Čia ir dabar

Grafiko meninių praktikų kontekstas susideda iš XX a. antrosios pusės modernistinių postulatų: estetinės funkcijos svarba, menininko saviraiškos būtinybė ir konfrontacija su populiarumu susižavėjusiomis masėmis. E.Saladžius į savo meninę pasaulėvoką įveda demokratinius principus: skleistis plačiojoje visuomenėje, neužsibūnant "menas menui" teritorijoje. Todėl autoriaus kūryboje visad dominuoja ne tolimi abstraktūs horizontai, o išdidinti, priartinti ir akis rėžiantys tiesos ieškojimai.

E.Saladžiui rūpi čia ir dabar nutinkantys vyksmai, karštosios naujienos, istoriniai valstybės žingsniai, permainų vėjas. Tai atsiranda interpretacijų gausos nevengiančio meno epicentre, keliant aiškius etikos klausimus.

Visa tai yra apmąstoma, tačiau menininkui labai svarbus spontaniškumas. Jam kuriant grafikos ciklus eskizų daug nebūna, komponuojama iškart. Tik ant linoleumo piešti, raižyti nepatogu, todėl iš pradžių piešiama ant popieriaus ir perkeliama ant raižymo medžiagos.

"Piešinys niekada neperkeliamas automatiškai – jis visada kinta, atsiranda kažkas naujo. Įsivaizduoji tuos visus baisukus, ir pati ranka pasako, kaip daryti. Niekaip iš anksto nepasiruoši, niekada. Patys piešiniai inspiruoja vienas kitą, vis naują idėją", – sako E.Saladžius. Atlikti piešiniai gali egzistuoti ir egzistuoja savarankiškai ar jungiami pagal temas, pvz., "Bataliniai", "Kelionės", "Teisėjai" ir kt.

Nebūti nuošaly

Autorius aiškiai deklaruoja savo pasaulėžiūrą, kiekviena proga pasisako apie glaudų meno ir politikos ryšį, savo vizualizuotais ciklais aiškina ir visuomeniškai apibendrina dabar vykstantį gyvenimą. Seną, dar sovietmečiu plačiai paplitusią sentenciją, esą "meno kūrinys kalba už save ir nėra reikalo tuščiažodžiauti", E.Saladžius visiškai sukritikuoja šiais laikais kaip netinkamą ir žalingą.

"Nieko panašaus, būtinai reikia apginti savo kūrybą, anksčiau koks kaimo bernas stovėdavo akademijoje ir kopijuodavo natūrą, iš jo niekas nereikalaudavo nuomonės, nes nežinia, kur tai būtų nuvedę, taip ir klestėjo neišprusimas, taip atsirado bedvasis meno erzacas be jokios minties. O ir dabar grafikai nelabai supranta savo misiją... – įsitikinęs menininkas. – Suprantu, kad kartais menas gali būti ir pramoga – lipdukai ant marškinėlių gali būti žavūs, tačiau kiekvienas privalo suvokti ir atlikti savo misiją pasaulyje. Todėl nebūtina aiškinti kiekvienam, kad nereikia politikos, toks pareiškimas – spekuliatyvus dalykas. Politika yra mūsų kasdienybė."

Suprantu, kad kartais menas gali būti ir pramoga – lipdukai ant marškinėlių gali būti žavūs, tačiau kiekvienas privalo suvokti ir atlikti savo misiją pasaulyje.

Tokios mintys išsikristalizavo ilgai dirbant pedagoginį darbą, aiškinantis su būsimais profesionaliais dailininkais meno idėjas. Grafikas 1975–1992 m. dirbo Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – Antano Martinaičio dailės mokykla). Nuo 1992 m., kai tik buvo atkurtas Kauno dailės institutas (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas (VDA KF)), tuomečio instituto rektorius  architektas prof. Viktoras Vaidotas Palys pakvietė E.Saladžių suformuoti Grafikos katedrą Kaune. Čia menininkas dirba dėstytoju iki šiol, yra VDA KF Grafikos katedros profesorius (nuo 2004 m.).

Nepataisomas maištininkas

E.Saladžiaus meninė ideologija siekia pačios ankstyviausios grafikos kaip demokratiško meno misijos ištakas. Visų pirma, kuo aiškiau ir tiksliau vizualiai perteikti kokybišką turinį, o antra, kuo plačiau (tiražuojant) paskleisti žinią visiems įmanomiems sluoksniams.

E.Saladžiaus menas buvo aktualus ne tik sovietmečiu (psichodelikos piešinių serijos, ciklas "Šunų siuita" ir kt.) ar Atgimimo, nepriklausomybės atgavimo etapais (ciklas "Tą pačią naktį", 1989–1992 m., "Septyni mirties vaizdai", 1993 m.), bet yra angažuotas bei politiškas ir šių dienų, naujojo amžiaus laikais (triptikai "Iš gražiųjų Rytų", 2005 m., "Teisėjų knyga", 2014 m., "Kalėdos beprotnamyje", 2015 m.).

