Dizaineris Juozas Statkevičius – nepatogus skersvėjis ar estetikos genijus? Pereiti į pagrindinį turinį

Dizaineris Juozas Statkevičius – nepatogus skersvėjis ar estetikos genijus?

2025-03-02 23:00

Jis – emocionalus: gali sukrykšti džiaugsmu ar čia pat nusibraukti skausmo ašarą. Jis šnekus: kartais pasako per daug, kartais – per aštriai. Jis nesikuklina: „Esu geriausias“, „Sukūriau aukštosios mados aurą Lietuvoje“, „Paguldžiau Paryžių ant menčių“. Tačiau net ir plakantys jį kritikos rimbais nedrįs nesutikti: jis – išties geriausias! Ir niekas nežadėjo, kad išskirtinį talentą galėsime glostyti pagal plauką.

„Man viską atleidžia“

Dizaineris Juozas Statkevičius atėjo iš kartos, kuriai mada, kaip ir bananai, buvo kažkas nepažinta ir egzotiška. Tačiau jis užaugino kartą, kuriai J. Statkevičiaus vardas tapo estetikos ir grožio etalonu madoje.

Savo vardo mados namų, savo vardo kvepalų, šimtų rafinuotų kolekcijų ir teatrinių kostiumų kūrėjas, prestižiškiausių klientų ir prestižiškiausių mados renginių geidžiamiausias dizaineris talentą, skonį, išdidumą vadina savo geriausiais draugais ir nė neketina keistis.

„Jo gali tekti palaukti...“ – kaip įmanoma atsargiau įspėja Kauno valstybinio muzikinio teatro darbuotoja, o ir pati suvokiu, kad pasikalbėti su J. Statkevičiumi tą dieną, kai nuo labo ryto vyksta jo kuriamų kostiumų premjerinei operetei „Linksmoji našlė“ primatavimai, – misija... neįmanoma? Gal – kitą kartą?

„Ne, ne, kalbėkimės šiandien!“ – daigstydamas kaspinėlį ant kantriai stovinčios gyvos manekenės pertaria dizaineris. Tų kantriųjų – gyva eilė. Įvertinusi situaciją suvokiu, kad po dviejų valandų kavinėje šalia teatro paskirtas pokalbis – tiesiog laimėjimas loterijoje.

Nuo tos „po dviejų valandų“ baigiasi ir trečia... Mano muistymąsi kėdėje keičia desperatiški šokčiojimai nuo kėdės... Ignoruoju įspėjimą, kad J. Statkevičiui geriau rašyti žinutes nei skambinti, ir stveriu ragelį – ilgiau nelauksiu! „Tuoj, tuoj, jau einu, pamosuokit man pro langą“, – ataidi iš šurmulio. Žinoma, dar teatre.

Berymant lange net širdį suspaudžia, pamačius tamsoje išnirusį siluetą. Paskubomis traukia cigaretę. Stabteli prie durų – dar vieną dūmą! „Pas mus viduje yra rūkomasis“, – greičiau už mane pasitinka prie durų padavėja. Akivaizdu – pažino žvaigždę.

– Ir taip – kasdien? – klausiu jau kvapą atgavusio pašnekovo.

– Ir taip – 36-erius metus.

– Koks gi jumyse varikliukas įstatytas? Kaip atgaunate jėgas?

– Nežinau. Pavalgysiu, pamiegosiu, ir vėl iš naujo. Man nedaug reikia jėgoms atstatyti. Nuvažiuoju į Palangą kokiam savaitgaliui. Nueinam su mama iki Šventosios 15 km, kaip ranka viską nuima. Kai esi tikras talentas ir dirbi mėgstamą darbą, nuovargio valandų neskaičiuoji.

– Tuomet gal galima suskaičiuoti spektaklius, kuriems kūrėte scenografiją ir kostiumus? Tiksliau būtų pasakyti – stilių? Ne veltui esate pelnęs kostiumų kūrėjo, po Nepriklausomybės atkūrimo paveikusio visą lietuvių teatro dailės istoriją, titulą.

