Įamžina žavingą akimirką

Knygynų lentynas pasiekusioje minimalistinėje knygelėje – naujausios G.Labanausko eilės. Jose ryškūs iš ankstesnės politiko, visuomenininko kūrybos žinomi motyvai: meilė žmogui, gamtai, pasauliui. Rūpestis dėl jo ateities. Rūpestis, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi. Kai kur iki dviejų posmų sutrumpėjusiuose eilėraščiuose poetas išreiškia savo nerimą, susirūpinimą, kitur – tarsi bando sustabdyti, įamžinti žavingą akimirką. Ir skatina džiaugtis, mylėti, kurti.

G.Labanausko poezijoje meilė yra tapusi pagrindine varomąja jėga. Meilė antrajai pusei, žmogui apskritai, pasauliui. Eilėraštyje "Ar pavasario lietų" gyvenimą be meilės jis prilygina gyvenimui be spalvų: "Būna, kartais pavargstam gyventi, / Nebemokam ištarti: myliu, / Palengva viskas blanksta, nublanksta... / Ir gyvename jau be spalvų."

Gamta – kitas stiprus G.Labanausko kūrybos motyvas. Eilėmis jis siūlo stabtelėti. Pastebėti saulę, mėnulį, žvaigždes, vėją, sutemas, miglą, rytą, rasą, rudeninį lapą. Dienos pradžią ir pabaigą. Apskritai – gamtą. Artimą žmogų.

Knygelės sudarytoja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet pastebi, kad knygelėje "Kažkam" G.Labanausko pamėgtas klasikinis, rimuotos poezijos stilius iš dalies išlaisvėja. "Išryškėja vis daugiau, drąsesnių eksperimentavimų žodžio tekstūra, poetine metafora, atsiranda taiklių provokatyvios žaismės skaitytojų intelektu ir emocijomis elementų. Kita vertus, eksperimentai forma neužgožia šiam autoriui būdingo dėmesio eilėraščių turiniui ir nuoseklios pozicijos: puoselėti stiprybę ir atitinkamas vertybes tiek savyje, tiek ir kituose. Vertinant šią, septynioliktąją, autoriaus knygą jo anksčiau išleistų poezijos knygų kontekste, galima tvirtai teigti, kad ji laikytina viena iš brandžiausių", – knygelės įžanginiame žodyje rašo E.Vaitkevičiūtė-Peet.

Ji G.Labanausko kūryboje įžvelgia tiek "prarastosios kartos" rašytojams, tiek romantizmui būdingų bruožų. "Gerbiu G.Labanauską ir už jo užsispyrimą nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių, atstūmimų, ir už jo pastangas nuoširdžiai, atkakliai tobulintis", – yra sakiusi literatūrologė.

Kažkam, kas skaitys

G.Labanausko kūryba susijusi su gyvenimiškomis patirtimis. Todėl, sėdę pasikalbėti apie knygą, paliečiame daug temų: meilės ir kitų vertybių, neteisingos pasaulio sąrangos, karo.

Pasiteiravus, kas tas paslaptingasis "Kažkam", minimas knygelės pavadinime, kuriam netiesiogiai dedikuojamas šis leidinys, G.Labanauskas atsako: "Kažkam – tam, kas skaitys ir patirs teigiamų emocijų. Rašau dėl dviejų priežasčių. Tam, kad atverčiau sielą ir kad kažkam savo eilėmis suteikčiau malonumo. Planuose – knygelių ciklas: "Kažkam", "Kažkur", "Kažkada". Tokia savotiška trilogija. Ir jeigu bent vienam žmogui – kažkam – tos knygelės kažkada kažkur paklius į rankas, suteiks malonių akimirkų, paskatins stabtelėti, susimąstyti, pagalvoti apie tai, kas mes esame, dėl ko atėjome į šį pasaulį ir kur einame, mano tikslas bus pasiektas. Gal jos paskatins susimąstyti, ar mes esame tik perdirbančios maistą ir atliekančios reprodukcinę funkciją biologinės mašinos, kaip voverės besisukančios buitiškame lygmenyje, ar vis dėlto yra kažkas aukštesnio, dėl ko mes į šį pasaulį ateiname."

Rašau dėl dviejų priežasčių. Tam, kad atverčiau sielą ir kad kažkam savo eilėmis suteikčiau malonumo.

