Retrospektyvinėje parodoje, rengiamoje kartu su Kauno "Eglės galerija", eksponuojami žinomiausi menininkės darbai, susiję su muziejumi, kuriame tapytoja dirbo ir gyveno nuo pat 1976 m.

E.Kniūkštaitės kūryba žavi magiškos realybės vaizdiniais. Rumšiškių peizažus menininkė perkuria vaizduotėje, suteikdama jiems mistišką, kone stebuklinę atmosferą. Tapytojos darbuose kaimo trobų, sodybų bei malūnų fone ramiai sau vaikšto šventieji ir angelai. Tačiau į žiūrovą jie nežvelgia iš aukšto. Bibliniai personažai renka obuolius, ragauja vyšnias bei užsiima kitais kasdieniais reikalais.

E.Kniūkštaitės vaizduojamas senasis kaimas pulsuoja ramybe ir lengva nostalgija. Taip ir norisi pasivaikščioti siaurais miško takeliais bei pasigrožėti ryškia mėnesiena. Pačiai menininkei jau sunku suskaičiuoti, kiek Rumšiškių peizažo įkvėptų darbų ji nutapė. Į Aristavėlės dvarą, kuriame vyksta paroda, tilpo tik apie pusė jų. Kai kurie kūriniai šiandien priklauso privačioms kolekcijoms ar fondams.

– Buvote ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus baldų restauratorė. Įdomu, ar restauravimas turėjo įtakos jūsų įkvėpimui? Galbūt restauruodama senovines skrynias ir pati įsikvėpdavote kurti?

– Daug metų polichrominiu būdu restauravau muziejaus eksponatus. Daugiausia skrynias, skulptūras. Šis darbas man išties labai patiko, bet nepasakyčiau, kad tai buvo įkvėpimo šaltinis. Tapyti pradėjau gerokai anksčiau, nei apsigyvenau Rumšiškėse, tad tapyba tekėjo viena vaga, o restauravimas – kita. Pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis visada buvo gamta. Būtent jos vaizdai skatina mane tapyti. Gėlės, medžiai, laukai, peizažai... Vis dėlto, būta ir keletas restauravimo darbo įkvėptų kūrinių. Muziejuje vienu metu teko restauruoti nuostabias sakralines skulptūrėles. Tad vėliau nutapiau su jomis susijusių paveikslų.

– Jūsų darbuose nemažai religinės tematikos – šventųjų, angelų. Vis dėlto, jie ne tik danguje gyvena, bet ir žvejoja, renka obuolius. Juos kūriniuose naudojate kaip religinę simboliką?

– Šventųjų ir angelų savo kūriniuose nelaikau religine simbolika, tai labiau dvasingumo simbolis. Taip norėjosi dar labiau atskleisti gamtos dvasią, tyrumą, o ne pasakoti biblines istorijas. Mano kūriniuose nemažai tautodailės bruožų, tad šventieji ir angelai atlieka žemiškus darbus.

– Ne tik jūsų darbas, bet ir kūryba glaudžiai susijusi su Liaudies buities muziejumi. Koks muziejaus teritorijoje esantis statinys, vėliau atgimęs ir kūrinyje, jums mieliausias?

– Man viena mieliausių yra tokia ant šlaito, netoli Pravienos upelio stovinti koplytėlė. Ją ne kartą esu tapiusi. Patinka ir pavėsinė, esanti muziejaus teritorijos pakraštyje ant Kauno marių kranto. Labai įdomi ir Račkiškės koplyčia. Į muziejaus teritoriją ji buvo perkelta 1976 m., o prieš tai stovėjo Švenčionių rajone. Kluonai man mažiau mieli, bet ir jie vaizduojami nemažoje dalyje mano darbų.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Kuriate studijoje, o gal lauke išsinešusi drobę?

– Nemėgstu tapyti iš natūros, tad kuriu tik dirbtuvėse. Tačiau prieš tai kartais nusipiešiu abstraktų eskizą, kuriame užfiksuoju kompozicijos viziją. O jau tada viską perkeliu ant drobės.

Pajauta: menininkė sako nesistengianti akcentuoti nostalgijos – ji pati smelkiasi iš pasąmonės. Rimgaudo Žaltausko nuotr.

– Jūsų kūryboje daug senojo kaimo vaizdų. Galbūt darbais siekiate užfiksuoti tam tikrą nostalgiją nykstančiam praeities kaimui, sodyboms?

– Žmonės išties dažnai atsiliepia, kad mano darbuose juntama nostalgija, smelkiasi romantizmas. Tad tikriausiai taip ir yra. Nors, rodos, specialiai paveiksluose nesistengiu to perteikti. Tačiau pasąmonėje nostalgija vis dėlto glūdi. Atsimenu, vienu metu mano kūriniuose vis atsirasdavo viena kita karvė. Niekaip nesuprasdavau, kodėl sumanydavau pavaizduoti būtent jas. Vėliau suvokiau, kad tai – taip pat nykstančio kaimo simbolis. Juk pavienių karvių kaimuose šiandien retai bepamatysi, tik bandas ūkiuose. O prieš 20 metų kiekvieną vakarą galėdavai stebėti kaip žmogus eina vedinas karve.

– Parodoje pristatyti patys žinomiausi visų jūsų kūrybos laikotarpių tapybos darbai, susiję su muziejumi. Kada buvo sukurti seniausi parodos darbai?

– Tikriausiai yra darbų net iš 1980-ųjų metų. Parodoje iš viso eksponuojami 45 kūriniai – po keletą iš įvairių laikotarpių. Žinoma, tilpo tikrai ne visi. Tai – tik dalelytė to, ką sukūriau per ilgus kūrybos metus. Nemažai kūrinių dabar priklauso privačioms kolekcijoms. Muziejaus miestelio bažnyčioje kabo parodos plakatą puošiantis darbas "Sveika, Marija" (2011). Kai manęs paprašė jį nutapyti, sukūriau du variantus. Tad parodoje eksponuojamas būtent antrasis.

– Esate kilusi iš Žemaitijos, o kaip atsidūrėte Rumšiškėse?

– Kelias į Rumšiškes buvo vingiuotas, tačiau, kai čia atvykau, nebenorėjau išvykti. Iš pradžių atvažiavau į Vilnių mokytis fotografijos, įsidarbinau fotoateljė. O laisvalaikiu užsiimdavau tapyba, dalyvavau tuometės Liaudies meno draugijos veikloje. Teko sudalyvauti ir parodose. Vėliau nuo darbo fotoateljė man prasidėjo alergija, tad dėl sveikatos problemų perėjau dirbti į universiteto biblioteką, restauruodavau knygas. Tuomet dailininkas Vytautas Ciplijauskas man pasiūlė važiuoti gyventi į Rumšiškes ir dirbti apipavidalintoja. Čia tuo metu kaip tik statė gyvenamuosius namus. Nebuvau šio meno specialistė, bet į Rumšiškes atvykau. Tuomet gavau pasiūlymą dirbti baldų restauratore, tad pasimokiau ir pradėjau. Rumšiškėse gyvenau daug metų, o muziejus į mano širdį tiesiog įsigėrė. Tad ne veltui čia sukūriau tiek daug darbų.

Kas? Paroda "Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus".

Kur? Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Aristavėlės dvare.

Kada? Iki spalio 15 d. Lankymas trečiadieniais, ketvirtadieniais, sekmadieniais 12–16 val., šeštadieniais 10–18 val.