Charakterio drama

Kas nežino Wolfgango Amadeus Mozarto? Jo vardas ir kūrybos palikimas karaliauja visur: koncertinėse ir teatrų scenose, kino industrijoje ir roko hituose, konditerijos, turizmo produkcijoje, net informacinėse technologijose ir kosmose... Dievo vaikas ir superžvaigždė! Tačiau po išoriniu neeilinio talento švytėjimu slypėjo naivus, patiklus, lengvabūdiškas, vulgariais juokeliais besišvaistantis, impulsyvus ir vidinių prieštaravimų draskomas jaunas žmogus.

Stebuklingas vaikas, stebinęs išskirtiniais gabumais ir jais pelnęs šlovę ir pajamas savo šeimai, ugdomas tėvo, norėjusio, kad mažasis W. A. Mozartas toks išliktų visą gyvenimą. Jo troškimas iš dalies išsipildė.

Savo kūryboje atsiskleidęs plačiu nuotaikų ir temų spektru nuo paviršutiniškų melodijų iki brandaus ir gilaus tragizmo, gyvenime jis taip ir liko didelis vaikas. Ne veltui sakoma, kad genijaus viena iš savybių – gebėjimas žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Deja, kūrybos genialumo ugnis dažnai per anksti sudegina kūrėją, nušviečianti jo gyvenimą dinamiško ir tragiško likimo šviesa.

Miuziklo „Mocart!“ kūrėjai ne kartą telkė kūrybines galias perkeldami į sceną didingų istorinių asmenybių sudėtingus gyvenimus: Elisabeth, Marija Antuanetė, Elžbieta I, o visai neseniai įvyko pasaulinė premjera – „Beethoveno paslaptis“. Sodrių likimo vingių gausūs šių asmenybių gyvenimo keliai tarsi patys prašosi į sceną.

Simbolis: baronienės von Waldstätten W.A. Mozartui padovanotas raudonas švarkas su perlamutro sagomis tapo jį pergyvenusio įvaizdžio dalimi. / D. Stankevičiaus nuotr.

Skirtingos spalvos

Ne išimtis ir W. A. Mozartas, savyje talpinęs daugybę prieštaravimų. Įkūnyti tokį charakterį scenoje – daug emocinių ir fizinių pastangų reikalaujantis uždavinys. Tai miuziklo pagrindinė figūra, apie kurią sukasi visas veiksmas. Todėl pastatymo sėkmė didžiąja dalimi priklauso būtent nuo šio vaidmens pristatymo ir atskleidimo.

Pagrindinis vaidmuo patikėtas dviem jauniems solistams – Vygantui Bemovui ir Martynui Beinariui, ir abu jie kuria įsimenamus Mozartus su jaunatviška energija. M. Beinario Mozartas kiek santūresnis ir solidesnis jaunatviškai šėliodamas, pratrūkstantis dramatiškais pliūpsniais antroje miuziklo dalyje.

Apskritai, W. A. Mozarto trumpo gyvenimo antroji pusė – lyg amerikietiški kalneliai, banguojantys šlove ir nepritekliais, asmenine įsivaizduojama laime ir netektimis. Plačiame jausmų ir emocijų diapazone išlaikant vientisą dramaturgijos liniją sunku surežisuoti, tai galima tik pačiam išjausti, iškęsti, išskaudėti, gebant kartu persijungti ir lengvabūdiškai pokštauti, ir čia pat vėl grįžti prie kylančios įtampos. Įtikinamai išgyventas augimas tiek emocionalia vaidyba, tiek turtingos išraiškos vokalo vedimu į kulminaciją – sveikintina jauno solisto V. Bemovo sėkmė.

Motyvai: pagrindinė miuziklo siužeto linija pagrįsta W.A. Mozarto (nuotr. – M. Beinaris), įkalinto genialiojo vaiko sieloje, tema. / D. Stankevičiaus nuotr.

Supančios emocijos

W. A. Mozartą tarsi vandens ratilai apsupa artimos aplinkos – šeimos atstovai. Ryškiausias jų – tėvas Leopoldas, suvaidinęs lemiamą vaidmenį kompozitoriaus gyvenime: be rūpestingo profesinio muzikinio ugdymo, lyg puikus vadybininkas ir rinkodaros specialistas, tiesęs kelius visus stebinusio mažojo stebuklingo vaiko ateičiai, tačiau neišugdęs šio genijaus savarankiškumo. Tai išauga į tėvo vidinę dramą bandant išlaikyti savo įtakoje jau nebesulaikomą ir laisvės siekiantį genialųjį kūniškąjį kūrinį.

