Po teatro skliautais šios vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai operos melodijos yra skambėjusios ir anksčiau – pirmą kartą Lietuvoje uždanga tuomet "Vindzoro kūmutėmis" vadintai operai pakilo 1928 m. toje pačioje scenoje. Tai buvo Lietuvos operos trupės pastatymas (dirigentas J.Tallat-Kelpša, režisierius M. Tichomirovas) su lietuvių operos žvaigždėmis Kipru Petrausku (Fentonas) ir Antanu Kučingiu (Falstafas). KVMT trupės istorijoje Vindzoro kūmutės šmaikštavo pirmą kartą.

Kūrinio istorija

Žinomos Williamo Shakespeare'o komedijos "Vindzoro šmaikštuolės" siužetu poeto ir dramaturgo Salomono Hermanno Mosenthalio parašytas libretas (vertė Nerijus Petrokas) tapo pagrindu O.Nicolai to paties pavadinimo operai, išvydusiai rampos šviesą Berlyne 1849 m. prieš pat kompozitoriaus mirtį.

Vokiečių kompozitorius ir dirigentas O.Nicolai (1810–1849) gimė ir augo Karaliaučiuje, vėliau vokalo ir kompozicijos žinias gilino Berlyne, Romoje. Persikėlęs į Vieną, čia įsteigė orkestrą "Wiener Philharmoniker", kuriam dirigavo rengdamas Vienos filharmonijos koncertus. Jo kūryboje – kelios operos, simfoniniai ir choriniai kūriniai, tačiau O.Nicolai labiausiai išgarsino paskutinė jo trijų veiksmų opera "Vindzoro šmaikštuolės".

Beje, šiam kompozitoriui turėtume būti dėkingi ir už Giuseppe Verdi šlovę, prasidėjusią po jo trečiosios operos "Nabucco" pastatymo. Visiems pažįstama vergų choro "Skrisk, svajone" melodija dabar galbūt skambėtų visai kitaip, jei šios operos būtų ėmęsis O.Nicolai. Tuo metu gyvenusiam Milane ir jau pastačiusiam operą "La Scalos" teatre jam pirmajam buvo pasiūlytas biblinis "Nabucco" libretas, kuris kompozitoriaus nesužavėjo. Jam atsisakius, operą sukūrė G.Verdi.

Antrą kartą O.Nicolai ir G.Verdi kūrybiniai keliai susipynė rašant savo paskutiniąsias operas, paremtas ta pačia W.Shakespeare'o komedija, nors savo premjeromis gerokai nutolusias laiko atžvilgiu viena nuo kitos – G.Verdi "Falstaffas" į sceną Milane įžengė praėjus beveik pusšimčiui metų (1893) po O.Nicolai "Vindzoro šmaikštuolių" Berlyne.

Ir jie ne vieninteliai, privertę dainuoti šios W.Shakespeare'o komedijos herojus. Gerokai anksčiau už juos plunksnos ėmėsi Antonio Saljeri, parašydamas operą buffa "Falstaff (1799), operą tuo pačiu pavadinimu parašė ir daugelio operų autorius airis Michaelis Williamas Balfe'as (1838), o anglų kompozitorius Ralphas Vaughanas Williamsas tą patį siužetą panaudojo operoje "Įsimylėjęs seras Džonas" ("Sir John in Love", 1929), prabilęs modernesne XX a. muzikos kalba.

Sukurtas kosmopolitiška dvasia

Kuo patraukia įvairių laikų kūrėjų dėmesį ši W.Shakespeare'o komedija? Nesenstančiomis tiesomis? Šiuolaikiškumu ar nostalgija nutolstantiems Renesanso epochos idealams? O juk, nesiveliant į autorystės spėliones, nuo W.Shakespeare'o (1564–1616), anglų tautos pasididžiavimo, mirties mus skiria lygiai 400 metų, prieš porą metų pasaulis minėjo 450 metų nuo jo gimimo.

XVI–XVII a. sandūroje (1598) parašyta komiška pjesė trykšta sąmojumi ir žaismingais pamokymais dėl netinkamo elgesio, būdingais moralitė žanrui, susiformavusiam viduramžių keliaujančių aktorių pastatymuose. Siužete susipina dorovės ir neištikimybės, teisingumo ir apgavystės, veidmainiško meilinimosi ir tyros lyrikos, galiausiai – tautosakos, mitologijos, bufonados ir fejerijos elementai.

Kaip ir dera to meto komedijose, nedorėliai lieka nubausti, tyri jausmai nugali, tradiciškai užbaigiantys pjesę sužadėtuvėmis. Tarp būdingų komiškų charakterių – viliokių moterų ir jų pavydžių vyrų, įsimylėjusių jaunuolių – su išskaičiavimais ir tyrų, centrinė figūra – seras Džonas Falstafas, senas išblėsusio žavesio storulis, tačiau vis dar linkstantis į meilės nuotykius.