– Taip, ligi tol kostiumus kurdavo scenografai arba keli dailininkai. Aš sukuriu konceptualiai savarankišką kostiumų stilistiką. Grimas, šukuosenos, papuošalai, avalynė – visa tai sudaro kostiumo visumą. Tikrai nežinau, kas dar iš kostiumų kūrėjų daro teatro grimą. O aš dažnai, kai personažo kostiumui reikia paskutinio potėpio, kuriu jam tinkamą grimą. Atsimenat Jūratės Onaitytės Hedą Gabler? Sakau, nereikia tau gražaus makiažo, padarykim tave pankę chuligankę!

Mano tikslas – priblokšti žiūrovą. Teatras turi užburti! Tuo pačiu turiu pataikyti, kad mano kostiumai padėtų realizuoti režisieriaus viziją, fantaziją. Kostiumas yra svarbi spektaklio dalis. Apranga gali padėti „ištraukti“ scenarijų. Bet ne visi turi tą teatrinį jausmą. Reikia jausti visumą. Per vieną dieną to neišmoksi, ir apskritai neišmoksi. Tu arba gali kurti teatrui, arba ne. Aš – galiu. Labai myliu teatrą! Aš ir pats artistiškas, man tai artima. Savo knygoje „Interviu“ suskaičiavau per šimtą teatro, operos, baleto spektaklių, kuriems kūriau kostiumus. Aš labai reiklus, visi teatre žino, kad tikrai bus gerai, ir manimi pasitiki. Todėl man viską atleidžia, viską iškenčia (juokiasi).

– Ar po premjeros dar ilgai nepaleidžiate spektaklio?

– Oi, dar vyksta tas kūrybinis procesas: kai padariau, atrodė, – nuostabu, pamačiau scenoje – ne nuostabu, keičiam! Po trijų premjerų aš tų spektaklių matyti nebenoriu! Aš juk gyvenu tuo, ką darau. Ir pats kaltas – prisijaukinu. Taigi kiekvieną aktorių ar solistą pažįsti kaip nuluptą: „Mano akys – tokios, mano nosis – tokia, mano figūra – tokia...“, o tu turi viską arba paryškinti, arba paslėpti, arba padailinti. Nė vienas žmogus – ar senas, ar jaunas – nenori būti bjauresnis. Visi nori būti gražesni. O aš, kaip ta čigonė, viską apie juos žinau ir turiu išburti gražų personažą.

– O kas sunkiau – išburti teatrinį personažą ar papuošti žinomas ponias?

– Dėl to ir pasirinkau du kelius. Aš ir disertaciją noriu parengti ta tema, kaip tarpusavyje veikia teatras ir mada. Papuošti žinomas ponias (kodėl tik ponias – ir ponus) reikia tokiais drabužiais, kurie būtų ne tik gražūs, stilingi, bet ir patogūs dėvėti. O teatre kostiumas – meno kūrinys. Čia gali pašaudyti fantazijos fontanais! Kodėl aš turiu daug klientų? Todėl, kad turiu galimybę teatre iššaudyti savo fantaziją. Tarkim, tu kuri Renesanso ar Baroko epochos stiliumi. Ką visų pirma darai? Turi labai daug skaityti, domėtis, gilintis, ir viskas lieka galvoje. O tada gali, paėmęs kažką iš to renesanso ar baroko, pritaikyti šiuolaikiškuose drabužiuose. Ir gauni puikų rezultatą! Todėl manimi visi ir pasitiki – ir ponios pasitiki, ir teatre pasitiki. Žino, kad neapgausiu. Dar nė karto per visą mano darbą teatre nebuvo taip, kad kas nors pasakytų, jog kostiumai – baisūs. Ir ponių negali apgauti, nes kartą apgavęs, atgal neprisikviesi.

– Ar ir teatre turite tokių ritualų, kaip ant aukštosios mados podiumo? Turiu mintyje, kad į savo kolekcijos pristatymą Paryžiuje vežėtės švęsto vandens ir juo pašlakstėte podiumą. Gal ir prietarais tikite?

