2017-aisiais miestelio erdvėje tarp bažnyčios ir koplyčios buvo parodyta "Jobo knyga", pernai – "Inferno – Paradiso". Šią liepos 12-ąją teatras "Meno fortas" čia pristatys "Tylos monologus" – kūrinį, sudarytą iš visų laikų garsiausių E.Nekrošiaus spektaklių monologų. Pagrindinių režisieriaus spektaklių herojų tekstus skaitys Andrius Mamontovas, Kostas Smoriginas, Vladas Bagdonas, Rolandas Kazlas, Viktorija Kuodytė, Aldona Bendoriūtė, Remigijus Vilkaitis, Vytautas Rumšas.

Legendinio režisieriaus gimtinė E.Nekrošiaus bendražygiams taip pat yra tapusi švenčiausia Lietuvos vieta. Apie santykį su Šiluva, E.Nekrošiaus palikimą ir "Tylos monologus" – aktoriaus, režisieriaus Kęstučio Jakšto ir "Meno forto" vadovo Audriaus Jankausko mintys.

Kęstutis Jakštas

"Tylos monologų" kūrėjas

Tai labai neįprastas spektalis ir galbūt nesiimčiau įvardyti savęs kaip režisieriaus. Būčiau labai atsargus su vartodamas šį žodį,  ypač esant tokiai situacijai, – geresnio režisieriaus už E.Nekrošių Lietuvoje nebuvo ir greitai dar nebus. Greičiau esu vienas iš tų, kuris daug metų kartu dirbo kartu su E.Nekrošiumi, sėdintis šalia, bet turintis ir tam tikrą žvilgsnį iš šalies. Kiekvienas, kuris dirbame scenoje ir bandome sujungti šiuos monologus, turime savo asmeninę patirtį su maestro, savo požiūrį į ją. Viena iš mano užduočių – suteikti tam požiūriui vientisumo, kad jis virstų sceniniu vyksmu, o ne tiesiog padrikais spektaklio fragmentais. Monologus iš spektaklių, kuriuose vaidinome, atrinko Vaidas Vilius. "Tylos monologai" prigimtinai kilo iš to, kad E.Nekrošius buvo žmogus, kuris mokėjo tylėti. Jo tyla buvo labai iškalbinga. Kas suprasdavo jo tylą, tas suprasdavo, ką reikia daryti scenoje. Turbūt yra žmonių, kurie garsiai meldžiasi ir nežinia, ar jie tikrai kreipiasi į Dievą, ir yra žmonių, kurie tyliai meldžiasi savo viduje ir tai yra kur kas stipresnis kreipinys į Aukščiausiąjį. Tyloje žmogus gali susivokti, kur jis, su kuo jis, kam jis apskritai. Tyloje jis gali būti apmąstymuose. Visas šias dedamąsias galima dėti į vieną krūvą, į tą pavadinimą – "Tylos monologai". Net jeigu visi aktoriai išeitų į sceną ir visą spektaklį pratylėtų, ir tai būtų labai reikšminga. Nes tik tyloje gali surasti tiesą – ne triukšme, ne kasdienėje rutinoje.

Kalbant apie pačią vietą, apie Šiluvą, turiu pasakyti, kad tik atvažiavęs į Šiluvą gali suprasti, kas yra tėvynė ir ką ji reiškė E.Nekrošiui. Kad ir kur jis būtų buvęs, ką daręs, Šiluva visą laiką buvo ir liko jo tėvynė. Jei manęs kas paklaustų, kas yra meilė tėvynei, ko gero, tai ir būtų tai, kas jam buvo tėvynė, – tas nedidelis miestelis, iš kurio jis kilęs, iš kurio kildavo visos spektaklių idėjos. Repeticijų metu, kai reikėdavo pateikti kažkokius pavyzdžius, papasakoti nuotaikas, jis pradėdavo, pavyzdžiui, nuo to: pas mus Šiluvoje buvo toks žmogus ar Šiluvoje yra toks akmuo, toks kelmas nupjautas... Suma tų paprastų daiktų – akmuo, medis, kėdė, stalas, dar kažkas – buvo jo pagrindiniai scenos veikėjai, ir nereikėjo nieko daugiau, visas pasaulis tai suprato. Tai ir yra tas fenomenas, kai nesvarbu, ar tu Japonijoje, ar Kanadoje, ar Vokietijoje, Šiluvos akmuo visame pasaulyje buvo Šiluvos akmuo.

