Spektaklis vyko uždaroje patalpoje – salėje, į kurią įbėga keturi šokėjai, bendromis jėgomis užklijuoja joje atsilupusį linoleumą ir užkelia geltonus šortukus į viršų. Toliau, žvelgiant per vis kitokios sporto šakos prizmę, bandoma perteikti atmosferą, kuri yra būdinga visoms varžyboms. Skleidžiasi plaukimo, imtynių, lengvosios atletikos elementai. Plaukimo motyvas ypač dažnas – jis naudojamas pereiti iš vienos scenos į kitą.

Nuo pat pradžios galima jausti, kad 4 Viktorai varžosi vienas su kitu. Vienu momentu konkurencija tampa tokia intensyvi, kad jie pradeda peštis ir lipti vienas kitam per galvas, regis, ir pats šokis tampa nebekontroliuojamas. Tačiau po šios scenos konkurencija neišblėsta. Sportininkai ir toliau rungiasi tarpusavyje, kiekvienas nori būti nugalėtoju, salėje aidi jų sunkus kvėpavimas. Galiausiai, pasigirdus dainai „Chariots of Fire“, jie apsikabina ir linksmai bėga aplink salę, kviesdami žiūrovus dainuoti kartu. Įtampa nuslūgsta ir lieka tik saldi, džiugi akimirka, kuria dalijamasi su žiūrovais.

Keturi sportininkai tais pačiais vardais išgyvena ir tas pačias sudėtingas, sunkias treniruotes ir dietas, kurios nebūdingos eiliniam žmogui. Tai galima įžvelgti scenose, kuriose atlikėjai sinchronizuotai šoka lyg apšildami prieš sunkią treniruotę, arba tose, kuriose dėmesys fokusuojamas į olimpiečių maistą. Tai galima suprasti ir iš Andriaus Stakelės kurto garso takelio – jame skamba receptas, kaip pagaminti vištieną, kuri turėtų užtektinai kalorijų.

Olimpinės žaidynės antikoje buvo svarbi sporto šventė, kuri subūrė visus to meto žmones į Olimpiją – žaidynių šventovę. Žaidynės ruoštos Dzeuso garbei ir neatskiriamos nuo žmonių religinio gyvenimo, vėliau, įsiviešpataujant krikščionybei, dėl pagoniškų sąsajų jas rengti uždraudė senovės Romos imperatorius Teodosijus I Didysis. Olimpiada atgimė XIX a., kai prancūzų aukštuomenė ėmė domėtis antikine veikla. Šiais laikais – tai vieta, kur susirenka sportininkai iš viso pasaulio, kur išnyksta religiniai, politiniai skirtumai, bet kokia diskriminacija ir susitelkiama vien į sportą. Nors kartkartėmis išvystame antraštes apie sportininką, galimai vartojantį dopingą arba nepakeliamą emocinį krūvį. Šokėjai pasirodyme perteikė tai, ką patiria šių dienų sportininkai. Ir ne vien jie. Bet kada galime susirungti su kolegomis ar draugais dėl menkiausios priežasties vien tam, kad būtume geriausi. Pamirštame, kad visi galime būti nugalėtojai.

„4 Viktorai“ puikiai perteikia nuotaiką, kuri juntama prieš bet kurias sporto varžybas – konkurenciją, įtampą, alinančių treniruočių svarbą. Kartu primena, kad tai jaučia ne vien sportininkai, bet ir kiekvienas mūsų siekdamas pergalės. Žiūrovai įdėmiai stebėjo šokėjus, išradingą ir originalų jų pasirodymą. Vis dėlto vietomis stigo sinchronijos, kai ne visada visiems pavykdavo judėti tuo pačiu metu ta pačia kryptimi. Norėjosi pasirodymą išvysti atviroje erdvėje – stadione, kuriame, mano manymu, labiau atsiskleistų kūrinio idėja.