Nors šių metų festivalio programa buvo spalvinga ir sugebėjo sudominti įvairaus amžiaus žmones, iš 12 mano matytų kūrinių labiausiai įsiminė šis, į veiksmą įtraukęs ne tik vaikus, suaugusiuosius ir senjorus, bet ir juos atlydėjusius augintinius.
Pasirodymui kitokio pavadinimo nesugalvočiau – vienintelė ore tvyrojusi emocija buvo džiaugsmas. Tiesa, pirmas keliasdešimt sekundžių stebint laiptais besiridenančių kamuoliukų bangą kilo klausimas: „O kas toliau?“ Tačiau netrukus jį pakeitė nuostaba ir pakili nuotaika, kai 5 juodai apsirengę aktoriai (Laurynas Jurgelis, Simonas Dovidauskas, Julija Šatkauskaitė, Marija Petravičiūtė, Vygandas Vadeiša) priartėjo prie publikos naviguodami kamuoliukus, kurie nepaklusniai veržėsi į visas puses. Pasigirdo žiūrovų juokas ir šūksniai, žmonės ėmė mėtyti kamuoliukus į orą, su jais žaidė tiek vaikai, tiek į renginį atsivesti šuniukai. Regis, visi išlaisvinome savo žaismingumą. Leidusi pasidžiaugti, upė nesustojo ir vėl ėmė tekėti pirmyn. Susirinkusieji neraginami sekė paskui aktorius, genančius kamuoliukus link Vienybės aikštės – visi leidosi nešami džiaugsmo srovės.
Renginyje patiko suteikiama įsitraukimo laisvė. Nemažai kitų „ConTempo“ vaidinimų žiūrovas galėjo tik pasyviai stebėti, o kai kurie spektakliai turėjo dar griežtesnes taisykles. Pavyzdžiui, prieš Alexanderio Vantournhout „VanThorhout“ buvo prašoma, kad publika išliktų rami, idant aktorius galėtų netrukdomas atlikti įtampos kupiną pasirodymą rankoje laikydamas kūjį, o štai Krišjānio Santo ir Eriko Erikssono šokio spektaklio „Vērpete“ metu stebėtojams reikėjo nuolat keisti poziciją, nes tarp jų šokantys atlikėjai tikrino auditorijos budrumą, nepaliaujamai traukdami dalyvius į veiksmo sūkurį. Na, o „Džiaugsmo upė“ neįpareigojo veikti – vieni stebėjo pasirodymą iš šalies, kiti krito į dulkėtų kamuoliukų srautą ir klykavo iš džiaugsmo. Čia nebuvo taisyklių, reikalavimų ar prašymų – egzistavo tik laisvė.
Greičiausiai toks ir yra P. Markevičiaus užmanymas – įtraukti tiek pasyvius, tiek interaktyvumo ištroškusius žiūrovus. Kai nerimastinga kamuoliukų jūra ritosi iki pat Vienybės aikštės, teko kirsti ir V. Putvinskio gatvę. Ja tuo metu važiavę automobilių vairuotojai taip pat pakliuvo į performanso įkarštį – kantriai ir su nuostaba pro langus stebėjo, kaip juodai apsirengę aktoriai šluoja tūkstančius juodų kamuoliukų, o žmonės džiūgaudami seka iš paskos. „Džiaugsmo upė“ sudomino ne tik tuos, kurie savo noru atėjo pasižiūrėti pasirodymo. Ji garsiai ir veržliai įtraukė ir pro šalį važiavusius, žingsniavusius ar sėdėjusius kavinėse. Tai tapo drąsiu kvietimu prisijungti prie žaismingo nuotykio.
Nors pasirodymas man patiko ir po jo išėjau pakilios nuotaikos, visą savaitę negalėjau suprasti, kodėl kūrėjai pasirinko juodus kamuoliukus. Jei man reikėtų rinkti spalvą džiaugsmui, greičiausiai tai būtų geltona, rožinė ar bet kokia kita, bet tikrai ne juoda. Galbūt simboliška, tačiau mano dvejones išsklaidė paskutinis, uždarymo renginiu tapęs „El Conde de Torrefiel“ spektaklis „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“, vykęs Tado Ivanausko Obelynės sodyboje. Šis pasirodymas ištrynė ribą tarp scenos ir realybės – istorijos, matomos ekrane, atgimė dabartyje: pagal ritmingą muziką šoko medžiai, o tarp žiūrovų prabėgo ganomos avys. Kilo mintis, kad scena išnyko ir „Džiaugsmo upės“ metu. Pasklidę juodi kamuoliukai – tarsi juoda teatro erdvė, skilusi į tūkstančius apskritų pikselių ir savaitei užliejusi Kauną magiškais pasirodymais įvairiose miesto ir rajono vietose. Ir ne tik kamuoliukai veikė „Džiaugsmo upėje“. Visi susirinkusieji tapo šios upės dalimi.
Naujausi komentarai