Menininkė yra baigusi socialinių mokslų ir menų fakultetą UWM Olštyne, Lenkijoje. Surengusi nemažai autorinių parodų ir dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje ir kitose šalyse E.Pohlke organizuoja kūrybines dirbtuves, parodas ir kultūrinius renginius. Ji taip pat yra tapybos ir terapijos mokytoja. 2008-aisiais kūrėja pelnė pagrindinį apdovanojimą už Olštyno kultūrinio paveldo propagavimą. 2009 m. E.Pohlke laimėjo organizacijos "Marshal Office of Warmia Mazury" stipendiją, o po metų ta pati organizacija ją apdovanojo už nuopelnus ir veiklą kultūros srityje.

Šiandien savo kūryboje menininkė daugiausia dėmesio skiria tapybai, jos kūryboje dominuoja abstrakčiosios tapybos žanras. Jai labai svarbus ryšys su aplinka, gamta, ežerais, todėl tapyboje dažnai galima išvysti mėlynos spalvos koloritą, tačiau dažna ir ekspresyvi raudona spalva.

E.Pohlke kūryboje dominuoja žaismingi potėpiai plokštumose. Kiekvienas paveikslas – emocingas ir kartu ritmiškas – turi savitą meninį naratyvą, kūrimo procese menininkei labai svarbus ryšys su ją supančiomis abiem šalimis, religija, papročiais ir tradicijomis.

Paveikslų linijų ritme galima įžvelgti ir autorei aktualių filosofinių gyvenimiškų įžvalgų. Kiekvienas menininkės paveikslų ciklas yra vis kitoks ir nors menininkės tapybos stilius atpažįstamas iš savito braižo, kaskart galima atrasti ir naujų pokyčių.

Pastaruoju metu menininkė E.Pohlke dirba kurdama tapybos ciklus "Lietuviškas talis", "Ne atmintis", "Laiškai nuo Nemuno", "Pažadėtoji žemė". Naujausias jos tarptautinis projektas – "Žmogus žmogui" – dedikuotas žinomam nuostabiam Kaune gimusiam filosofui Emanueliui Levinui. Šiame projekte dalyvaus menininkai iš įvairių šalių – Vokietijos, Ukrainos, Prancūzijos, Švedijos, Japonijos, planuojama suorganizuoti šį projektą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Apie savo ir kitų kūrybą, gyvenimo pasirinkimus – pokalbis su E.Pohlke.

– Kuriate įvairiose meno srityse: tapybos, fotografijos, grafikos, skulptūros. Kaip jums pavyksta savo kūryboje suderinti skirtingas sritis, kuri iš meno sričių jums, kaip menininkei, yra svarbiausia? Kokios temos įkvepia jus kurti?

– Tapyba yra mano didžioji meilė, ir sunku man man įsivaizduoti savo gyvenimą be kūrybos. Esu įsimylėjusi spalvas ir muziką! Žiūriu į mane supantį pasaulį, gamtą su nuolankumu ir nuostaba. Ar tai galima pavadinti pašaukimu? Tikriausiai taip – juk ne kiekvienas žmogus jaučia tokį poreikį. Tai nereiškia, kad tapytojas yra geresnis ar blogesnis kaip kiti žmonės, tiesiog yra daugiau jautrus, kitaip žiūri, mato, jaučia ir kitaip tai parodo. Kuo ilgiau gyvena, tuo daugiau kenčia džiaugsmą iš kasdienybės. Suprantu, kad ne kiekvienam tai duota, gyvenu, kvėpuoju, matau, vaikštau, darau tai, ką myliu. Kiekvieną dieną dėkoju Gyvybės davėjui, nes jaučiuosi išskirtinai ir labai laiminga!

