Su pirmojo Lietuvoje urbanistinio šokio teatro įkūrėjais Laurynu Žakevičiumi ir Airida Gudaite-Žakevičiene kalbame apie gatvės šokio kelią į žvaigždes, socialinę jo prasmę ir "Šventojo pavasario" pasirinkimą bei sąsajas su lietuvių liaudies tradicijomis.

– Pastarieji keleri metai jums nepaprastai sėkmingi – sunku suskaičiuoti jūsų laimėjimus ir apdovanojimus. Ar galite paminėti labiausiai motyvavusius?

– Visi apdovanojimai mums reikšmingi ir svarbūs, nes prisideda prie mūsų augimo, atpažįstamumo ir darbų sklaidos. Be to, kiekvienas jų skatina atsakomybę tęsti savo veiklą, dominti žmones ir jų nenuvilti.

2011-aisiais buvome nominuoti Auksiniam scenos kryžiui jaunojo menininko kategorijoje ir iš šios ceremonijos įsiminė mūsų pačių naivumo jausmas – nerūpėjo gauti apdovanojimą, didesnį įspūdį paliko tai, kad mes, jauni ir žali, galėjome pabūti šalia garsių režisierių, aktorių ir kitų menininkų.

O apskritai labiausiai motyvuoja kvietimai rodyti darbus svetur, ypač didžiuosiuose festivaliuose. Taip pat pilnos žiūrovų salės ir "Low Air" šokio mokyklos bendruomenė, kurioje nuolat mokomės vieni iš kitų.

– Kas yra urbanistinis šokis ir kokios jo atšakos praktikuojamos "Low Air" šokio teatre? Kada ir kaip urbanistinis šokis pasaulyje pateko į profesionalią šokio sceną?

– Urbanistinio šokio sąvoka glaudžiai susijusi su gatvės šokio sąvoka, nes žymi tokius šokio stilius kaip breikas, hiphopas, poppingas, lockingas. Svarbiau kalbėti apie žodžio "urban" reikšmę. Mums urbanistas yra šiuolaikinis miesto žmogus – judantis, aktyvus, kuriantis, paveiktas miesto triukšmo, asfalto ir kultūros (nuo meno galerijų iki eilinių vakarėlių), kuri šiandien dažnai susipynusi su iš svetur atkeliavusiais reiškiniais. Mums aktualu tai, ką toks žmogus veikia, kaip mąsto, kas jis apskritai yra. Mūsų šokiui įtaką daro gatvės šokių, vakarėlių, vadinamųjų social šokių (breiko, hiphopo, hauso, waacking, vouge, džiazo), šiuolaikinio šokio jungtys, taip pat – literatūra, muzika, vizualieji menai, akademinis menas ir buitiakas.

Sunku pasakyti, kada urbanistinis šokis pateko į profesionalią sceną – visi nori pasiskelbti pirmaisiais. Svarbiau kalbėti apie šalis, kuriose urbanistinis šokis pripažįstamas kaip kitiems menams lygiavertė kultūros politikos dalis – tai Prancūzija, Vokietija, Kanada. Tai, kas anksčiau buvo laikoma neprofesionaliu judesiu ir neprofesionalia erdve, šiandien minėtose šalyse grąžinama į tas erdves tam, kad priartėtų prie žmogaus ir atsispindėtų ne kaip šokio technika, o kaip natūralus žmogaus elgesys. Toks perkėlimas papildo menininkų idėjas sukurti konkrečios aplinkos atmosferą, o technika čia (kaip ir mums patiems) nėra svarbiausia. Negyva technika, tarnaujanti vien formai kurti ir nepapildyta patyrimais ir išgyvenimais, neturi jokios prasmės.

– Kas bendra tarp gatvės šokio ir I.Stravinskio?

– Savalaikis kitoniškumas ir noras griauti, keisti, atrasti nauja. I.Stravinskio pasiūlyta kitokia baleto samprata buvo negirdėta – publika ją atmetė kaip visišką nesąmonę ir tik vėliau jis buvo įvertintas kaip inovatorius. Panašiai atsitiko ir gatvės šokiui. Tiek "Šventajame pavasaryje", tiek gatvės šokyje viskas sukasi aplink bendruomenę, paprastai – primityvią bendruomenę, kurioje vyksta aukojimo ir pasiaukojimo procesai. Beje, visi urbanistiniai šokio stiliai laužė formą, o breiko šokis kitaip buvo vadinamas laužytu šokiu, o I.Stravinskis tai ir darė savo muzika – pirmasis baleto pastatymas pagal šią muziką buvo laužytas, kreivų formų – sunku buvo tokį priimti. Gatvės šokio kultūra tik dabar įgauna pagreitį, pradedama vertinti jo potencialą.

– Kodėl patys pasirinkote "Šventąjį pavasarį"?

