IX tarptautinis dokumentinio kino festivalis "Nepatogus kinas" šiemet dokumentinį kiną pakvietė žiūrėti aštuoniuose šalies miestuose. Kaune nepatogias temas gvildeno devynios programos su 32 filmais, diskusijos su jų kūrėjais, herojais ir žmogaus teisių ekspertais.

Kūrybiškai panaudota tikrovė

Jau 90 metų kine vartojamas žodis "dokumentinis". Pirmasis šį žodį pavartojo britų kino kritikas ir režisierius Johnas Griersonas, tačiau didžiajame ekrane kino dokumentika vis dar nėra ir niekada nebuvo tokia populiari kaip vaidybinis kinas.

Tiksliausiai kino dokumentiką kažkada apibūdino pats J.Griersonas – "kūrybiškas tikrovės panaudojimas", iš tiesų kiekvienas dokumentinio kino kūrėjas siekia pateikti tam tikrą tiesą apie realų pasaulį ir kiekvienas tai daro skirtingai, vienaip ar kitaip nulemdamas galutinį rezultatą.

"Nepatogaus kino" festivalio lankytojai turėjo progą pamatyti ir įvertinti, koks platus yra šis apibūdinimas, jų laukia daug skirtingų dokumentikos interpretacijų iš viso pasaulio.

Prisilietus prie tabu

Festivalį Kaune "Romuvos" kino centre pradėjo prancūzų režisieriaus Jorio Lachaise filmas "Kas lieka iš beprotybės", kurio retai visuomenėje aptarinėjama tema – tabu – labai tiko šio festivalio atidarymui. Po peržiūros vyko susitikimas ir filmo aptarimas su filmo autoriumi, kuris organizatorių sumanymu į Kauną atvyko pirmiau sostinės.

Didesnioji filmo "Kas lieka iš beprotybės" veiksmo dalis vyksta vienoje Senegalo psichiatrijos ligoninėje, kur režisieriaus kamera iš arti stebi ligonius, personalą ir ten vykstančius procesus. Viena filmo herojų – rašytoja ir kino kūrėja Khady Sylla, daug metų gydėsi šioje klinikoje, ji diskutuoja su gydytojais ir kitais ligoniais, kelia klausimus apie beprotybės prigimtį (cituoja filosofą Michelį Foucault), šios ligos įtvirtinimą ir gydymo būdus.

Filmo esminė problematika – tai režisieriaus įspūdingai, iš paties epicentro perteiktų senųjų Senegalo šamanistinių ritualų ir neretai šiurpą keliančių vakarietiškų medicininių praktikų susidūrimas sprendžiant ligoninės pacientų būsenos klausimus (Afrikoje nuo seno beprotybė nelaikoma liga, bet apsėdimu). Dėl filmo neintervencinės stilistikos ir dominuojančio stambaus plano pacientai ima panašėti į juos gydančiuosius, o Dakaro ligoninė pavirsta į žmonijos, vis dar neišsprendusios svarbiausių klausimų, metaforą.

Kaip po filmo atskleidė J.Lachaise, jį labai paveikė ir šių sudėtingų temų imtis paskatino susitikimas su garsiu prancūzų režisieriumi ir antropologu Jeanu Rouchu – įtakingo dokumentinio kino judėjimo cinéma-vérité įkūrėju (ir jo etnografiniu filmu "Pamišę meistrai", 1955 m.).

Poezija ir kritika

Festivalio retrospektyvoje "Moterys kuria kiną" kauniečiams pristatyti trys žinomos dokumentinio kino režisierės Kim Longinotto (Didžioji Britanija) filmai. Jos darbai taip pat priskiriami cinéma-vérité ir stebimosios dokumentikos sričiai.

Režisierei buvo suteiktas dokumentinio kino "Oskaru" vadinamas J.Griersono apdovanojimas už išskirtinį indėlį į dokumentinį kiną, pabrėžiant, kad jos filmai suteikė balsą moterims, gyvenančioms represyviose ir priešiškose visuomenėse.

Festivalyje nenuvilti ir esė kino mėgėjai – tie, kurie nepamiršo režisierių Joaquimo Pinto ir Nuno Leonel pavardžių iš pernai Kauno kino festivalyje rodyto jų "Primink man, kas toliau" pamatė ir jų paskutinįjį filmą "Žuvies uodega". Tai asmeniškas filmas apie paprastų žvejų kasdienybę Azorų salynuose, senomis tradicijomis besiremiantį jų darbą, beveik išnykusį jų gyvenimo būdą.

Dokumentika gali būti ne tik aštri ar tikroviška, bet ir nepaprasto grožio bei poetiška, kaip Kristofo Bilseno filmas "Dramblio svajonė", nagrinėjantis kolonializmo padarinius Afrikoje ar dokumentikos ribas viršijantis, pabėgėlių problematiką neįprastu rakursu (vieno iš žuvusiųjų sielos) perteikiantis Morgan Knibbe "Jaučiantys degančią ugnį" – baigiamasis Kauno programos filmas.

Visi "Nepatogaus kino" filmai verti dėmesio, jie nurodo ir nagrinėja svarbias visuomenės problemas. Galbūt šie dokumentiniai filmai ir negali staiga jų išspręsti, bet tikrai sukelia pokyčių tiems, kurie juos kuria, jie paliečia tuos, apie ką yra šie filmai ir, jei tai vykęs meno kūrinys, stipriai paveikia žmones, kurie ateina tų filmų pažiūrėti.