. k.) anksčiau jis vadinosi "Baltic Sea Youth Philharmonic orchestra") – tai tarptautinis projektas, susiburiantis keliems turams per metus. Ten jau esu septinti metai, nes man labai ten patinka – keliauju su jais kaip alumni narė. Mane veda į priekį naujos patirtys, o grodamas viename kvartete turi atsiduoti ilgam darbui. Tai tikrai yra labai įdomu, tačiau kartu ir labai sunku.

– Kuo ypatingas šis Baltijos jūros filharmonijos orkestras? Ir kodėl jo pavadinime yra žodis "jūra"?

– Tokį pavadinimą jis gavo todėl, kad jame groja žmonės iš šalių, kurios supa Baltijos jūrą. Tiksliau – tie, kurie studijuoja akademijose aplink Baltijos jūrą, nes yra narių ir iš Ispanijos, Portugalijos ar net JAV. Mane jis žavi daug kuo. Visų pirma jame gaunu daug naujų patirčių, skirtingų nei čia, Lietuvoje. Daug yra eksperimentavimo su muzika. Labai keistas dalykas, kurį ten patyriau, yra ritmo pojūčio lavinimas – labai mažai kur esu tokį mačiusi, tačiau manau, kad jis yra labai svarbus, netgi vienas esminių. Darome įvairius pratimus – pavyzdžiui, einame ratu ir plojame rankomis. Stengiesi išlaikyti reguliarų pulsą, tačiau jauti, kaip kiti skuba, ir pats negali neskubėti, nes yra bendras pulsas. Pagrindinė priežastis, kodėl aš ten važiuoju, yra dirigentas Kristjanas Järvi. Tokio charizmatiško dirigento ir apskritai tokios asmenybės nesu sutikusi. Ką jis išdarinėja su publika! Visuomet ją išjudina. Nėra buvę tokio koncerto, kuriame žmonės nerėktų, nešoktų iš savo kėdžių ir nereikėtų penkis kartus eiti atgal į sceną groti bisų. Jis kažką tokio turi. Darbo su juo pasiilgstu kaip narkotiko. O kai ten nuvažiuoji, niekada nežinai, kas tavęs laukia, niekuomet nežinai, kas bus – jis gali prieiti prie tavęs ir paprašyti pagroti vienos, gali prieiti prie fagotininko ir pasakyti jam, kad jo pulsas labai blogas. Tačiau visa tai daro labai pozityviai. Grodamas tame orkestre išeini iš komforto zonos. O tai yra labai gera mokykla.

– Orkestro repertuaras – irgi nenuspėjamas?

– Taip. Grojame viską. Tačiau pastaruoju metu, kai orkestras tapo nebe Baltijos jūros jaunimo filharmonijos orkestru, o tiesiog Baltijos jūros filharmonijos orkestru, pradedama linkti prie ekologijos temų – jūros, gamtos, viso to, kas vienija į jį atvykstančius žmones. Dažniausiai grojame kompozitorių iš tų šalių, iš kurių atvyksta žmonės, kūrinius. Esame atlikę ir lietuvių kūrybos – G.Gelgoto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Tokia programa vadinasi "Baltic voyage" – keliaujame per Baltijos šalis. Grojame ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką. Ir visuomet labai skirtingą – ir Sergejaus Rachmaninovo, Jeano Sibeliaus simfonijas, Edvardo Griego siuitas. Tad vykdamas ten turi būti pasiruošęs bet kam. K.Järvi yra idėjinis lyderis, jis turi bet kokios muzikos pojūtį ir visuomet jaučia, kaip padaryti nenuobodžiai, bet kartu išlaikyti kūrinio vertę. Jis nemėgsta dirbti su detalėmis, jo idėjos visuomet labai universalios – tai labai įkvepia.

– Kuo skiriasi grojimas orkestre ir styginių kvartete?