Žinomo kauniečio teigimu, žmonės neretai neišnaudoja to, kad yra homo sapiens – kur kas tobulesnės būtybės nei gyvūnai: "Mes negalime ir neturime gyventi vien šia akimirka, dabartimi, kaip katės ar kiti gyvūnai, kurie neturi nei praeities atsiminimų, nei ateities planų. Ir jei kažkas, perskaitęs vieną ar kitą mano kūrinėlį, susimąsto apie gyvenimo prasmę, apie laikinumą, apie tai, ką mes po savęs paliekame, aš jaučiuosi labai laimingas. Vadinasi, suteikiu tiems žmonėms vertingų akimirkų."

Vienas didžiausių stimulų

"Kažkam" autorius prisipažįsta daug skaitantis, dėl to galbūt pasąmoningai patiriantis kitų rašytojų įtaką, tačiau sąmoningai nė vienu iš jų nesekantis. "Nei Rytų, nei Vakarų klasikai nepaliks man didesnio įspūdžio nei mūsų Paulius Širvys ar rusų Sergejus Jeseninas. Jie artimiausi mano sielai, – sako pašnekovas. – Jų mintys mane labiausiai užkabina. Mėgstu ir Williamo Shakespeare'o sonetus, bet jie neranda tokio stipraus atgarsio manyje kaip S.Jesenino ir P.Širvio eilės."

Meilė – vienas didžiausių G.Labanausko kūrybos stimulų, tačiau kam išpažįsta meilę savo poezijoje, autorius neatskleidžia. "Meilė yra vienas didžiausių visaverčio gyvenimo stimulų. Jeigu nieko nemyli – gyveni nevisavertį gyvenimą. Žinoma, galima mylėti žolę, akmenį ar kačiuką. Ar, kaip "Tesla" išradėjas, – balandį. Vis dėlto žmogui natūraliausia mylėti kitą žmogų. Meilė žmogui – įvairialypė. Gali mylėti brolį, seserį, tėvus vienaip, žmoną – kitaip, savo vaiką – dar kitaip. Tai priklauso nuo žmogaus sielos, nuo to, kiek jis gali atiduoti. Juk meilė visų pirma reiškia ne gauti, o save atiduoti. Ir jei atiduodamas pataikai tam, kuris atsako, tas jausmas sustiprėja", – apie stipriausią jausmą užsimena eiliuojantis politikas ir visuomenininkas.

E.Vaitkevičiūtė-Peet pastebi, kad G.Labanauskui, kaip autoriui, svarbu puoselėti tam tikras vertybes savyje ir kituose. Kokios tai vertybės? Pašnekovas prisipažįsta jų griežtai nesuklasifikavęs, nesurašęs nuo A iki Ž. "Tačiau tą vertybių visumą atspindi paprastas pavyzdys. Jeigu ryte atsikėlęs gali žiūrėti į veidrodį, nėra bloga nuo to, ką matai, viskas yra gerai. Gerai, jei turi savo nuomonę, ją išsakai neuzurpuodamas aplinkinių nuomonės, išlieki savimi, gerbi save ir prašai pagarbos iš tų žmonių, su kuriais dirbi, bendrauji, tačiau dėl sotesnio duonos kąsnio, aukštesnio karjeros laiptelio, didesnio atlyginimo nekeliaklupsčiauji, turi savigarbą, – tiesios pozicijos svarbą įvardija pašnekovas. – Vertybių visuma parodo, koks tu esi iš tiesų. Žmogaus, kaip ir vandenynų, nuotaika gali keistis ir keičiasi kiekvieną dieną. Tačiau tavo vidus, atspindintis vertybių visumą, nepriklausomai nuo aplinkybių, išlieka toks pats."

Autoriaus teigimu, gyvenime svarbūs ir maži dalykai. Tie, kurių skubėdami dažnai net nepastebime. "Vėl skubėsime, griūdami lėksim, / Niekada, niekada negana. / Mes nematome lapo po kojom, / Mes nepastebim – baigias diena", – viename eilėraščių rašo autorius.

Vienas vertų pastebėti ir pasidžiaugti mažų dalykų gali būti praeivio šypsena. "Man labai smagu, kai žmogus, pamatęs mane, nusišypso. Pavyzdžiui, aš turiu kačiuką, mėgstu jį nešiotis po Laisvės alėją, Senamiestį permatomame krepšyje. Kad jis galėtų grožėtis ir juo galėtų grožėtis. Matydamas, kad žmonės, pamatę mane su kačiuku, nusišypso, aš jaučiuosi laimingas. Aš laimingas, jei kaip darbdavys sukuriu žmogui tokį darbą, į kurį jis eina noriai, ten kuria. Juk geriausia laimės formulė – kai ryte tave traukia į darbą, nes ten tu gali kurti, realizuoti save, o vakare – namo, nes ten matai mylimus veidus", – daugeliui žinomą laimės formulę primena G.Labanauskas.

Ir patikslina, kad į žodį "kūryba" telpa daug kas. Veiklą su bendraminčiais įkurtame visuomeniniame judėjime, diskusijas ir kritiką jis taip pat vadina kūryba.

Viename eilėraščių autorius rašo: "Tarsi senas klošaras / Einu." Klošaras prancūzams gali reikšti ir valkatą, ir laisvą žmogų. Ar G.Labanauskas iš tiesų jaučiasi kaip senas klošaras? "Visaip būna. Vieną dieną galiu jaustis kaip senas klošaras, kitą – kaip prezidentas. Tačiau stengiuosi niekada nepamiršti, kad visų pirma esu žmogus. O šiaip – juk tas pats klošaras gali būti labiau gerbiamas nei koks ministras, – pastebi pašnekovas. – Klošaras galbūt toks tapo vedamas savo vidinių įsitikinimų. Juk klošaras nėra tiesiog elgeta. Klošarais pradžioje buvo ir aristokratai, grafai, kiti aukštuomenės atstovai, kurie atsakydavo savo turtų dėl to, kad galėtų pirmieji po tiltu pasitikti tekančią saulę Paryžiuje. Negalime smerkti to, ko patys nesuprantame. Ne veltui ir Biblijoje pasakyta: tegul į mane meta akmenį tas, kuris yra be nuodėmės. Mes dažnai užmirštame, kad patys turime nuodėmių, ir mėtome į kitus akmenis. Taip, kartais jaučiuosi klošaru. O kartais jaučiuosi tvirtai ir jaučiu, kad galiu padėti kitiems."

Forma: septynioliktoje G.Labanausko kūrybos knygelėje – išlaisvėjusios eilės. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kad karų nebūtų

G.Labanauskas neabejingas tam, kas vyksta pasaulyje, kūryboje jis kritikuoja esamą pasaulio tvarką, karą. Ši tema ryški neatsitiktinai: G.Labanauskas – buvęs Afganistano karo dalyvis, kaip ir kiti kareiviai iš sovietinės Lietuvos, kovęsis sovietų armijos pusėje, iš labai arti matęs visa naikinančią karo mašiną. E.Vaitkevičiūtės-Peet teigimu, kaip karo dalyvis jis priklauso be balso paliktai visuomenės grupei, tačiau šį balsą ryškiai išreiškia kūryboje.

Vis dėlto anksčiau jo kūryboje buvusi ryški karo tema knygelėje "Kažkam" užleidžia vietą kitoms autoriui rūpimoms temoms. Joje yra tik vienas eilėraštis – "Saulė Monpeljė", kur užsimenama apie Afganistano karą. Čia minimi ir "šuravi" (taip 1978–1989 m. karo metu vietiniai gyventojai vadino Sovietų Sąjungos pusėje kovojusius karius), ir apskritai – neteisinga pasaulio sąranga. "Tai kodėl, – aš vis klausiu ir klausiu, – / Žmones, brolius mums reikia žudyt?" – klausia autorius.

"Taip, man nepatinka toks pasaulis. Mano didžiausias siekis – kad karų iš viso nebebūtų. Juos sukelia politikai, kurie nežino, ką tai reiškia. Man būnant Afganistane, vadinamieji štabistai, kurie sėdėdavo neišlįsdami iš savo kabinetų, kuriuos saugojo sargyba, prisirašydavo sau žygdarbių ir gaudavo apdovanojimus. Man jų apdovanojimų negaila – tegu juos sau turi. Bet jie net nebūdavo matę karo. Karas yra blogiausia, kas gali nutikti", – įsitikinęs pašnekovas.

Jis sakosi nesuprantantis dabartinių politikų, kurie, nesugebėdami susitarti, nori spręsti ekonominius klausimus kariniu būdu. "Jie niekada patys nėra buvę kare, nepatyrę tų baisumų, jų artimieji, draugai nėra žuvę. Dabar kartais pasigirsta netiesioginių siūlymų: ekonomines sankcijas pakeiskime karu ir nugalėsime. Juk karas – ekonominės politikos padarinys. Kai ekonominiai klausimai neišsprendžiami taikiomis politinėmis priemonėmis, prasideda karas. Žmonės, kurie siūlo kariauti, paprastai nėra matę sunkiai sužeisto artimo žmogaus, draugo, gulinčio ant kelio ir rankomis bandančio susigrūsti atgal išvirtusius vidurius. Arba nutrauktų kojų, rankų, galvų", – Afganistano kare matytus vaizdus prisimena G.Labanauskas. Pasak jo, ir dabar užsienio politikoje naudojamos priemonės, retorika, kurios gali privesti prie karinio konflikto.

Žmogus sukurtas kurti, gėrėtis, grožėtis, mylėti, o ne kariauti.

"Kartais išlepinti mamyčių ir tėvelių sūneliai, kurie nežino, kas yra karas, kariuomenė, pradeda kalbėti: tuoj mes kaip duosim visiems. Tačiau, jei kils karas, tie asmenys toliau sėdės šiltuose kabinetuose, o nekalti mūsų vaikai žus kare", – palygina pašnekovas.

"Karas netinka žmogaus psichikai, – sako G.Labanauskas, prisimindamas Afganistane morge dirbusį bičiulį lietuvį. – Jis dažnai pavaišindavo spiritu, skirtu dezinfekuoti nutrauktas galūnes prieš sudedant į karstą. Tiesa, kartais, jei iš kario kūno nieko nebelikdavo, užtekdavo į cinkuotą karstą pripilti smėlio. Jis sakydavo: jūs kariaujate, o aš čia gyvenu kaip inkstas taukuose – vargo nematau. Tačiau po metų tarnybos jis išprotėjo. Žmogui karas yra per sunku. Žmogus sukurtas kurti, gėrėtis, grožėtis, mylėti, o ne kariauti."

Savo eiles G.Labanauskas kartais skelbia feisbuke. Po jomis sulaukia ne tik širdelių ir kitų pritarimo, skatinimo toliau rašyti ženklų, bet ir kritikos strėlių. Tačiau jos neatbaido autoriaus nuo kūrybos. "Kai rašiau apie Tenerifę ir snieguotas viršūnes joje, vienas profesorius parašė: pasimokykite geografijos – Tenerifėje nėra snieguotų viršūnių, ten amžinai šilta. Tačiau iš tiesų Tenerifėje, kur man ne kartą teko lankytis, apačioje, prie vandenyno, +20 °C, o Teidė (3,7 km siekianti aukščiausia Ispanijos viršūnė, esanti Tenerifėje, – red. past.) kartais būna apsnigta taip, kad negali privažiuoti automobiliu. Bet negi dėl to su profesoriumi pyksiesi? Juo labiau kad visi mes kūryboje esame laisvi. Eilėraštyje aš galiu rašyti, kad ir Sacharoje prisnigo", – kūrybinę nuo faktinės tiesos ragina atskirti pašnekovas.

G.Labanauskas sakosi nesąs didelis socialinių tinklų gerbėjas. Ir prioritetą teikiąs popierinei, o ne elektroninei knygai. "Man labai smagu, kad aš galiu padovanoti knygų. Draugams, senjorų klubams, daugiavaikėms šeimoms. Iš kūrybos aš verslo nedarau. Tai, kad žmonės mano kūrybą skaito, mane džiugina ir skatina kurti toliau", – prisipažįsta autorius.

Gintautas Labanauskas 

Tu iš kur atėjai

Tu iš kur atėjai ir į kur

su manim per pasaulį eini

vyšnių žiedlapiai vėjyje sklando

išeini sugrįžti išeini

vyšnių žiedlapiai sukasi vėjyje,

pirmas sniegas be proto balti

kaip pavasaris šypsena tavo

išeini sugrįžti išeini.

Kaip matyta, kaip viskas matyta

Tyliai tyliai alsuoja žiedai

Ankstų šviesų pavasario rytą.

Blizga lašas rasos ant žolės:

Kaip matyta, kaip viskas matyta...

Kaip matyta, kaip viskas matyta:

Kvepia bičių laukinių medus,

Liepos šnibžda pavasario maldą, –

Dieve mano, koks žydras dangus.

Tyliai tyliai sapnuoja žiedai

Ankstų šviesų pavasario rytą.

Meilė, bitės, dangus, rasa ant žolės,

Kaip matyta, kaip viskas matyta...

Valkataujantis vėjas šiaurinis

Valkataujantis vėjas šiaurinis

Drasko šąlančių medžių lapus,

Šakos – rankos, pakeltos į dangų.

Negirdės jis maldų, jis niūrus,

Debesim papilkėjusiu veidu

Abejingai nužvelgs medžius.

Valkataujantis vėjas šiaurinis,

Kažkada gal – šiltas, švelnus.

Buvo, vyko, praėjo, negrįžo, –

Apie tuos lapai čeža laikus...

Ten danguj

Ten danguj, ten aukštai, ten šviesu,

Kur joks ilgesys negyvena.

Groja arfom basi angelai, –

Švelniai kojas rasa jiems kutena.

Aš žemiau, aš gerokai žemiau,

Ten, kur lyja lietus, gyvenu.

Švino debesys spaudžia krūtinę,

Pilkas, piktas, sušalęs

Lietus.........................