Kas bendra tarp Rommelio pieninės ir duonos, vyno, laikmenos? Parodos tokiais pavadinimais šiuo metu veikia dviejose Kauno galerijose. Abi parodos – šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene" dalis, jose pristatomos instaliacijos, vaizdo ir fotodarbai.

Pakėlė virš jų žemės

Vis dėlto idėjų prasme šios parodos yra visiškai skirtingos. Latvio Kasparo Podnieko instaliacijos "Rommelio pieninė" centre – Drustų kaimo smulkieji ūkininkai, turintys nedidelius pieno ūkius, auginantys karves, o primelžtą pieną pristatantys į pieninę. Dešimtyje nuotraukų ir keliuose videodarbuose K.Podniekas įamžino šiuos žmones – tautiniu požiūriu latviškiausio Latvijos regiono gyventojus – keltuvu iškeltus virš jų žemės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad fotografijos ir vaizdo medžiaga redaguota: žmogaus figūra atrodo tarsi iškirpta iš kitos fotografijos ar filmuoto vaizdo ir pakabinta sodybos fone.
"Šiose nuotraukose nėra jokio montažo: niekas nekarpyta, neredaguota ar kitaip negudrauta. Taip, žmonės atrodo tarsi pakibę tarp dangaus ir žemės, bet jie iš tiesų ir buvo pakibę: mes išnuomojome keltuvą, kuris pakėlė juos į keliolikos metrų aukštį. Tik keltuvo nuotraukose, filmuotoje medžiagoje nesimato – jį užstoja žmogaus figūra, – technines detales paaiškino K.Podniekas. – Norėjau iškelti tuos žmones virš jų žemės, norėjau parodyti, kad jie yra drąsūs. Drąsūs ne tik dėl to, kad sutiko dalyvauti mano projekte, sutiko būti filmuojami ir fotografuojami pakelti taip aukštai. Bet dėl to, kad jie drąsiai laikosi prieš stambiuosius ūkininkus, kurie važinėja džipais ir visada yra švariai apsirengę, nes už juos dirba kiti."

Karvė sukėlė problemų

Tiesa, taip fotografuotis sutiko ne visi jo kalbinti Drustų ūkininkai. O jei būtų žinoję, kad stovės prieš kamerą ilgai ir nuobodžiai, kol K.Podniekas visą darbo dieną gaudys kadrą, kad spaudžiant 20 laipsnių šalčiui reikės beveik nejudant stovėti ant nediduko pagrindo, ir dar be pirštinių, nes tas keistas menininkas, ūkininkų Podniekų sūnus, užsimanys matyti jų rankas – dalyvauti projekte turbūt būtų atsisakę ir tie dešimt įamžintųjų.

Ir tai dar ne viskas – K.Podniekas sugalvojo, jog kadre, žemiau iškeltos žmogaus figūros, turi praeiti karvė. O tai įgyvendinti buvo kur kas sunkiau, nei pakabinti žmones tarp dangaus ir žemės. Pasirodo, karvė, žiemą įpratusi leisti tvarte, lauke tampa truputį neprognozuojama. Ir ji visiškai nenorėjo įgyvendinti Podniekų vaikio koncepcijos – vaikščioti po kadrą pirmyn ir atgal. Kuriant šį projektą dėl karvės kilusias problemas ir ne tik tai žaviai aprašė rašytojas, žurnalistas Nilsas Sakssas.

"Karvė nejuda. Tiesiog stovi ir žiūri tuščiomis akimis, kol visi aplink ruošia virves ir bando ją paraginti. Karvė turi likti kadre maždaug 30 sekundžių, to ji, žinoma, nesugeba padaryti. Nors, dorai pagalvojus, jei karvės smegenys būtų bent pusės tešmenų dydžio, tuomet ji būtų ta, kuri piktintųsi tuo, kokie kvailiai visi čia susirinkę ir ką ji apskritai čia veikia. Žinoma, kieme dar yra traktoriai ir tos keistos konstrukcijos, kurios gali vieną po kito pakelti žmones. Pakelti ir laikyti juos ten. Tiesiai priešais personažą, ant kitos konstrukcijos, sėdi fotografas su kamera ir prožektoriais. Jis fotografuoja tą kitą, iškeltą ir ten stovintį vaikiną", – savo tekste "Šiek tiek virš žemės" rašė N.Sakssas.