– Skiriasi labai daug kuo. Bet tikriausiai kaip patį svarbiausią aspektą galima būtų išskirti skirtingą atsakomybės lygį. Grojant orkestre susidaro tokia iliuzija, kad jame tavęs mažiau matosi ar girdisi, nes jame yra daug žmonių. Tačiau čia viskas priklauso nuo požiūrio. Gali sėdėti kad ir šeštame violončelių pulte, bet groti su tokia pačia jėga ir noru kaip ir kvartete. Grojant styginių kvartete, keturiems instrumentams susiderinti yra sudėtingiau nei daugybei žmonių orkestre. Čia girdisi kiekvienas tavo nuslydimas ar blogas garsas. Aš manau, kad požiūris ir ten, ir ten turėtų būti vienodas.

– Kaip susiburia styginių kvartetai ar kiti ansambliai? Tarkim, ar kvartetas "Adora" turėjo kokią aiškią savo koncepciją ar tikslinį repertuarą?

– Ne visai. Tiesiog dar besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstytojai mums įdiegė, kad styginių kvartete groti yra labai svarbu. Tad susiburti į jį ir užsiimti rimta veikla – rengti rečitalius – yra tarsi prestižo reikalas. O kartu ir didelė atsakomybė. Kokiam nors kvartete aš ir mano draugas Simas Tankevičius grodavome nuolat, tačiau "Adora" buvo mūsų pirmasis ne studijų, o savarankiškas kvartetas.

– Kaip atsirado "SinChronic"? Kaip pradėjote bendradarbiauti su M.Levickiu?

– Prieš dvejus metus kažkas iš pažįstamų tiesiog paprašė pagroti su juo violončele viename koncerte vasarą. Taip patiko, kad vis dar grojame kvarteto sudėtimi jau antrus metus. Jau patys pirmieji koncertai papirko – pirmasis buvo Palangoje, antras – Molėtų observatorijoje. Ypatingą įspūdį paliko šis, nes aš labai mėgstu observatorijas. Grojome apžvalgos aikštelėje, atlikome šiuolaikinę muziką, tokią atmosferinę, naktį – kūriniai labai derėjo prie bendros atmosferos. Tad nuo to laiko su Martynu ir grojame. Tiesa, kartais su "SinChronic" koncertuojame ir be jo, tačiau savo savarankiškos programos neturime. O "Mikroorkéstra" yra dar labai jaunas kolektyvas, ką tik susikūręs, mes jį vadiname ne orkestru, o ansambliu. Jame nėra daug žmonių, o sudėtis nuolatos kinta. "Mikroorkéstra" buvo Martyno idėja, nes jis toks žmogus – jam nuolatos reikia ko nors naujo. Tad pats jam ir vadovauja, ir diriguoja (tuomet, kai negroja akordeonu).

– Jums pačiai įdomiau groti klasiką ar dalyvauti projektuose, artimesniuose populiariajai muzikai?

– Man patinka balansas tarp to ir to, aš nemėgstu būti vienoje vietoje. Išties esu bandžiusi visko, tačiau, ko gero, labiausiai man patinka rimtą muziką atlikti ne taip akademiškai, tą ir darome su M.Leivickiu. Visais atvejais daug kas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbu. Bet kokiu atveju, man patinka tas draivas, patinka, kai publikai gera, kai ji klauso muzikos ne tik atsisėdusi. Didelis malonumas, kai mano atliekama muzika priverčia žmones šokti, šypsotis ar dar kažkaip reaguoti. Tad įdomu pereiti visą skalę – nuo labai rimtos muzikos iki populiariosios.

– O ar neturėjote svajonės tapti soliste? Juk sakoma, kad jais tampa tik ypač talentingi...

– Iš tiesų aš niekada neturėjau tokios svajonės, manęs visiškai netraukia groti solo su orkestru ar rengti rečitalius, dalyvauti konkursuose. Didelis džiaugsmas man yra kūrybinis procesas, nemanau, kad viena jame jausčiausi gerai. Man įdomu bendradarbiauti su kitais žmonėmis, galbūt netgi sveikai konfliktuoti. Tuomet ir rezultatas labai džiugina, o ir būna jis kur kas paveikesnis.