– Aš ne tik sceną, bet ir visą salę pašlaksčiau – kad viskas būtų gerai. Visi prancūzai žiūrėjo į mane kaip į išprotėjusį. Visą laiką pašlakstau. Jeigu juoda katė perbėga, griebiu už sagos. Visą laiką nešioju žiogelį – visuose kostiumuose esu įsisegęs nuo blogos akies.

O kaip kitaip? Įsivaizduojat, kiek yra pavyduolių?! Matot gi – visi plėšo į visas puses. Kompiuteris nuo darbinių žinučių užlūžta – tik tu negali užlūžti. Ar tie, kurie pavydi, pajėgtų taip dirbti?

Man vis primena: lietuviai kuklūs, tau trūksta kuklumo... O kodėl nekalba apie kitus lietuvių bruožus – patologinį pavydą, polinkį skaičiuoti svetimus pinigus? Man niekas nieko ant lėkštutės neatnešė. Nuoširdžiai dirbu, neapgaudinėju, niekam nesu skolingas. Ką darau, viską padarau gerai. Tegu kuklinasi kiti, kurie nieko nedaro. Kur tie priešai, kur – aš?! Ir vis tiek – kuo daugiau stengiesi, tuo daugiau ėda. Aš visada – nepatogus skersvėjis. Kad ir ką padaryčiau, akmenimis užmėto (Juozas sutrikdo nuoširdžiai pravirkęs). Atsiprašau... Išsilieju, ir lengviau. Nors žvaigždes nukabink – neįtiksi. Ir dėmesio nesulauksi. Tik sportas. Tik ralis.

Rudenį vienintelis iš Lietuvos kūrėjų pristačiau kolekciją Paryžiaus mados savaitėje – triumfas! Nuo Prancūzijos iki Brazilijos – publikacijos spaudoje, įrašai socialiniuose tinkluose pasiekė daugiau nei 30 valstybių. Paryžiaus komunikacijos ekspertų atlikta analizė parodė, kad mano kolekciją pamatė 21 mln. žmonių. Ir visi jie išgirdo apie Lietuvą!

Ruošdamasis nesulaukiau iš valdžios jokios pagalbos, nors parašiau 400 laiškų į visas oficialias Lietuvos organizacijas. Mūsų komanda buvo dvigubai didesnė negu olimpinė, bet niekas neatėjo nei palinkėti sėkmės, nei pasakyti ačiū – nieko. Negana to, dar pakenkė. Kone išvakarėse sužinojau, kad kažkas iš Lietuvos parašė į meriją anoniminį laišką ir apskundė, esą aš susidėjęs su fašistais... Ir neturiu salės.

Va dėl ko tas švęstas vanduo, – kad mane Dievulis myli. Galiausiai dar geriau baigėsi. Per vieną įtakingą ir turtingą prancūzą, kuriam pasiguodžiau dėl situacijos, gavau geriausią, kokią tik būčiau galėjęs įsivaizduoti, salę – istorinio „Cirque d'Hiver Bouglione“ areną. Tai vis dar veikiantis vienas seniausių pasaulyje cirkų. Salė – kultinė! Joje savo kolekcijas yra pristatę Kenzo Takada, Thierry Mugler, Jean Paul Gautlier. Ėjau į bažnyčią žvakę uždegti ir padėkoti. Dabar jau juokas ima iš tos situacijos, dievulėliau, kaip sovietiniais laikais – skundai. Ir jau kaip liūdna: kodėl mes savo žmonių, kurie savo šalies vardą aukštai iškelia, nemylime?

„Kaunas žiba. Kaifuoju atvažiavęs!“

„Tuoj, mama, mes čia dar kalbamės“, – aha, vis dėlto atsiliepia telefonu. Tik ko čia stebėtis, juk tai – mama. J. Statkevičiaus angelas sargas, ištikimiausia palaikytoja, gerbėja Vanda Statkevičienė. „Jei ne mamos įtaka ir nuo mažų dienų matytas pavyzdys, madų pasaulyje šiandien manęs nebūtų“, – sako dizaineris, puoselėjantis su mama itin šiltus ir jaukius santykius.