Vargiai ar rastum kitą kūrėją, kuris šitaip gausiai sėmė savo patirtį iš tėvynės. Pats faktas, kad jis grįžo atgal į tėvynę – be jokių išlygų, be jokių komentarų, man yra didžiausio patrioto, didžiausios meilės tėvynei, ne abstrakčiai šaliai, ne visai Lietuvai, o konkrečiai žemei, iš kurios esi kilęs, pavyzdys. Jei kažkas bandytų paaiškinti kitiems, ką reiškia meilė tėvynei, turbūt tai ir būtų tai. Be skambių žodžių, be aukštų frazių. Tyli meilė.

Audrius Jankauskas

"Meno forto" direktorius

"Tylos monologų" nedrįsčiau pavadinti spektakliu. Mes sakome, kad tai E.Nekrošiaus garsiausių spektaklių, sukurtų per 20 metų, tekstų skaitymai. Ar tai būtų Williamo Shekspeare'o, ar Antono Čechovo, ar kito kūrėjo tekstai, maestro jais kalbėjo iš esmės vieną ir tą patį – apie žmogaus būseną tarp dangaus ir žemės. Norėjome tuos tekstus užfiksuoti, kad jie būtų perskaityti pagrindinių jo spektaklių vaidmenų atlikėjų. Subūrėme grupę iškiliausių Lietuvos aktorių, kurie labai maloniai sutiko bendradarbiauti, ir didelė dalis entuziazmo atėjo būtent iš jų – Kosto Smorigino, Vlado Bagdono, Remigijaus Vilkaičio, Rolando Kazlo, Viktorijos Kuodytės, Aldonos Bendoriūtės, Vytauto Rumšo. Jie skaitys garsiausius tekstus iš "Hamleto", "Otelo", "Makbeto", "Fausto", "Jobo knygos", "Bado meistro", kitų spektaklių, kuriais kalbama apie amžinybę, apie žmogaus vietą, apie tą būvį tarp dangaus ir žemės.

Nesistengėme atskirų monologų, skirtingų tekstų jungti į vientisą siužetą. Pagrindinis ryšys yra pats maestro, jo indėlis į tuos spektaklius, jo stilius, pasaulio pajautimas. Bandysime tuos tekstus iliustruoti spektaklių fotografijomis.

Taigi tai jau bus trečias kartas, kai atvažiuojame į Šiluvą. Pati pradžia man buvo šiek tiek juokinga. Kai aš atvažiavau į Šiluvą ir su maestro pradėjome šnekėti apie tai, kad rodysime spektaklius čia, supratau, kad jau nebeturiu pasirinkimo – rodyti ar nerodyti. Supratau, kad reikia būtinai rodyti. Nusprendėme, kad tai įvyks vasaros vidury pačioje švenčiausioje Šiluvos vietoje. Jeigu pati Šiluva yra švenčiausia Lietuvos vieta, mes pasirinkome pačią švenčiausią vietą joje – Jono Pauliaus II aikštę. Atsitiko taip, kad kartą pajutę tą Šiluvos trauką, tą spektaklių rodymo magiją, nebegalime sustoti. Dabar atsirado dar didesnė prasmė rodyti čia spektaklius ir prisiminti žmones, kurie buvo su mumis.

"Tylos monologai" kuriami išimtinai Šiluvai. Jei bus pakankamai susidomėjimo, galvojame juos pakartoti renginių cikle "Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji" lapkričio mėnesį. Ruošiame jį maestro atminimui, vyks spektakliai, konferencijos, filmų peržiūros.

Kas? Spektaklis "Tylos monologai".

Kur? Šiluvoje, Jono Pauliaus II aikštėje (Raseinių r.).

Kada? Liepos 12 d. 22 d.