– Metus dirbote Kaune – Kauno simfoniniame orkestre ir Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestre. Kodėl iš ten išėjote?

– Bestudijuodama įsikūriau Vilniuje, nors, prisipažinsiu, iš pradžių man jis nepatiko, ilgėjausi Kauno. Tad važinėti iš vieno miesto į kitą tikrai nebuvo lengva. Reikėjo viską suderinti, o Vilniuje dar buvo ir mano kvartetas. Tačiau šią patirtį prisimenu kaip labai malonią – labai pamėgau keliones traukiniu. Nauja ir įdomi patirtis buvo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, nes čia teko groti ne ant scenos – buvo neįprasta, o ir garsiškai visai kitaip. Itin žavėjo bohemiška teatro atmosfera, tas kvapas, kurį dievinau nuo mažens, – negalėjau patikėti, kad visa tai dar išlikę, net grįžo vaikystės laikų nostalgija. Tačiau gyvenimas tarp dviejų miestų labai išvargino – mano visi ryšiai, idėjiniai projektai buvo Vilniuje, todėl grįžau dirbti čia.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai negrojate?

– Taip būna labai retai. Gerai pagalvojus, netgi nepamenu savo kelionės į užsienį ar atostogų be violončelės. Kai negroju, mėgstu ilsėtis – tiesiog nieko neveikti. Kartais bėgioju. Dar labai mėgstu daryti koliažus – čia mano senas pomėgis, šalia muzikos mane visuomet traukė vizualieji menai. Kažkada, kai maištavau paauglystėje, netgi bandžiau pereiti į dailę. Atsimenu, tuomet svajojau būti dailininke, tikrai ne muzikante. Dabar suderinu ir muziką, ir vizualiuosius menus. Esu dalyvavusi konkursuose, neblogai pasisekė. Taigi, namuose turiu krūvas žurnalų, nes laisvalaikiu visuomet juos karpau.

– O muzikos namuose ar klausotės? Dauguma muzikantų sako, kad namuose nori tylos.

– Taip. Klausau daug ir visokios. Klasikos klausau ištisai, bet ne violončelės. Daugiausia mano grojaraštyje – orkestrinės muzikos, ypač Baroko epochos ir šiuolaikinės. Kaip mėgstamiausią kompozitorių galėčiau išskirti Ludvigą van Beethoveną – ar liūdna, ar linksma, jis visuomet šalia.

– Daugelio muzikantų klausiu, ar muzika jiems – darbas, ar gyvenimo būdas. Dauguma jų teigia, kad tai yra mėgstamas darbas. Kaip yra jums?

– Tikrai gyvenimo būdas. Man visuomet vyresni kolegos sakydavo – palauk, ateisi į orkestrą, prasidės rutina ir tikrai atsibos. Bet kol kas man visai į tai nepanašu. Aš toks žmogus – man vis negana, norisi vis daugiau. Yra tiek daug kūrinių, kurių dar negrojau, tuomet pradedu galvoti, su kuo galėčiau juos pagroti. Vietoje tikrai nestoviu ir neketinu to daryti. Net ir mano dabartinis darbas Šv.Kristoforo kameriniame orkestre yra labai įdomus – ten puiki atmosfera ir puikios programos. Labai vertinu tai, kad grojame daug lietuvių kompozitorių kūrybos, ypač tos, kuri kuriama dabar. Grojame ir labai rimtus kūrinius, o šalia galime bandyti ką nors visai nerimto. Be to, orkestras turi daug draugų užsienyje – įdomių solistų, su kuriais koncertuojame ir užsienyje. Tad ar muzikantui jo profesinis gyvenimas įdomus, ar ne, priklauso tik juo jo paties požiūrio.