Pradžioje pasijutau lyg Afrikoje – kiekvienas būgnų garsas atliepdavo šokėjos virpesį, truktelėjimą, pajudėjimą, o dar jos išdažytas veidas it kaukė, makabriški papuošalai – lyg iš kokių aborigenų genties. Nors mes visi savyje turime pirmykštės dvasios, pasirodymo metu ją buvo galima pajusti stipriai. Pagaulus ritmas instinktyviai skatino žiūrovus judėti kartu.

Tarsi atėjusi iš naktinio pasaulio, Mélissa praplėtė šokio ribas eksperimentuodama teatro raiškos formomis. Pasirodo, judesys gali būti ne tik rafinuotas, estetiškai išieškotas, bet ir laukinis, gaivališkas, todėl realus ir tikroviškas. Transformacijų paieškos atsispindėjo jos kostiumuose, o miesto erdvę menininkė naudojo kaip žaidimų aikštelę. Treniruotas kūnas lyg paklusnus instrumentas leido jai perteikti dramaturginius sumanymus. Duetas jautė, suprato vienas kitą, todėl pasirodymas buvo vientisas ir sinchroniškas. Greitėjanti kūrinio dinamika, judesių ekspresija kėlė įtampą ir trumpam ištrynė aplinkinę miesto realybę.

M. Guex ekstazinis šokis veikė dar labiau jai šokant  prie pat žiūrovų, beveik juos liečiant. Betarpiškumas jai krintant ir stojantis, depresijos, kolektyvinio nuopuolio išgyvenimai, dvasios ir kūno atsiskyrimas veikė kaip meninis narkotikas. Nors performansas trumpas, savo intensyvumu ir jausmingumu jis nustelbė kai kuriuos kitus ilgesnius festivalio pasirodymus.

Pasibaigus magijai pažadėjau sau, kad būtinai ateisiu ir į kitos dienos pasirodymą – noriu vėl patirti tokių pat intensyvių jausmų. Nors Mélissa vėliau sakė: „Kitą kartą viskas bus šiek tiek kitaip... Tačiau ateikite.“