Tautinio charakterio kūryba

"Aš ne fotografas, aš – instaliacijų autorius", – neiginiu į parodos atidarymą Kaune, galerijoje "Meno parkas", susirinkusiai publikai prisistatė K.Podniekas. Kuklus ir itin paprastas menininkas iš Latvijos dalyvavo ne tik parodos atidaryme – jis pats įrengė ir ekspoziciją.

"Tai preciziško menininko, neabejingo tam, kaip bus eksponuojami jo kūriniai, pavyzdys. K.Podniekas atvyko į Kauną likus parai iki parodos atidarymo su dideliu įrankių bagažu ir pats paruošė eksponuoti, sukabino darbus. Tai rodo labai profesionalų menininko požiūrį į savo kūrinį, viską suvedant iki pat paskutinio taško", – pastebėjo festivalio "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys.

Projekto kuratorė Ilzė Žeivatė pabrėžė, kad autoriui svarbu nedaryti jokių muliažų, koliažų. "Viską jis daro realiai. Tas K.Podnieko naudojamas vaizdas iš viršaus primena Marco Chagallo paveikslus, kur autorius taip pat žvelgia iš viršaus – tarsi skrisdamas. K.Podnieko darbai yra tautinio charakterio. Menininkas labai myli savo žemę, ji jam svarbi. Tai jo, kaip ir kitų latvių, neabejoju, kad ir lietuvių, gyvenimo šaknys", – pasak I.Žeivatės, dėl minėto tautinio charakterio šis projektas pateko į Venecijos bienalę.
K.Podnieko "Rommelio pieninė", kaip ir kito latvių menininko Krišo Salmanio projektas atstovavo Latvijai Venecijos bienalėje 2013 m. Latvių paviljonas sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo, meno kritikų jis buvo įtrauktas į penkių būtinų aplankyti bienalės paviljonų penketuką.

Duona, vynas, laikmena

Jei K.Podnieko instaliacija kalba apie meilę savo žemei, tai kitoje festivalio "Kaunas mene" parodoje – "Duona, vynas, laikmena" (veikia galerijoje "Meno forma") ryšio su žeme visai nėra. Nebent tiek, kiek jos vaizduojama vieno iš trijų parodos autorių – Lino Liandzbergio – tapybos darbuose. Tiesa, čia priėjęs L.Liandzbergis iškart mane pataisytų: čia nėra nei tapybos darbų, nei atskirų autorių ar atskirų kūrinių – yra viena bendra trijų autorių Artūro ir Roko Valiaugų bei L.Liandzbergio instaliacija.
Jos autoriai žaidžia lietuviško ir bendrakultūrinio lauko ikonomis. Atskiruose kūriniuose galima atpažinti Steponą Darių ir Stasį Girėną, Ikarą, Moną Lizą, Milo Venerą ir kitus žinomus motyvus. Vis dėlto atskirus instaliacijos dėmenis galima nesunkiai išskirti. Štai R.Valiaugos skulptūros, išrėžtos ir tarsi iš lego kaladėlių sudėliotos iš kartono lakštų – Milo Venera ir peliukas Mikis.

Štai L.Liandzbergio "Ugnės medžioklė su varovais" ir "Ikaro kronikos" – tapybos darbai, praturtinti objektų: tarsi taikiniai sušaudymui išstatytais keistais fotoportretais ar gelyje paskendusiu lėktuvu.

Kituose instaliacijos dėmenyse labiau atsiskleidžia kolektyvinė autorystė – jie pasirašyti dviejų autorių, L.Liandzbergio ir A.Valiaugos. Tarp jų išsiskiria interaktyvi "Mano Džokonda" ir du videodarbai, iš pirmo žvilgsnio primenantys klasikinius natiurmortus.

Su "Mano Džokonda" gali pažaisti kiekvienas parodos lankytojas: Monos Lizos veidas nuo ne pirmo ryškumo popierinės reprodukcijos atsispindi vandens paviršiuje. Šis vaizdas filmuojamas ir rodomas ekrane: sudrumsi vandenį – susidrums, išnyks ir Monos Lizos veidas. Bet po kurio laiko, žinia, vanduo nusistovės ir Mona Liza atgims tarsi koks feniksas iš pelenų.

Papildomų prasmių "Mano Džkondai" suteikia tai, kad popierinis Monos Lizos veidas pritvirtintas prie šluotkočio. Jis ir kibiras vandens, kuriame atsispindi vienas garsiausių portretų pasaulyje, primena asmenį, kuris dažniausiai šiuos darbo įrankius naudoja – valytoją. Tai smarkiai pažemina šį per amžius išaukštintą portretą, sukelia nepatogių minčių: kaip, nejaugi netrukus ateis valytoja ir ištrins Moną Lizą amžiams?

Amžina ir laikina – kartu

Kiekvienam instaliacijos dėmeniui ar atskiram kūriniui suteiktas ir atskiras pavadinimas. Tie, kuriems tiesiog pritrūko žodžių, sunumeruoti: "Laikmena Nr. 1", "Laikmena Nr. 2" ir t. t.

Štai "Laikmena Nr. 5", pasirašyta L.Liandzbergio ir A.Valiaugos. Videodarbe matyti klasikiniai natiurmorto atributai: vaisiai, vėžiai, raudonasis vynas. Tik vienas klasikinis dėmuo pakeistas kitu, netikėtu: taurėje vietoj vyno – įnirtingai besisukantis kamuoliukas.

Su to paties dueto sukurta "Laikmena Nr. 6" dar įdomiau. Šis instaliacijos fragmentas parodos kataloguose pateikiamas kaip viso projekto veidas (apmaudu, kad parodoje jį tinkamai išeksponuoti pritrūko kokybiškos vaizdo transliavimo technikos – čia demonstruojamam videodarbui trūksta ryškumo). Šiame instaliacijos fragmente duona, vynas, knyga (Biblija?) skęsta vis besiplečiančioje raudonojo vyno dėmėje.

Nors iš esmės "Duona, vynas, laikmena" kalba apie pastovumo laikinumą, kitimą ir trapumą, netiesiogiai, bent viename jos dėmenyje – "Laikmenoje Nr. 6" – asociacijų lygiu galima įžvelgti klausimą: ar duona ir vynas, kaip Kristaus kūno ir kraujo simboliai, kaip Naujojo Testamento ir katalikiškų šv.Mišių raktiniai (daugiau nei) žodžiai gali būti perkelti į laikmeną – kompaktinę plokštelę, DVD, USB atmintinę ar kortelę?

"Mūsų tikslas nebuvo Jėzaus Kristaus talpinimas į laikmeną. Mes labiau galvojome apie tam tikrą istorinį, fundamentalų pamatą. Į laikmeną mes bandėme sudėti daiktus, emocijas, jausmus, tam tikrą žmogaus poziciją. Žodis "laikmena" mūsų projekte atsirado dėl to, kad viskas šiais laikais tapo tam tikra prasme amžina ir tam tikra prasme laikina. Laikmena tapo tiek laikinumo, tiek konservavimo simboliu", – paaiškino L.Liandzbergis.

Iš asociacijų gyvenimo

Trijų lietuvių "Duona, vynas, laikmena" ir K.Podnieko "Rommelio pieninė" kalba skirtingomis kalbomis, sukelia skirtingas reakcijas.

Jei niūraus ir skurdoko kaimo aplinkoje fotografuoti latviai, jų povyzos vis dėlto kelia nuoširdžią šypseną – na, tikrai drąsūs žmonės tie Drustų kaimo ūkininkai, pakibę tarp dangaus ir žemės, tai dviejų Valiaugų ir L.Liandzbergio "Duona, vynas, laikmena" kelia daugiau klausimų. Ar tikrai mūsų meilė S.Dariui ir S.Girėnui – tik laikina emocija ar netgi sentimentas? Ar viskas – pastovu, bet kartu ir laikina? Ar tikrai bibliniai duona ir vynas persikėlė į laikmeną? Kristaus kūnas ir Kristaus kraujas – laikmenoje? Ir, kalbant katalikų bendruomenės žodžiais, tą kūną ir kraują dabar jau ragausime iš laikmenos? Viskas taip paprasta? Įrašysime Kristaus kūną ir kraują į laikmeną?

Iš pirmo žvilgsnio tokia mintis turėtų nupurtyti. Nors filosofai turbūt pasakytų: jei Kristus gali gyventi namelyje su mažytėmis durelėmis kiekvienos bažnyčios altoriuje, kaip ir bet kur kitur, tai kodėl gi jis negalėtų apsigyventi laikmenoje? Ar tikrai tai – grynai techninis klausimas ir šiame skaitmeninės technikos amžiuje nesunkiai išsprendžiamas?
"Duona, vynas, laikmena" neduos jums atsakymų į šiuos kankinančius klausimus. Ji tiesiog paklaus. Ir tai – greičiau asociacijų lygiu.