Garsindamas Lietuvos vardą Paryžiuje, kolekcijos pristatymo metu J. Statkevičius ypatingai pagerbė mamą, pakviesdamas ją ant podiumo. „Įvedžiau madą mamą mylėti! Ar tai ne užkrečiantis pavyzdys? Taigi visur įvedu madą! Mada – visur! Ir tai darau nuoširdžiai! Didžiuojuosi, kaip atrodo“, – socialiniame tinkle rašė dizaineris.

O ir mama meilės dosni, lepina sūnų kiek įmanydama. Žinoma, ir skanėstais. V. Statkevičienės kepamas keksas tapo tikra legenda. Juo nuolat pavaišinami ir Juozo kolekcijų pristatymo svečiai, ir sūnui talkinantys darbuotojai. Ne veltui J. Statkevičius, socialiniuose tinkluose besidalydamas nuotraukomis ir filmukais apie mamą, ypač pabrėžia jos kulinarinius gabumus. Vis ragina ją išleisti kulinarijos knygą, tačiau poniai Vandai tai – nė motais, užtenka skaniai pamaitinti vienturtėlį.

„Dėk jau į puodą tuos cepelinus, dėk!“ – švelniai žada netrukus parbėgti pas Kauno centre gyvenančią mamą Juozas. Dirsteliu į laikrodį: devynios vakaro. Cepelinai?! Betgi panašu, kad kalorijos šiam lieknam vyrui žalos nedaro. Paryžiuje nusilenkti publikai J. Statkevičius išėjo vilkėdamas prieš 25-erius metus įsigytą švarką: pademonstravo ir tas pačias kūno linijas, ir tvarų požiūrį į vartojimą (prabangią sceną dizainerio komanda papuošė mandala iš kolekcijai naudotų audinių atraižų).

„Išvažinėjau pusę pasaulio, valgiau geriausiuose restoranuose, bet mamos gaminto maisto niekas nepakeičia. Jau kaip gera, kad mama specialiai man ką skanaus paruošia!..“ – vertina mamos pastangas ne tik šioje srityje.

– „Vaikas yra baltas popieriaus lapas – ką jame įrašai, tas ir bus“, – teigėte idėjų ir tendencijų festivalyje „Revolution“ konferencijoje. Ką jumyse įrašė mama?

– Mus supanti aplinka, žmonės, kuriuos matome augdami, reiškia labai daug, jie nukreipia mus tam tikru keliu. Aš nuo mažens mačiau savo mamą pasitempusią, elegantišką. Jei ji būtų buvusi kitokia, ar egzistuočiau dabar aš su savo elegantiška mada? Mane mama nuo mažens vedėsi į teatrą. Manot, vaikas būdamas aš norėjau eiti į spektaklius? Į operą? Bet jeigu ne tai, ar šiandieną aš kurčiau teatrui ir viską jame jausčiau iki plonybių? Tai, ką į mane mama įdėjo, tas aš ir esu. Labai norėčiau, kad šiandien tėvai suprastų, kaip svarbu vaikui ugdyti estetikos suvokimą. Žiūrime į technologijas, į dirbtinį intelektą, o žavimės 1990-ųjų mada. Kad ir į kokį priekį nuvestų technologijos, yra dalykų kurie nesensta ir nesikeičia. Bet juos reikia suprasti, pajusti.

– Ar norite pasakyti, kad šiandien mums stinga estetikos jausmo?

– Labai stiga! Jis kažkoks išnaikintas, sutryptas. Negaliu pasakyti, kas dėl to kaltas. Ne tėvai. Ir ne Kultūros ministerija. Greitis jau kitas. Užmesti akį į instagramą ir gauti informaciją mums užtenka kelių sekundžių. Mes lekiame kaip niekada greitai. Mes dirbame kaip niekada daug.