Dauguma pjesės veikėjų – anglų visuomenės vidurinės klasės atstovai, bene vienintelėje W.Shakespeare'o pjesėje atskleidžiantys autoriaus gyvenimo laikotarpį – karalienės Elžbietos epochą. Komedijos veiksmas plėtojamas Berkšyro grafystėje, Vindzoro pilies aplinkoje XV a. pradžioje.

Rašydamas "Vindzoro šmaikštuoles" O.Nicolai siekė italų operos pavyzdžiu sukurti vokišką komišką veikalą, artimą zingšpyliui. Zingšpyliams būdinga paprasta, kiekvienam klausytojui lengvai suprantama muzika, artima liaudiškajai, kartais pertraukiama kalbėjimo dialogų. Tačiau susižavėjimas itališka opera turėjo įtakos kūrinio struktūrai ir melodikai. Todėl jo numeriai – tradiciniai rečitatyvai ir arijos, ansambliai ir chorai – tikras džiaugsmas ir operos solistams, ir jos mėgėjams klausytojams, po kurio laiko vėl sulaukusiems rečiau statomo žanro.

Taigi, šis kūrinys daugiasluoksnis, susipinantis angliškosios, itališkosios ir vokiškosios kultūrų bruožais. Kompozitoriaus noras sukurti vokišką komišką operą lėmė kai kurių W.Shakespeare'o pjesės veikėjų vardų pakeitimą. Todėl O.Nicolai operoje biurgerių šeimoms atstovauja ne anglų Fordai ir Peidžai, bet vokiečių Flutai ir Raichai. O scenovaizdyje – Vokietijos, o ne Anglijos miestų senajai architektūrai artimesnės dekoracijos.

Nenuobodi klasika

Operos itališką dvasią sustiprino ne tik kompozitoriaus žavėjimasis italų operomis, bet ir statytojų komanda iš Italijos: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų bei grimo dailininkė Maria Carla Ricotti.

Pasirinkę labiau tradicinį požiūrį į šią O.Nicolai operą, visi trys kūrėjai parengė klasikinį, tačiau nenuobodų, spalvingą, dinamišką, lengvo humoro kupiną spektaklį. Tai jau antras šių statytojų parengtas spektaklis KVMT. Pirmą kartą su teatro trupe italai paruošė Georges Bizet operą "Karmen" (2009).

Choreografas ir režisierius G.Santucci, siekęs suvienyti vaidmenis kuriančių atlikėjų vokalą ir vaidybą, su didesniais sunkumais mūsų teatro trupėje, matyt, nesusidūrė, nes pagrindiniai operų atlikėjai, teatro pastatymuose dalyvaujantys ne vien operose, bet ir daugelyje miuziklų, jau turi nemažą patirtį perteikdami ir pajausdami vaidmenų vaidybos ir vokalo pusiausvyrą.

Kalbant apie pastatymo choreografiją, kurioje jungiami klasikinio ir šiuolaikinio šokio elementai, ir prisiminus, kaip miuzikluose šėlsta šokantys teatro choristai ir dainuojantys baleto artistai, susidaro įspūdis, kad "Vindzoro šmaikštuolėse" šis potencialas išnaudotas nevisiškai, nors trečiojo veiksmo kulminacija – daugiausia būtent šokis.

Spektaklio veiksmo pagyvinimo siekiama atsisakant ir kai kurių mažiau išraiškingų tekstų ar kupiūruojant uvertiūrą bei kitus muzikos epizodus.

Epochų simboliai

Santūria ramybe ir rimtimi dvelkia operos pirmųjų veiksmų dekoracijos, apsiribojančios vos keliais statinių sienas imituojančiais ir pagal poreikį transformuojamais elementais, tampančiais nekrentančiu į akis veiksmo fonu. Kur kas stipresnį įspūdį palieka trečiojo veiksmo gamtovaizdis, kuriame fantastiškos pasakų ir mitinės būtybės fejerišku šokiu perkelia žiūrovą į visai kitą – romantišką fantazijos pasaulį.

Atsvarą ramioms dekoracijoms sudaro spalvingi veikėjų kostiumai, ryškumu nutolstantys nuo Renesansui būdingos autentikos, tačiau atskirais elementais pabrėžiantys ryšį su šia epocha.