Mano gyvenimo moto yra Januszo Korczako žodžiai: "Negalima palikti pasaulio tokio, koks yra." Kūryba yra mano gyvenimas, bet mano gyvenimas nėra vien tik kūryba. Kūryba nėra taip pat mano religija. Mano gyvenimą užpildo meilė Dievui, žmonėms, gyvūnams, meilė – taip, ji tikrai yra pati svarbiausia. Ji yra mano inspiracija, jėga, įkvėpimas. Gyvenu, myliu, tapau, vadinasi, esu!

Menininkas negali gyventi atitrūkęs nuo pasaulio. Negali taip pat koncentruotis išskirtinai tik į save, nes tuomet jo paveikslai virsta siaurais narciziniais altoriais. Aišku, kad žiūrime į pasaulį savo akimis, perduodame savo jausmus ir emocijas, savo žinias, bet aš noriu per savo paveikslus pasakoti apie svarbius, esminius dalykus, veikiančius mus visus, o ne tik maišyti / sukti pasakojimų apie savo gyvenimą spalvas. Kiekvienas tikras menininkas privalo eiti savo keliu, ieškoti savo sprendimo būdų, net tuomet, kai jam atrodo, kad jau sugeba, kad surado – privalo ieškoti ir mokytis toliau... Kiekvieną dieną iš naujo, lyg tą pasaulį matytų pirmą kartą, lyg tik dabar pradėjo tapyti.

Tie, kurie pažįsta mane ilgiau iš arčiau, tie žino, kad esu labai gyvybinga, emocionali, judri, darau kelis darbus vienu metu, turiu pietietišką temperamentą ir kartu viduje esu tyli ir nuotaikinga, tikrai sunkiais gyvenimo momentais išlaikau visišką ramybę ir savitvardą. Tai akivaizdi priešingybė todėl, kad tai, kas svarbiausia, nešiojamės savo širdyje. Tuomet, kai tapau ir pasakoju apie gyvenimą, supantį pasaulį, mano paveiksluose visuomet atsiranda ramybės tema.

Įprastai tapau struktūrinius darbus, susidedančius iš daugybės sluoksnių, kartais išeities tašku tampa peizažo fragmentas, kuris darbo metu virsta kažkokia spalva, ritmine struktūra ar gryna metafora. Darbuojuosi kasdien, išnaudodama laiką: jei netapau – eskizuoju, jei ne eskizuoju – fotografuoju ar kuriu ir analizuoju paveikslus savo vaizduotėje. Gal tai polinkis?

– Esate kilusi iš Lenkijos, kurį laiką ten gyvenote, šiuo metu dažnai grįžtate su projektais ir parodomis, tačiau jau kurį laiką gyvenate Kaune, esate įsiliejusi į Kauno meninį ir kultūrinį gyvenimą. Kas lėmė ir paveikė jūsų apsisprendimą gyventi ir kurti Kaune?

– Mano tėčio giminė kilusi iš Rytų. Atrodo, kad mano senelis gimė Grodne. Rytai man visada ir visomis prasmėmis buvo artimieji, ir nuo vaikystės norėjau pamatyti Lietuvą ir Baltarusiją. Taigi, kai tik atsirado tokia galimybė ir gavau pakvietimą dalyvauti Lietuvoje organizuotame plenere, atvažiavau su dideliu džiaugsmu. Ką gi, kalbant paprastai, įsimylėjau Lietuvą ir lietuvius. Gyvenu Kaune, bet keliauju po šalį ieškodama inspiracijų. Mano vyras yra lietuvis ir puikus menininkas – tai mane dar stipriau susiejo su šia šalimi. Taip pat mano nauja lietuviška šeima, kaip ir visi lietuviai, kuriuos pažinau, yra širdingi, svetingi, niekada nesusidūriau su nepasitikėjimu ar priešiškumu. Greičiau priešingai: turiu čia tikrų draugų, kuriais galiu pasikliauti.

– Jūs nemažai dalyvaujate bendrose parodose užsienyje, jau esate dalyvavusi parodose Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje. Šiuo metu dažnai dalyvaujate ir rengiate savo autorines parodas Lenkijoje, Lietuvoje, taip pat kitose šalyse. Kuri paroda jums įsimintiniausia?