Mano žmonės jau tris dešimtmečius dirba su manimi – jie užaugo su tuo estetikos pojūčiu. O jeigu jo niekas nesuformavo? Kartais žmogus taip teisingai, taip brangiai apsirengęs, bet nuobodu. O kartais, kad ir kažkokią nesąmonę vilki, – gražu. Mano meistriškumas jau pasiekė tą lygį, kai žmonės žiūri ir sako – kaip paprasta ir kaip gražu! Ir Paryžiuje aš parodžiau, kad šių dienų dinamiką gali atitikti ne koks nors ten oversized, bet estetiški, elegantiški drabužiai.

– O kokios jūsų žvilgsniu kaunietės? Anksčiau jos sulaukdavo kritikos už pernelyg puošnų kasdienos stilių. Kokias šiandien matote Laisvės alėjoje?

– Tai kad aš į Laisvės alėją išeinu tik naktį. Dieną negaliu – visi mane pažįsta, kalbina, prašo fotografuotis. Kiek mačiau – čia yra gero skonio. Žinoma, Kaunas turi specifiką. Kai tu jaunas, aštrus kaip pipiras, tau daug kas kliūva – nori kažką pakeisti, tiki, kad pavyks! Paskui supranti – nieko tu nepakeisi, ne viską ant vieno kurpaliaus gali užtempti. Ne visi madą išmano, ne visų finansinės galimybės leidžia rengtis madingai, o ir problemų įvairiausių žmonės tiek turi, kad mada mažiausiai rūpi.

Bet kalbame apie tuos, kurie turi pretenzijų į madą. Tik ir Kaune, ir kitur yra taip: „Dolce&Gabbana“, „Prada“, „Versace“, o dažniausiai – iš Turkijos. Žmonės galvoja, jei jau užrašytas brendas, tai nusipirko gerą skonį. Aš turiu labai daug kokybiškų ir gerų firmų drabužių, tik niekad nepamatysite užrašo. Tu gali būti visas „Hermes“, bet taip be skonio, taip be elegancijos...

Paimkim mano mamą – ji turi savo stilių. O koks sunkus buvo jos gyvenimas! Būdama trejų liko be mamos, dvylikos neteko tėvelio. Vos šešiolikos pradėjo dirbti Kauno šilko kombinate. Bet ji niekada nenuleido rankų. Pati viską pasiekė, pati įgijo ir gerų manierų, ir stilių. Nuo mažumės prisimenu: eina Laisvės alėja su juodu megztuku, pieštuko formos sijonu, juodomis kojinėmis, smailianosiais bateliais – dar nežinojau žodžio „stilinga“, bet žinojau, kas tai yra. Va iš kur tai.

Jai – 85-eri, šiukšlių neišneš lūpų nepasidažiusi! Sako, parvežk man iš Paryžiaus žalius vokų šešėlius – tokios spalvos kaip anties kaklas. Jetau, lakstau po visą Paryžių, ieškau. Ir lakstysiu! Ir lepinsiu ją, kol tik norų turi.

– Gal, laiku negavus pamokų, ir vyresniame amžiuje galima mokytis stiliaus? Ar šiuo tikslu kovo 8-ąją kino centre „Romuva“ rengiamas susitikimas su jumis?

– Esame gerai pažįstami su „Romuvos“ vadove Rūta Mašanauskaite. Ji pakvietė mane pakalbėti apie madą, Paryžių, savo kelią. Man labai patinka „Romuvos“ kino teatras, džiaugiuosi, kad Rūta tiek daug visko prigalvoja. Pakvietė ir moderatorių tam susitikimui. Kalbėsimės ir apie stilių, ir apie estetiką, ir apie viską.

– O Kaunas – koks jis šiandien jums atrodo?

– Kol čia augau, mokiausi, visą laiką buvo lyg kažko per mažai, lyg stogas per žemai. Dabar jau man ir tų šaknų norisi. Dabar man Kaunas – puikiai sutvarkytas miestas, ir, pykit nepykit, turiu pagirti jūsų merą. Turite puikų šeimininką! Kaunas žiba! Aš kaifuoju atvažiavęs. Tik kauniečiai turėtų labiau didžiuotis savo miestu.