Dar studijų laikais, kai gynėsi diplominį darbą, dailininką recenzentas apkaltino, kad jis savo grafika tyčiojasi iš vyresnės kartos dailininkų. Iš tikrųjų baigiamuoju darbu E.Saladžius sarkastiškai pristatė tuo metu oficiozines socrealizmo temas. Komisijai kėlė nerimą nenoras laikytis instrukcijų ir sistemos uždavinių. Ir vėliau matysime, kaip grafikas, ypač savo piešiniuose pasakodamas įvairiausias istorijas, specialiai sukeičia esamas madingas "vertybes" ir hierarchinę sistemą.

Jo nenustygstanti aktualijas ir karštus taškus gaudanti akis čia pat išlaisvina personažus, bet kartu ir režisuoja jų akrobatiškus veiksmus pagal savo savarankišką, niekam nežinomą, paslaptingą planą. Niekad nežinai, į kokį absurdą pasisuks akis, ar kur nusiris atitinkamas veikėjas.

Menininkas yra sakęs, kad neteisingumas degina, bet taip pat simboliškai degina ir jo braukiamos linijos ar ryškus viską užliejantis fonas, akinantis ir šokiruojantis žiūrovą.

Šioje grafikoje labai stipriai veikia kiekviena įrėžta ar palikta neužpildyta dažais linija. Galbūt dėl to, kad aplink labai aiškiai vystoma alegorinė istorija, o spalvos paimtos iš heraldikos: metalų atspalviai, raudona, juodos ir baltos spalvos kontrastai – tik sustiprina grafikos kalbą. Menininkas yra sakęs, kad neteisingumas degina, bet taip pat simboliškai degina ir jo braukiamos linijos ar ryškus viską užliejantis fonas, akinantis ir šokiruojantis žiūrovą.

Prieš dešimtmetį prancūzų galerijos kuratoriai atmetė autoriaus linoraižinių triptiką "D' un bel Orient" ("Iš gražiųjų Rytų", 2005) dėl ten pavaizduotos Kremliaus aikštės ir liguistų fantasmagoriškų personažų minkštuose foteliuose. Menas gali aštriai kritikuoti ir puikiai atsirinkti barikadų pusę – visad budėti, sverti gyvenimo pasirinkimus.

Viename autoriaus paskutiniųjų ciklų "Teisėjų knygoje" (linoraižiniai, 2014 m.) vaizduojamos kelios nesugyvenamos pusės – palinkusios simetriškos figūrų galvos (viena – lyg ką tik iš mėsmalės ištrauktas faršas, kita – pajuodusi kaukolė) – prie turgaus svarstyklių (Temidės?). Niekas nebegali nusverti į savo pusę svarmenų jokiais būdais – svarstyklės be žymių, jos tuščios. Panašios į senas sovietines, ant kurių nelabai yra ką padėti – nebent kaulų, matytų iš ankstesnių šio ciklo grafikos darbų. Beviltiškumas, žmogiškų taisyklių nebuvimas vis dažniau prasimuša pro juodo fono linoraižinius. Tai matome ir cikle "Kalėdos beprotnamyje" (2015 m.).

Ištikimas spalvoms

Nuolat stiprėjanti juoda E.Saladžiaus kūryboje skverbiasi į žiūrovo sąmonę, bet ji yra ir nenuspėjami įvykiai. Ši spalva simbolizuoja ilgai slėptą, nutylėtą tiesą. Tai lyg credo: būti ištikimam tiesai. Tačiau menininkui to negana. Svarbiausia išlikti ištikimam meno tiesai.

Galima sąžiningai įvertinti aktualijas, politiką, didvyrio ar menkystos atliktus veiksmus ir visa tai vizualiai paviešinti, bet dar svarbiau tai atlikti neįprasta forma. Kaip vaizduoti atsivėrusią bedugnę? Beveik viską užtemdyti, palikti keletą štrichų (išbandyti tūkstančius kartų, jie įgauna vieno mosto, vėjo šuoro būvį), kurių dinamiški deriniai nepaleistų, intriguotų, siutintų ir neleistų išsivaduoti. Tai didesnio sumanymo uždaviniai. Tokių vaizdų poveikis taip pat stiprus, jis lengvai transformuoja šiurpius arba džiaugsmingus jausmus ir išgyvenimus. Tam padeda pasirinkta pagrindinių spalvų simbolika.

"Man iki šiol nenusibodo juoda, raudona ir baltas popierius; juoda – begalybė, raudona – gyvybės, kraujo ir energijos pilna, o balta – tyrumas", – sako grafikas.

Pulsuojanti šių dienų istorija vis dar gulasi ant darbo stalo – preso ir spaudžiasi, ryškėja ženklais bei simboliais tol, kol reikės. Nuolat stebima dailininko mūsų visų istorija nepasilieka praėjusiame amžiuje, ji ir toliau skleidžiasi naujais raižiniais.