Jo gyvenime buvo ir šlovės, prilygstančios popžvaigždei, ir depresyviomis atakomis pažymėtų krizių, ir pasigėrėjimo, ir pavydo, kuris lėmė kontroversiškus atskirų gyvenimo faktų vertinimus.

Jono Lamausko kuriamas tėvas artimesnis prototipui, pasižymėjusiam santūriomis emocijomis ir pakankamu griežtumu, o Laimonas Pautienius kuria emocionalesnį, bet kartu tėvui būdingą reiklumą išsaugantį Leopoldą.

Miuzikle W. A. Mozarto genijaus demonas paliečia ir kitus jo aplinkos veikėjus – autoriai pasirenka kompozitoriaus sesers Nannerlės (Ingrida Kažemėkaitė ir Viktorija Zeilikovičiūtė) likimo tragiškesnę traktuotę, nei buvo realybėje, palikdami ją be kraičio dėl brolio lengvabūdiškumo.

Kūrėjas miuzikle kaltinamas ir dėl motinos (Rita Preikšaitė ir Viktorija Streiča) mirties jiems būnant Paryžiuje. Šios sutirštintos turinio spalvos suteikia W. A. Mozarto vaidmeniui dar daugiau dramatizmo. W. A. Mocarto genijus neduoda ramybės ir Zalcburgo arkivyskupui, kurio vaidmuo papildytas roko ritmais ir kontrastais tarp neapykantos ir nuostabos, pykčio ir noro suprasti tą velnio vaikį, įtikinamai kuriamas Jeronimo Miliaus ir Žano Voronovo.

Nuo artimųjų rato nutolę veikėjai vienpusiškesni savo charakteriais: pataikaujantis Koloredo rūmų valdytojas grafas Arco (Žygimantas Galinis ir Joris Rubinovas), teatro impresarijus Hieronymusas Colloredo – lanksčiu manieringumu (Ramūnas Urbietis), kostiumu ir grimu, ko gero, ryškiausiai atskleidžiantis to meto Austrijoje vyravusį rokoko stilių skambančios diksilendo muzikos fone, kompozitoriaus globėja Baronese von Waldstätten (arogantiškai išdidi Živilė Lamauskienė ir globėjišką fėją primenanti Kristina Siurbytė). Manoma, kad būtent baronienės W. A. Mozartui Vienoje padovanotas raudonas švarkas su perlamutro sagomis tapo jo įvaizdžio svarbia detale.

Atskirą veikėjų bloką sudaro tiek spalvingais tipažais, tiek kabareto muzikos stilistika išsiskirianti gobši pinigų ir svetima moralės normoms groteskiška Weberių šeima, kurioje pirmu smuiku griežia motina Cäcilia (Akvilė Garbenčiūtė ir Ieva Vaznelytė). Jos dukra Constanze (Marija Arutiunova ir Iveta Kalkauskaitė), ilgainiui tapusi W. A. Mozarto žmona, jam gyvenimo nepalengvino. Weberių šeimos įvaizdis būtų visai prastas, jei ne Constanze ir W. A. Mozarto duetų scenos. Jų duetas supantis ore – viena žavesnių šviesos ir švelnumo salelių miuzikle.

Jautru: emocingas Constanze’os ir Wolfgango duetas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Žodžio galia

Miuziklo autoriai, kurdami dinamišką siužetą ir spalvingos stilistikos muziką, visus veikėjus nuo pagrindinio iki antrojo plano vaidmenų apdovanoja išraiškingais vokaliniais numeriais – atsiskleisti galimybę gauna ir choro solistai. Tiek vieniems, tiek kitiems tenka įveikti vokiškosios konstrukcijos greitakalbius tekstus, kuriuos jau ne vienam spektakliui išvertė, lietuviškajam vokalui pritaikė V. Streiča ir K. Siurbytė.