„Gyvenu aukštai iškėlęs galvą“

Jau laikas pašnekovą paleisti cepelinų, bet prie stalelio išdygsta viena ponia. „Labai atsiprašau už sutrukdymą. Aš tik noriu pasakyti, kad labai žaviuosi jumis, jūsų kuriama elegancija. Stebiu viską, ką jūs kuriate, viskas labai labai patinka! – J. Statkevičius stodamasis mirkteli, dabar bus... – Ar nesutiktumėte su manimi nusifotografuoti?“

Ponios palydovas, pafotografavęs mobiliuoju, patenkintas: „Būsi žvaigždė!“. Čia – partnerei. O tikroji žvaigždė teisi. Trimis Auksiniais scenos kryžiais, Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas dizaineris gavo neįkainojamą prizą ar premiją – žmonių meilę.

Kodėl? Gal dėl to, kad nuoširdžiai atnašauja grožiui. Kuria ne sau, o žmogui, kurį myli. „Man sako, aš ilgai taupiau, kad pasisiūčiau pas jus suknelę. Tai ką, aš tokią moterį galiu apgauti? Man – dar didesnė atsakomybė! Ir kuriu suknelę, kad ilgai nešiotų, pamokau, kaip ją pritaikyti, kad vis naujai atrodytų“, – dalijasi savo žmogiškąja filosofija, kuri aukštesnė ir už aukštąją madą.

Teisūs teigiantys, kad J. Statkevičiaus kostiumai galėtų būti eksponuojami atskirame muziejuje. Ne veltui įsigyti jo suknelių taip geidė mados istorikas Aleksandras Vasiljevas. „Ai, taigi turi – Astos Valentaitės vestuvinę suknelę, kelis teatro kostiumus“, – atsainiai mosteli J. Statkevičius.

„Kol diskutuojama, kaip pavadinti Vilniaus oro uostą, suvokiu, kad mes turime savo Čiurlionį. J. Statkevičius yra nūdienos M. K. Čiurlionis. Reikėjo matyti, kaip jį graibstyte graibstė gerbėjų minia po kolekcijos pristatymo. Labai daug matau renginių, jų užkulisių, juose daug žvaigždžių. Bet tokio gerbėjų elgesio dar nebuvau matęs, išskyrus dokumentinius kadrus apie pasaulinio lygio žvaigždes“, – emocingu įrašu feisbuke po to, kai Paryžiuje triumfavęs J. Statkevičius Vilniuje, „Twinsbet“ arenoje, surengė 2025-ųjų pavasario–vasaros kolekcijos pristatymą, pasidalijo režisierius Aurimas Kamantauskas. Abu kūrėjus jis pavadino estetikos genijais. Po tokių superliatyvų ką bepridurti? Nebent kelis pastebėjimus...

• J. Statkevičius yra vienintelis Lietuvos dizaineris, kuris priklauso Paryžiaus aukštosios mados asociacijai. Jis laikomas vienu pirmųjų lietuvių dizainerių, kurio darbai buvo pristatyti tarptautiniuose mados žurnaluose, tokiuose kaip „Vogue“, „L’Officiel“, „Elle“ ir „Harper’s Bazaar“.

• „J. Statkevičius tapo rafinuoto skonio prestižo ir kokybės garantija. Jis vienintelis Lietuvos dizaineris, turintis savo pašto ženklą ir „Dviračio žinių“ prototipą. Jo skoniu pasitiki ir jo sukurtus drabužius noriai vilki Holivudo žvaigždės ir karūnuotos asmenybės“, – iš pranešimo spaudai.

• „Minimalistinė estetika, nepriekaištingi kirpimai, stilingai laisvos ir kartu šventiškos formos… Jo kūryba yra tikras pagarbos ženklas komfortui ir nesenstančiai elegancijai“, – rašė prabangaus gyvenimo būdo temomis rašantis Prancūzijos leidinys „Luxury Touch“.


... ir kelias „nesušukuotas“ J. Statkevičiaus mintis.

