Sugaudavo daug lašišų

Fotografijų, dokumentų, leidinių ir kitų Vilkijos praeities liudininkų paroda "Vilkija 1919–1940 m." parengta iš miestelyje įsikūrusio muziejaus rinkinių. Vienoje nuotraukų prie Nemuno įamžintas 1913 m. gimęs vilkijietis žvejys Apolinaras Petrauskas su didele, daugiau kaip metro ilgio, lašiša rankose. "Čia vidutinė lašiša, apie 12–14 kg svorio, matyt, Nemune pasilikusi po neršto. Didelės lašišos apie 20 kg sverdavo. Iki užtvenkiant Nemuną, vasarą čia nemažai tokių lašišų pagaudavo. Kai pastatė Kauno HE, lašišų jau nebepagaudavome", – pasakojo nuotrauką parodai paskolinęs žvejo sūnus Valentinas Petrauskas. Jo tėvas buvo profesionalus žvejys – dirbo Kauno žuvininkystės ūkio Vilkijos brigadoje. Pats V.Petrauskas prisimena studentiškus laikus, kai apie 1970 m. vasaromis grįždavo namo ir padėdavo tėvui žvejoti. "Brigada dar buvo, turėjo savo dorę – anų laikų motorinę žvejų valtį. Su ta dore traukdavo tinklą. Būdavo, užmeta tinklą nuo vienos iki kitos Nemuno pusės, paplaukia apie 300–400 m ir traukia. Jei tinklas nekliūva, plaukia ilgiau. Pradėdavome nuo Raudondvario, išplaukdavome apie 22 val. – per naktį plaukiodavome. Įvairių žuvų pagaudavo: lašišų, ūsorių, starkių, karšių, šapalų. Palyginti su anais laikais, dabar Nemune žuvies iš viso nėra – net brakonieriai nepagauna. Matyt, vanduo užterštas, kad žuvys dingo", – svarstė apžiūrėti parodos užsukęs trečios kartos vilkijietis.

Beveik detektyvo darbas

Ši paroda – A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus įkūrėjo Arūno Sniečkaus trijų savaičių intensyvaus darbo rezultatas. "Galvodamas, kaip viską geriau eksponuoti, šių nuotraukų apsuptyje užtrukdavau iki vėlaus vakaro. Atrodė, tarsi tiesiogiai būčiau bendravęs su Vilkijos žemės žmonėmis, kurie kovėsi, statė, arė ar kitais darbais kūrė Lietuvos valstybę, – pasakojo muziejininkas, kurį sužavėjo iš nuotraukų žvelgiantys senųjų vilkijiečių veidai. – Tie veidai tokie šviesūs. Labiausiai pakerėjo atviri žvilgsniai."

Eksponatus parodai A.Sniečkus atrinko iš muziejuje sukaupto per 800 senųjų Vilkijos nuotraukų archyvo. "Sunkiausia buvo atrinkti nuotraukas. Vadovavausi principu eksponuoti tik tas, kuriose iš įamžintų žmonių bent vieną atpažįstu. Norėjosi parodyti ir Vilkijos amatininkus, kurių dauguma buvo žydai, ir valstiečius, ir kunigą, ir teisėjus, ir pirmąją Vilkijos tarybą", – pasakojo muziejininkas.

Ruošdamasis parodai, A.Sniečkus atliko beveik detektyvo darbą Su didinamuoju stiklu ištyrinėjęs mažytes nuotraukas, jis nustatė, kur kokia amatininko dirbtuvė veikė, ištyrinėjo drabužių detales.

"Tarpukariu Vilkijoje tebebuvo apdirbamos odos. Yra žinoma, kad dabartinė Vytauto gatvė anksčiau ilgą laiką vadinosi Odminių. Matyt, anksčiau ten ilgą laiką gyveno ir dirbo odininkai. Kauno gatvėje, šalia kurios įsikūręs ir mūsų muziejus, kūrėsi amatininkai", – žvelgdamas į seną fotografiją su prierašu "Kauno gatvė – Vilkijos amatininkų centras", pasakojo A.Sniečkus. Ant kai kurių pastatų šioje nuotraukoje matėsi iškabos. Išdidinus nuotrauką, paaiškėjo iškabų užrašai. Muziejininkas spėja, kad viename Kauno gatvės namų veikė tarpukario Vilkijos metraštininko, laikrodininko ir fotografo M.Gudzevičius dirbtuvė. "Pastebėjau iškabą, skelbiančią, kad čia dirba laikrodininkas. Matyti ir avalynės taisyklos iškaba. Įdomu, kad kaliošų taisykla veikė atskirai", – šyptelėjo A.Sniečkus.

Atrodė, tarsi tiesiogiai būčiau bendravęs su Vilkijos žemės žmonėmis, kurie kovėsi, statė, arė ar kitais darbais kūrė Lietuvos valstybę.

Pasak jo, be M.Gudzevičiaus šiandien Vilkija negalėtų didžiuotis tokiu gausiu senosios fotografijos rinkiniu. Jo palikimą papildė ir kitas fotografas – V.Uždavinys.