– Šis darbas pasirinko mus. Idėją pasiūlė Audronis Imbrasas, jis pirmasis mums skaitė paskaitas apie I.Stravinskį. Sužinojome, kad nors I.Stravinskis buvo rusas, jį pakvietusio baleto teatro meno vadovas buvo prancūzas ir "Šventojo pavasario" premjera įvyko Paryžiuje. Be to, kompozitorius įkvėpimo ieškojo baltų ir slavų archajiniuose skambesiuose, todėl keletas transformuotų lietuvių liaudies giesmių atsirado "Šventajame pavasaryje", kuriuo jau virš 100 metų žavisi publika. Todėl ir mes savo pastatyme naudojame šią originalią dainą, kad prikeltume istorinį lietuvišką pagoniškąjį naratyvą. Dar viena paralelė – mūsų šalis yra tarp Rusijos ir Prancūzijos. Urbanistinis šokis taip pat radosi kažkur tarp. Baleto pastatyme choreografas Vaclavas Nižinskis naudojo nemažai apeiginių sprendimų, kurie mūsų spektaklyje tapo ritualais, orientuotais į šių dienų gyvenimą.

– Teigiate, kad spektaklyje jums svarbi narcisizmo apraiškų visuomenėje tema. Kaip auką ir aukojimą sietumėte su narcisizmu?

– Šiandien nesunku pastebėti aukojimosi ir pasiaukojimo apraiškų – pavyzdžiui, aukojame savo laiką, kad patenkintume atitinkamus poreikius. Narcizai jų turi daug ir jiems svarbus aplinkos dėmesys, kurio jie siekia pirkdami bei save demonstruodami ir stumdami į pirmą planą – at būtų realus gyvenimas, ar socialiniai tinklai. Siekiama būti matomam, geidžiamam, mylimam. Kartais tai susiję su tam tikrais pasikartojančiais ritualais: dienos istorijomis ar pranešimais socialiniuose tinkluose, madomis, greito rezultato mechanizmais ir panašiai. Perkame tam, kad neatsiliktume nuo tendencijų, tam, kad gautume ir daiktą, ir dėmesį. Tam, kad mus mylėtų ir mūsų reikėtų.

– Nuo ko priklausomas šiandieninis žmogus? Ar narcisizmas tai pat tėra priklausymybė nuo aplinkinių dėmesio?

– Būtent. Šiandieniai žmonės priklausomi vieni nuo kitų, nuo mažų kasdienių ritualų – svarbu ir dienos istoriją paviešinti, ir socialiniuose tinkluose panaršyti, ir puodelį kavos išgerti. Liūdina tai, kad aplinka verčia nuolat atsinaujinti, neatsilikti – dažnai vartoti.

– Vienoje pirmųjų spektaklio versijų labai svarbi buvo kičo tematika. Ar šiandieninėje spektaklio versijoje kritikuojate tokią kultūrą?

– Jokiais būdais nesiekiame spektakliu moralizuoti. Mūsų "Šventajame pavasaryje" daug saviironijos, kičo, užkoduotų žinučių apie mūsų požiūrį į visuomenę. Šokame tai, kas mes esame, nes visi esame kūrybingi individualistai ir vienokio ar kitokio lygio narcizai. Ir džiaugiamės, kad urbanistinio šokio šokėjai gali prisiliesti prie legendinio klasikinio kūrinio ir jį interpertuoti savaip.

– Kaip spektaklyje atsirado lietuvių liaudies dainos?

– Norėjome išryškinti lietuvių tautos liniją I.Stravinskio kūryboje, nes jis įkvėpimo sėmėsi būtent iš jos. Galbūt tai ir buvo raktas apskritai imtis šios interpretacijos?

– Ir šiek tiek apie ateitį, bet ne apie planus. Daug dirbate su jaunais žmonėmis, ypač moksleiviais, tad, natūralu, tampate ateities kartų formuotojais. Kokią jaunąją Lietuvos kartą matote savo užsiėmimuose? Kaip pavyksta išlaikyti jų dėmesį srityje, kur taip svarbu nuolat tobulėti?

– Labai džiugina tai, kad mumis pasitiki ir tiki tiek daug jaunų ir ne visai jaunų žmonių. Kiekvieną dieną mokydami ir pasirodydami scenoje sutinkame labai daug talentingų ir ištroškusių pažinti šokį jaunuolių. Sudėtingiausia yra susitvarkyti su vartotojiškumu – situacija, kai viską norima pasiekti labai greitai, skiriant mažai laiko ar įdedant mažiau pastangų, nei įdėdavome mes, kad pasiektume to, ką dabar turime. Nuolat leidžiame save ant žemės ir dalijamės istorijomis bei eilinėmis savo patirtimis. Svarbiausia – užkrėsti žmones smalsumu ir pasėti savišvietos sėklą, kad žmogus galėtų tęsti savarankiškai, o mes tik patartume ir keliautume šalia.