• „ Mano kolekcijos yra skonio ir kultūros mokykla. Deja, mada Lietuvoje vis dar yra paskutinis meno giminaitis. Aš noriu, kad apie madą sužinotų ir apie ją nenutuokiantys jauni žmonės.“

• „Tikrai niekada neverkiu, kad man duotų kokią nors premiją – aš pats sau premija. Nevertina manęs – ir nereikia! Mano darbo iš manęs niekas neatims. Esu profesionalas, puikiai žinau, ką galiu. Tik nelyginkite manęs su kitais, tai – neįmanoma!“

• „Niekada nenorėjau būti didele žuvimi mažoje baloje. Manau, esu kito mastelio, negaliu pakęsti stereotipų ir niekada nesuku sau galvos dėl to, ką kiti pasakys. Aš gyvenu aukštai iškėlęs galvą.“


Faktų kalba

• 1991 m. – pirmasis darbas teatre: kostiumų dailininkas Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Orkestras“ (pagal Jean Anouilh pjesę).

• 1994 m. – pagrindinis prizas Rygos mados šou. Vertinimo komisijoje – Paco Rabane (Prancūzija), Bruno Birmanis (Latvija), Bianncamaria Piccinio (Italija), Jose Teunissen (Jungtinė Karalystė).

• 1995 m. – atidaryta pirmoji J. Statkevičiaus drabužių parduotuvė. Vėliau – mados namai, įtvirtinę drabužio etiketę su dizainerio Juozo Statkevičiaus vardu.

• 1997 m. – pirmosios personalinės aukštosios mados kolekcijos pristatymas Vilniaus Rotušėje.

• 1998 m. – Šv. Kristoforo statulėlė už geriausius teatro kostiumus.

• 1999 m. – aukštosios mados kolekcija, pristatyta Lietuvos prezidentūroje. Labdaros renginio lėšos skirtos Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai.

• 2001 m. – aukštosios mados kolekcija Paryžiuje. Koncerno „Louis Vuitton“ premija už debiutą, o 2002 m. – už progresą. J. Statkevičius – pirmasis Baltijos šalių dizaineris, parodęs savo aukštosios mados kolekciją pasauline madų sostine laikomame Paryžiuje ir įtraukęs Lietuvą į pasaulio mados akiratį.

• 2004 m. – sukūrė savo vardinius kvepalus „Juozas Statkevičius“.

• 2009 m. – Kauno kolegijos Justino Vienožisnkio fakulteto auditorijai suteiktas Juozo Statkevčiaus vardas.

• 2011 m. – įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

•2011, 2012 m. – už geriausius sceninius kostiumus pelnė aukščiausio teatrinio meno apdovanojimą „Auksinis scenos kryžių“.

• 2016 m. – gavo Kultūros ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

• Išleido knygą „Grožio kirtis“ (2006 m.), mados fotoalbumą „Žinau, ko jums reikia“ (2008 m.), fotoalbumą „Juozas Statkevičius 1988/2018“ (2018 m.), kūrybos kelią pristatantį leidinį „Interviu“ (2023 m.).


Stilingas kinas su Juozu Statkevičium

• Kovo 8 d. Kauno kino centras „Romuva“ kviečia į unikalų renginį, skirtą mados pasaulio gerbėjams. Vakaro metu žiūrovai turės progą pažvelgti į mados industriją dizainerio J. Statkevičiaus akimis – jis atvers kūrybos užkulisius ir pasidalys įžvalgomis apie šios subtilios ir dinamiškos srities niuansus.

• Mados pasaulio atmosferą dar labiau sustiprins Paulo Thomaso Andersono filmas „Nematomas siūlas“ (2017 m.). Drama nukelia į XX a. 6-ojo dešimtmečio Londoną, kur talentingo dizainerio gyvenimą sukrečia netikėta meilė, kelianti pavojų jo kūrybai ir kasdienybei.

• Kino teatras nuolat kviečia į specialius seansus, kuriuose kinas dera su gyva muzika, filmai susipina su maisto degustacijomis, pristatymais, diskusijomis ir kitomis netikėtomis veiklomis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra