Oskaro Koršunovo "Žuvėdra" – geriausias šio sezono spektaklis. Tokiu žiuri komisijos verdiktu baigėsi tradicinis festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris". Apie jau 36-ąjį kartą vykusį festivalį, kūrėjų ir žiūrovų bendrystę – pokalbis su teatrologe ir festivalio žiuri pirmininke Vitalija Truskauskaite.

– Koks jūsų, kaip teatrologės ir žiuri pirmininkės, akimis buvo 36-asis "Lietuvos teatrų pavasario" festivalis?

– Festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris" skirtas ne teatrologams, režisieriams, aktoriams, scenografams ar kitų teatrinių specialybių atstovams, bet visai Kauno regiono teatrinei bendruomenei. Apie šešis tūkstančius žmonių atvyko pasižiūrėti naujausių Lietuvos dramos teatrų spektaklių. Vienuolika vakarų "Girstučio" rūmuose rinkosi tie, kas virtualiame ir globaliame amžiuje nepraranda poreikio išgirsti gyvą žmogaus balsą, pažvelgti į draugo akis ir išklausyti jo pasakojamos istorijos. Mes, penki teatrologai: Jurgita Staniškytė, Edgaras Klivis, Rūta Mažeikienė, Greta Klimavičiūte-Minkštimienė ir aš – žiuri komisijos nariai, buvome šio susitikimo liudininkai. Neslėpsiu nuostabos – festivalio žiūrovai visus spektaklius baigdavo ovacijomis. Ši žiūrovų ir teatro kūrėjų bendrystė paliko man didžiausią įspūdį.

– Kaip festivalis pakito per 36-erius gyvavimo metus?

– Festivalio istorijoje galime išskirti skirtingus etapus. Per 36 metus užauga ir subręsta kelios žiūrovų ir atlikėjų kartos. Keičiasi teatro profesinė kalba ir pasakojimo turiniai. Sunku įsivaizduoti Eimunto Nekrošiaus "Jobo knygą" vaidinant sovietmečio žiūrovams. Ne tik dėl dievoieškos temos ir sakralinių simbolių, kurie to meto teatre buvo represuojami. Mūsų laikų kontekstuose Jobo dramoje išryškėja kiti aspektai. Aktoriaus Remigijaus Vilkaičio Jobas tikėjimo išbandymuose atskleidžia pasirinkimo dramą. Likti ištikimam Dievui šiuolaikiniam žmogui nėra lengviau, nei buvo kadaise. Ne tik dėl dvasinės erozijos, kaip pasakytų Česlovas Milošas, bet ir dėl postmodernaus nepasitikėjimo metapasakojimais. Režisierius spektaklyje perpasakoja Jobo istoriją Dievo, Šėtono ir Žmogaus lūpomis, ir ta istorijos dalis, kuri atskleidžia žmogiškąjį pasirinkimo kainos matmenį, labiausiai sukrečia. Festivalis keičiasi kartu su gyvenimu. Išlieka pastovioji festivalio vertybė – kalbėti ir susikalbėti su šiuolaikiniu žiūrovu, nes tokia patvari Lietuvos teatrų ir Kauno regiono publikos bendrystė – jau išbandyta ir patvirtinta jos svarba.

– Ar iš visuomenės jaučiamas tokio pobūdžio festivalių poreikis?

– Į garsiausius festivalio spektaklius bilietai išperkami prieš kelis mėnesius.

– Koks yra festivalio žiūrovas? Ir koks jis turėtų būti?

– Klausiate, kas tie 6 tūkst. žmonių, kuriems rūpi pamatyti naujausius spektaklius? Lietuvos teatrinis elitas.

– Beveik pusę festivalio programos sudaro lietuviška nacionaline dramaturgija paremti kūriniai. Kas paskatino sudaryti tokį repertuarą?

– Festivalio repertuaras buvo tikrai labai platus. Lietuviškos prozos inscenizacijos ir klasikinės dramos pastatymai dramos teatro scenoje – patikrintas būdas kalbėti šiuolaikiškai apie dabartį. Kaip sekėsi susikalbėti su žiūrovu Vaižganto balsu? Žiūrovai geriausiu festivalio spektakliu išrinko režisieriaus Jono Vaitkaus "Nebylį". Mums teberūpi, kokie mes esame, ar esame lietuviai. Šiame festivalyje moralinio pasirinkimo dilemos skambėjo ypač aštriai. Repertuarą lėmė tai, kad šį sezoną nedominavo šiuolaikinės lietuviškos pjesės pastatymai. Labai ilgiuosi jaunųjų dramaturgų ir jaunųjų režisierių aktyvesnės saviraiškos.

– Kaip manote, ar pakankamai dėmesio skiriama mažesnių miestų teatrams? Ar jie nėra nustumiami į periferiją?

– Mažesnių miestelių teatrams didesnį dėmesį skiria mėgėjų teatro sąjunga. "Lietuvos teatrų pavasaris" pasiekia mažesnių miestelių publiką. Buvo ypač smagu matyti auobusiukais atvykstančius žiūrovus iš Kauno regiono. Tikra kaimynų sueiga.

– Šiemet mažųjų scenų spektaklių programa nebuvo įtrauktą į repertuarą. Ar jautėsi jų stygius?

– Labai pasigedau mažųjų scenų spektaklių. Teatro istorijoje apstu pavyzdžių, kai naujos formos teatre gimdavo kamerinėse ar netradicinėse erdvėse. Kamerinių scenų programą būtina tęsti. Reikia tikėtis, kad kitamet festivalio biudžetą pavyks suformuoti anksčiau. Tiesą sakant, jei lėšos leistų, festivalio organizatoriai, manyčiau, norėtų ir galėtų prisidėti prie jaunųjų menininkų integracijos į Lietuvos teatrinį gyvenimą. O kamerinių scenų programa būtų tam palanki.

– Ar šių metų žiūrovų ir žiūri komisijos nuomonės išsiskyrė, ar sutapo renkant festivalio laureatus?

– Šių metų festivalyje ir žiuri, ir žiūrovams apsispręsti nebuvo lengva. Teatrologai rinkosi tarp dviejų festivalio spektaklių – "Žuvėdros" ir "Jobo knygos". Vieno balso persvara buvo pasirinkta Oskaro Koršunovo "Žuvėdra". Ačiū festivalio mecenatams ir žiūrovams, kurie pastebėjo puikų Eimunto Nekrošiaus spektaklį ir svariai prisidėjo prie jo vertinimo. Žiuri komisija renka tik vieną spektaklį ir jei ne žiūrovų balsavimas bei mecenatų parama, didžioji dalis svarių darbų būtų nepažymėta. Ačiū. Jūs mums labai padėjote.