– Paprastai menininkui svarbiausia yra tai, kokią idėją įgyvendindamas pastaruoju metu dirba. Man taip pat labai svarbi tema, kuria užsiimu. Jau kelinti metai aktualus projektas – lietuviškas talis. Talis man yra ne tik materialus daiktas, drobulės dalis, naudojamas kaip maldininko galvos apdangalas. Tai yra kažkas daug daugiau. Pirmiausia, labai neįprastas ir įskaitomas ištikimybės simbolis. Taip pat Dievo taisyklės, tęsiamos žydų tradicijos, pasitikėjimo ir tikėjimu Dievu simbolis, ir, žvelgiant iš šios pusės, tai šventenybė. Didelė meninė inspiracija.

Tapydama galvojau apie tai, kas čia nutiko karo metu, galvojau apie visus tuos, kurie buvo nužudyti vien dėl to, kad buvo žydai. Galvojau ir apie tuos, kurie išgyveno, ištvėrė, išliko sveiki vien tam, kad paliudytų tai, kas vyko. Taigi tikiu, kad mirtis nėra visko pabaiga. Šis mano projektas pirmiausia skirtas pagerbti paties gyvenimo stebuklą, atskleisti jo paslaptingumą, trapumą, bet kartu – jėgą ir grožį! Juk gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir jis yra didžiausia vertybė. O gyvybės gelbėjimas yra yra didžiausias gėris!

Dabar galvoju apie naują projektą "Nigunim", dedikuotą didžiajam filosofui, gimusiam Kaune, – Emanueliui Levinui. Į šį projektą noriu pakviesti menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Izraelio. Galvoju, kad šis projektas turi galimybių tapti svarbiu kultūros įvykiu.

– Jūs jau kurį laiką esate įsitraukusi į Kauno miesto kultūrinį ir meninį gyvenimą. Gal galėtumėte daugiau papasakoti, kokių Kauno menininkų kūrybą vertinate?

– Negalima įvertinti vertės, meninio talento po vienos parodos peržiūros. Tikras menininkas dirba ir vystosi visą gyvenimą. Nuostabu stebėti ir matyti, kaip menininkai ieško savo kelio, savo individualios kalbos, technikos, kolorito. Mane labai stebina, kai tapytojas tapo visą savo gyvenimą – juk patys keičiamės, ir keičiasi pasaulis aplink mus. Visa tai turi didžiulę įtaką tam, kuo mes užsiimame savo kūryboje.

Lengviau būtų kalbėti apie menininkus, kurie jau mus paliko. Absoliučiai nuostabus tapytojas buvo Antanas Samuolis – Lenkijoje visiškai nežinomas, o vertėtų propaguoti jo kūrybą užsienyje. Susidarė įspūdis, kad Kaunas, kuriame gimė tiek daug iškilių istorinių asmenybių, nesugeba to iki galo išnaudoti. Gerai, kad Lietuvos dailininkų sąjunga užsiima tuo, bet trūksta nuoširdžių veiklų, iniciatyvų iš vietinės valdžios. Galima būtų organizuoti didelius kultūrinius įvykius, festivalius skirtus, pvz., A.Samuoliui, ir taip sutraukti turistus į šį gražų miestą. Turiu vilties, kad, Kaunui pretenduojant tapti Europos kultūros sostine, kultūra taps prioritetu. Tai didelis šansas tiek žmonėms, kuriantiems kultūrą, tiek ir visiems miesto gyventojams. Gyvenant politiniuose ir ekonominiuose sūkuriuose, vykstant  neramumams ir tragedijoms, vis svarbiau rūpintis kultūros tęstinumu ir išlikimu. Be aukštosios kultūros mūsų gyvenimas yra tiesiog buitis, pažemės egzistencija – reikia, kad gyventume, ir gyventume visapusiškai: kūnu, dvasia ir širdimi, tik tuomet iš tikrųjų galėsime jausti, kad esame.