Parodoje eksponuojamas ir Vilkijos žemėlapis, iš atminties sudarytas vienos buvusios Vilkijos žydės, prieš Antrąjį pasaulinį karą emigravusios į JAV. "Ji sužymėjo visus tuometės Vilkijos namus, surašė gyventojų pavardes ar pastatų paskirtį. Šis žemėlapis mums tapo svarbiu informacijos šaltiniu", – A.Sniečkus apgailestavo, kad beveik neišliko nuotraukų, kuriose būtų įamžinti tarpukario Vilkijos gyventojai – žydai.

Vis dėlto kai kurios nuotraukos užminė mįslių, kurių muziejininkas nesugebėjo įminti. "Mane labai nustebino vienoje nuotraukų matomas stulpas, primenantis pasienio stulpą. Ką jis čia galėjo reikšti, kodėl jis čia buvo, niekas negali man paaiškinti", – neįmintą mįslę prisiminė pašnekovas.

Veikė literatūrinė svetainė

"Iš nuotraukų matyti, kad tarpukariu Vilkija buvo nemažas gyvas miestelis, su savo teatru, organizacijomis, mokykla, gimnazija. Pagaliau šiuo namu, kuriame dabar įsikūręs muziejus. Jis anuomet priklausė Olei ir Adrijanui Fiodorovams, neoficialiai buvo vadinamas literatūrine svetaine. Čia lankėsi Antanas Žmuidzinavičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Ivanas Buninas ir daugybė kitų žymių žmonių, – pasakojo pašnekovas. – Čia skambėjo dainos, vykdavo šokiai, buvo rengiami ir siuvimo kursai – Olė Černiauskaitė, kuri vėliau tapo Mongirdiene, dar vėliau – Fiodoroviene, tuos kursus vesti kviesdavo Zingerį. Taigi, šis namas buvo tam tikras kultūros ir amatų centras Vilkijoje."

Tarpukariu Vilkija buvo valsčiaus centras. Čia veikė Vilkijos savivaldos taryba, policija, teismas. Ir, kaip matyti iš nuotraukos, teisme darbuotojų buvo nemažai. Tarpukariu Vilkijoje veikė ir mėgėjų teatras. "Lietuvoje ir Vilkijos krašte kūrėsi "Pavasarininkų", "Angelaičių" moterų organizacijos. Itin didele narių gausa išsiskyrė Vilkijos šaulių būrys. Vieni Vilkijos krašto žmonės plušėjo statydami naujus pastatus, kiti – gausindami savo žemės derlių. Šiuo laikotarpiu suklestėjo ir Tallat-Kelpšų ūkis – jis tapo pačiu pažangiausiu to meto Lietuvoje. Ir nuotraukose ta pažanga matyti: traktorius, kuliamoji mašina", – muziejaus įkūrėjo žodžiais, sprendžiant iš gausios spaudos ir knygų leidybos, tuo laikotarpiu Vilkijos žmonės labai daug skaitė.

Įvyko didžiausia avarija

Vietos šviesuolių vedami vilkijiečiai tarpukariu būrėsi į organizacijas, chorus, statė spektaklius. Vienas tokių šviesuolių – Vilkijos kunigas Stanislovas Bačkis. Vienoje nuotraukų jis įamžintas su parapijiečiais prie mūrinės neogotikinės bažnyčios. Jo iniciatyva, aktyviai remiant parapijiečiams, ši bažnyčia ir iškilo.

Fotografijose užfiksuotas ir kitas reikšmingas įvykis – 1920 m. gimnazistų ir mokytojų eitynės į naują gimnazijos pastatą Vydūno alėjoje. Kitoje nuotraukoje matome, kad 1921 m. vasario 16-oji jau švenčiama prie naujosios gimnazijos. Kai Vydūno alėjoje pastatė mokyklą, čia dar nesidriekė kelias į Jurbarką – jis ėjo aukščiau, Vilkijos viršutine dalimi. Beje, tame kelyje įvyko didžiausia tarpukario laikų avarija Lietuvoje – žemyn nugarmėjo autobusas. Apačioje, palei Nemuną einantis kelias į Jurbarką, sprendžiant iš nuotraukų, buvo tiesiamas 1920–1921 m. Nuotraukoje užfiksuota ir senovinė technika, naudota tiesiant kelius, – vedžiodamas po parodos ekspoziciją pasakojo A.Sniečkus. – Šioje nuotraukoje įamžinti žmonės matyti ir kitoje nuotraukoje – susėdę prie tuometės Vilkijos arbatinės. Matyti, kad žmonės pasipuošę tais pačiais drabužiais. Vadinasi, įsiamžinę prie kelių tiesimo technikos, jie atėjo į arbatinę aptarti tai, ką matė, ir atšvęsti."

Parodos uždarymo renginyje kovo 17 d. 16 val. dalyvaus rašytojas, poetas ir režisierius Vytautas V.Landsbergis.