Pagirtina daugumos solistų aiški dikcija, nes miuziklo turinyje mažai tuščiažodžiavimo, čia svari kiekviena frazė. Tačiau chorui sinchronizuoti tekstą tampa iššūkiu su viltimi, kad ir tai, laikui bėgant, pavyks. Choro kolektyvą atskirose scenose papildo ir keičia šokėjai, kurių choreografiją kūrė Dainius Bervingis, privertęs kartu su stilizuotais commedia dell’arte personažais šokti ir kartu dainuoti Emanuelį Schikanederį – Ramūną Urbietį.

Miuzikle lyginant imperatoriškųjų rūmų, arkivyskupijos ir aukštuomenės kultūrą su išlaisvėjusia miestelėnų ir artistų kultūra, ir pats W. A. Mozartas per daug nenutolsta nuo Weberių šeimos „inteligencijos“ lygio – nevengia lėbavimo, lošimo ir nešvankių žodelių.

Idealizuojančius kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą tai gali šiek tiek šokiruoti, tačiau Mozartų šeimoje nešvankybės nebuvo svetimos – apie tai byloja motinos, sesers ir paties Wolfgango laiškai. Akiplėšiškumo viršūnę miuzikle pasiekia arkivyskupui ištarta nešvanki frazė (ja paremtas ir vienas iš W. A. Mozarto kūrinių – KV231). Drąsu, žinant, kad muzikantai duoną užsidirbdavo tarnaudami rūmuose ir būdavo priklausomi. Arkivyskupas Wolfgangą ir jo tėvą laikė savo nuosavybe.

Aplinkybės: kompozitoriaus gyvenimo užkulisiuose būta genijų žudžiusių intrigų. / D. Stankevičiaus nuotr.

Autentika ir jos atgarsiai

Kompozitoriaus paveikslas miuzikle kuriamas be pagražinimų. Frazė „Kodėl negali manęs mylėti tokio, koks esu“ tampa viena iš svarbiausių. Jo gyvenime buvo ir šlovės, prilygstančios popžvaigždei, ir depresyviomis atakomis pažymėtų krizių, ir pasigėrėjimo, ir pavydo, kuris lėmė kontroversiškus atskirų gyvenimo faktų vertinimus. Susižavėjimą stebuklingu vaiku netrukus keičia bręstančio kūrėjo aplinka, kurioje kiekvienas turi pats išsikovoti savo vietą po saule.

Rokoko epochoje muzika laisvėjo iš sunkiasvorių racionalių polifoninių pynių link patogesnės, nors ir įmantriai puošnios, faktūros. Muzika paprastėjo ir dėl plintančios mėgėjiško muzikavimo mados. W. A. Mozartui išaugus iš visiems patikusių rokoko stilistikos opusų, jo kūryba tapo per sudėtinga ir daugeliui nebepatraukli. Užsidirbti pragyvenimui be saiko išlaidaujant tapo iššūkiu – į šviesią vaikystę įsiveržė tragizmo šešėliai.

Koks iš tiesų buvo W. A. Mozartas? Kiek genijų galėjo sutalpinti jo genialumas? Scenoje matome W. A. Mozartą, lydimą genijaus šešėlio, o kartais ir kelių (juos vaidina Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos šokio skyriaus mokinės), padedančių atskleisti kūrybinio proceso, emocijų kaitos, santykių su aplinka momentus.

Miuzikle siekta kiek galima arčiau priartėti prie W. A. Mozarto asmenybės ir jo aplinkos. Kompozitoriaus paveikslas atskleistas gana taikliai, o jo aplinka (scenografiją kūrė dailininkas Artūras Šimonis, vaizdo projekcijas – Arvydas Strimaitis) tik numanoma remiantis žiūrovų fantazijos ir žinių bagažo apimtimi. Gal gilintis į epochos vizualiąsias detales ir nebūtina, jei dėmesį prikausto herojų psichologinės dramos, vykstančios scenoje?