Gofruotos apykaklės, moterų kelių sluoksnių sijonai su būdingu skeltuku priekyje, pūstos ir plačios rankovės, trumpos iš juostų iki kelių suformuotos kelnės, vyrų kojas dengiančios aptemptos kojinės, plačios miestiečių beretės, charakteringos tarnaičių kepuraitės ir iš viduramžių atėjęs mi-parti stilius, kuriam būdingas kairės ir dešinės pusių drabužių ir kojinių kontrastingų spalvų ar raštų derinimas, dar perukas, plunksna prie kepurės ar koks elementas, pritvirtintas prie kostiumo (pavyzdžiui, šiuolaikiškas mažytis Eifelio bokštas žaismingai nutupdytas ant prancūzo daktaro Kajaus peties) – to pakanka sukurti Renesanso stilistiką ir komiškumą.

Epochą charakterizuoja ir trumpalaikis Renesanso teatrams būdingas aktorių ir žiūrovų bendros erdvės sukūrimo epizodas – Ana Raich, svarstydama apie savo ateitį, pradeda dialogą su viso muzikinio operos veiksmo reguliuotoju dirigentu Jonu Janulevičiumi, tarsi atstovu iš kitos – žiūrovų – erdvės.

Solistai iššūkį priėmė

Muzikinis operos audinys – klasikinės kalbos, reikalaujantis iš atlikėjų aukštos kokybės operos vokalo. Todėl vaidmenis kuriantiems solistams ši opera, nors ir lengvo, komiško žanro, tačiau reikalaujanti tikslumo ir ištvermės.

Pagrindinį Falstafo vaidmenį kuria trys ryškūs bosai: Tadas Girininkas, Tomas Ladiga ir Liudas Mikalauskas, kiekvienas su charakteringu atspalviu, tačiau bene lengviausiai šis vaidmuo prilimpa L.Mikalauskui, išmaniai, bet saikingai šaržuojančiam senąjį išpampėlį.

Jo partnerės – ponia Flut (šiuo vaidmeniu besimėgaujanti ir žiūrovą gėrėtis verčianti Gitana Pečkytė bei ne prasčiau jį įprasminančios Ieva Goleckytė ir Raminta Vaicekauskaitė) bei ponia Raich (kol kas viena visose premjerose be dublerių vaidmenį kurianti Nelė Kovalenkaitė) – dvi žaismingu keršto planu senąjį serą Falstafą pamokyti užsidegusios Vindzoro kūmutės, rezgančios visą operos intrigą.

Kita operos linija – vyriškas kvartetas, savo veiksmus nukreipęs skirtingomis kryptimis. Ponas Flutas (Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis), nesutramdantis savo pavydo įsivaizduojamiems žmonos meilužiams, tačiau vis liekantis kvailio vietoje, bei jo kaimynas ponas Raichas (Giedrius Prunskus, Andrius Apšega), besirūpinantis išleisti gražuolę dukrą (Živilė Lamauskienė, Ingrida Kažemėkaitė) už turtingo jaunikio. Už kurio? Jų du – drąsa nepasižymintis Šperlichas (Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas) ir keistuolis prancūzas daktaras Kajus (Jonas Lamauskas ir pirmuosius, tačiau įsimintinus žingsnius svaresniu vaidmeniu teatre žengiantis Žygimantas Galinis). Tačiau jiedviem tenka konkuruoti su neturtingu, bet karštai už savo meilę kovojančiu jaunuoliu Fentonu (Mindaugas Zimkus, Kęstutis Alčauskis ir scenoje debiutuojantis Povilas Padleckis).

Džiugu, kad teatro trupės gretose įstvirtinantys jaunieji solistai I.Goleckytė, N.Kovalenkaitė, I.Kažemėkaitė, A.Apšega ir kiti sėkmingai kuria solidžius vaidmenis, tampa tvirta pamaina.

Ryškūs antraplaniai sprendimai

Nemažas krūvis tenka ir orkestrui bei solo partijas atliekantiems jo artistams. Ypač išskirtinas Fentono ir Anos duetas, lydimas soluojančio pirmojo smuiko (orkestro koncertmeisteris Povilas Grigas), tampantis savotišku kameriniu trio. Orkestrui pasireikšti tenka ne tik operos uvertiūroje, bet ir mėnulio patekėjimo epizode prieš trečiąjį veiksmą (antrasis ir trečiasis pastatymo veiksmas vyksta be pertraukos).

Kaip visada šauniai savo vaidmenį atlieka choras (vyr. chormeisteris Ramūnas Tilvikas ir chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir baleto šokėjai (vyr. baletmeisteris Aleksandras Jankauskas), kuriantys ne beveidį, o gyvybingą Vindzoro miestiečių būrį ir įspūdingo scenovaizdžio fone Falstafą baudžiančių elfų, vaiduoklių, vabzdžių pulkus, įsisukančius į finalinio kankano šėlsmą.

Išėjus po spektaklio iš teatro gerą nuotaiką dar ilgai palaiko mintyse skambanti jo siautulinga melodija. Skambi ir spalvinga premjera šio sezono pabaigai.