Labiau susipažinę su W. A. Mozarto gyvenimo detalėmis ir laikmečiu, pasitelkę vaizduotę gali identifikuoti neišraiškingų stačiakampių šviesių spintų–durų–langų transformacijas į imperatoriškųjų Šenbruno rūmų iškilmių salę ar Zalcburgo namų aplinką, arkivyskupo rezidenciją ar bažnyčios altorių. Ir koks skirtumas, kokio laikmečio ir autorių tapybos fragmentai kaleidoskopiškai keičiasi vaizdo projekcijose scenos tolumoje, kai pagrindinės transformacijos vyksta veikėjų gyvenimuose. Juo labiau kad kūrinio autoriai tarsi patys įjungė žalią šviesą maišydami muzikos stilius ir gretindami W. A. Mozarto kūrinių citatas skirtinguose laikmečių pjūviuose. Ir kaipgi apsieiti be saldžiojo W. A. Mozarto šokoladinio saldainio? Pramogaujant įsivaizduojamame Vienos Prateryje išridenamas ir šis, siužeto vyksmui pritaikytas, tačiau vis dėlto  svetimkūnis.

D. Stankevičiaus nuotr.

Interpretacijos sprendimai

Žvelgiant į teatrinio meno scenografijos tendencijas, akivaizdu: vis dažniau scena paliekama pustuštė, apsiribojant vos keliais iškalbingesniais, neretai daugiafunkciais elementais, paliekančiais daugiau erdvės veikėjams judėti. Tad nieko keisto, jei pajunti jau kažkur matęs tas aukštas spintas kažkurioje iš operų gausiuose interneto pasiūlos vandenynuose.

Multimedija senokai prasiskynusi kelią į scenas. Šį kartą scenos užsklandai pasitelkti kintantys interneto straipsnių puslapiai, ieškant kompozitoriaus kapo (XVIII a. klestint Apšvietos epochai tyrėjai medžiojo žymiųjų kaukoles mokslo tikslams) prologo sceninę erdvę užpildo neuronų tinklų tėkmė, vėliau – emocinio perdegimo temdomą protą gaubia voratinklių miražai, žanrinėse scenose pasitelkiami dailės kūrinių elementai – vaizdo projekcijų sprendimai nuspėjami ir technologiškai gana įprasti.

Jau antrąjį S. Levay ir M. Kunze’ės miuziklą statanti režisierė V. Streiča šalia partitūros nulemtų sprendimų įneša ir savitumo. W. A. Mozarto genijus nebetelpa vieno porcelianinio vunderkindo asmenyje – jų pasitelkiama dar du ir daugiau. Ypač jaudinamai ir nebanaliai pastatyta kompozitoriaus motinos mirties scena, suvaldytos Zalcburgo turgaus, Weberių šeimos ribotomis, bet iškalbingomis detalėmis pažymėtos buities erdvės, temstančio proto scena.

Originali antrosios dalies pradžia, įterpianti epizodą su W. A. Mozartu, iškeičiančiu sceną į vietą prie dirigento pulto ir perimančiu iš spektaklio muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus vadovavimą orkestrui tariamoje operos premjeroje. Žaismingas sumanymas ir netikėta patirtis pagrindinio vaidmens atlikėjams.

Prieštaringų pasvarstymų sukelia W. A. Mozarto genijaus mintys miuziklo pabaigoje, kai kulminacijoje nutrūksta gyvenimo drama ir į katarsišką tylą, nusileidus uždangai, įsiskverbia kalbančio vaiko balsas, nutraukiantis žiūrovo emocinius išgyvenimus ir apmąstymus.

Teksto turinys vargu ar atskleidžia daugiau, nei buvo teigiama visame spektaklyje. Greičiau priešingai. Šie pabaigoje tariami žodžiai įgauna daug svarbos ir įtaigos, tačiau ar tai tie žodžiai? Įsiklausęs į juos suvoki, kad „Aukščiausiojo pasirinktas liepsnoti ir degti“ genialusis vaikas sumenkina šią dovaną iki utilitarinių tikslų, apsiribojančių plojimų siekiu. Taip galvojantis mažasis W. A. Mozartas, nors ir išlikęs visą gyvenimą naivuolis, vargu ar būtų tapęs Didžiuoju.

Miuzikle dar daug čia nepaminėtų svarbių pastatymo detalių, kurias vieni pastebės ir įvertins, o kiti tiesiog mėgausis išraiškinga muzika ir nuoširdžiu, giliai išjaustu teatro kūrybinio kolektyvo rezultatu. Nepaisant kai kurių kritiškų pastebėjimų, KVMT, be jokios abejonės, savo repertuarą papildė dar vienu sėkmingu, stiprias emocijas ir mintis žadinančiu spektakliu.