Jaunosios kartos kūrėjai: režisierius Gildas Aleksa ir dramaturgė Kristina Marija Kulinič – ėmėsi gvildenti itin aktualią šių laikų temą – iškreiptą biuro kultūrą ir greitojo dvasingumo industriją.

Spektaklyje mažos įmonės „Šventiniai balionai ir fasadai“ vadovas Rytis (Gytis Ivanauskas), kartu su savo dviem darbuotojomis – Vilma (Roberta Sirgedaitė) ir Daiva (Milda Naudžiūnaitė), norėdami sustiprinti komandą, iškeliauja į stovyklą „Pažadink savo vidinę deivę“, kuriai vadovauja dvasinis guru Deividas (Adomas Jasiukėnas). Verslai jau seniai išsiaiškinę, kad darbuotoją galima priversti dirbti sunkiau ir ilgiau, jei jam sudaroma teigiama emocinė aplinka ir artimi komandos tarpusavio ryšiai. Tačiau neretai, siekiant tai įgyvendinti, darbo santykiai išsikreipia ir peržengia darbuotojo asmeninio gyvenimo ribas. Deklaracijos, kad mes esame šeima, o darbovietės sėkmė turėtų būti prilyginama asmeniniams pasiekimams, personalui, be įprasto darbo naštos, užkrauna dar ir emocinę. Toks santykis atsiskleidžia tarp įmonės vadovo Ryčio ir jo darbuotojų.

Kadangi savininko asmeninė sėkmė iš tikrųjų priklauso nuo kompanijos rezultato, Rytis ją laiko savęs pratęsimu, todėl įsižeidžia, jei Daiva ar Vilma apie darbą kalba ne vien palankiai. Tačiau pats leidžia sau laisvai skleisti prieš jas mizoginiškas idėjas – laiko Vilma savo work wife (darbo žmona), klausimų formuluotėmis ir atsakymo variantais tyčiojasi tiek iš Daivos, tiek iš Vilmos, tiek ir iš kitų moterų. Todėl darbuotojos turi nuolatos save cenzūruoti ir perprasti darbdavio nuotaiką – dirbti emocinį darbą be papildomo atlygio. Rytis jas mato kaip drauges, nesuvokdamas tarp jų esančio galios santykio, tačiau jį išnaudodamas.

Kontrastas: kičinė gulbė iš padangų spektaklyje virsta ironišku apsimestinės transformacijos simboliu. / D. Ališausko nuotr.

Šiuolaikinės biuro darbovietės neretai suteikia darbuotojams savaitgalio išvykų su darbo kolektyvu. Jos darbuotojams pristatomos kaip dovana, kurios metu galės turiningai praleisti laiką, tačiau verslas niekada neleis pinigų nesitikėdamas naudos. Toks savaitgalis sulieja darbo ir asmeninio laiko ribas. Poilsio dienos išnaudojamos buvimui su bendradarbiais, vadinasi, darbuotojas vis tiek turi palaikyti tam tikrą vaidmenį, negali emociškai atsipalaiduoti ir visiškai būti savimi. Todėl spektaklyje Daiva ir Vilma emociškai suartėja, pasidalija jautriomis patirtimis tik tada, kai Ryčio nėra, nes jos įmonėje stovi ant to paties hierarchijos laiptelio.

Tiek darbinis savaitgalis su komandos striptinimu, tiek naujojo spiritualizmo praktikos yra industrijų būdas išnaudoti emocinius resursus pelnui padidinti. Stovyklos vadovas Deividas akivaizdžiai neturi jokių su dvasingumu susijusių kompetencijų – jis nenustygsta vietoje, mėtosi madingais angliškais žodžiais ir pradeda vaikiškai isterikuoti, kai stovyklautojai nesielgia tiksliai taip, kaip jis nori.

Apsiskelbęs dvasiniu gidu Deividas labiau primena narcizišką tironą, susikūrusį sąlygas, kuriomis gali būti laikomas autoritetu. A. Jasiukėno vaidmuo buvo gana karikatūriškas, palyginti su kitais. Tai sutrikdė vaidmenų stiliaus vienovę, todėl bendrame kontekste atrodė lėkštai. Tačiau tą karikatūriškumą galima interpretuoti ir kaip Deivido netikrumą, ir būdą parodyti, kad visa tai, kas vyksta stovykloje, yra apsimestinis šou.

Šou elementai pačiame spektaklyje fragmentiški – šokio intarpai ir elektroninė muzika. Nors apie muziką žinau nedaug, kaskart, pasigirdus Jokūbo Tulabos sukurtam muzikos takeliui, nesinorėdavo, kad ji nutiltų. Šie intarpai labai pagyvino spektaklį, prisidėjo prie estetinės formos, kadangi jų metu šviesos, muzika ir judesys išryškino scenografės ir kostiumų dizainerės Kotrynos K. Rupainytės sukurtą atmosferą.

Tiek darbinis savaitgalis su komandos stiprinimu, tiek naujojo spiritualizmo praktikos yra industrijų būdas išnaudoti emocinius resursus pelnui padidinti.

Pagrindinė scenografijos forma buvo apskritimas. Scenoje galėjome matyti cilindrinius pufus, gimnastikos kamuolį, gongą ir didelį medinį besisukantį žiedą – visi šie elementai kartu su gelsvu apšvietimu sudarė prabangaus meditacijos centro įspūdį, subtiliai pabrėždami kontrastą tarp skelbiamo dvasingumo ir parduodamos prekės.

Rato forma Rytų dvasinėse praktikose turi ne vieną simbolinę reikšmę. Šiuo atveju ratas atliepė ir spektaklio naratyvinę formą – spektaklis prasideda ties iš padangų padaryta gulbe ir baigiasi, o herojai atrodo tokie pat kaip pradžioje.

Nors spektaklyje bandoma rimtus momentus derinti su komedija, galiausiai rimtosios temos lieka neišplėtotos. Vilma atskleidžia kenčianti nuo valgymo sutrikimo ir išreiškia pyktį, kad klaidos kaipmat pamatomos, o tai, kas gerai, lieka nepastebėta. Daiva pasidalija, kad jai gyvenime ne tiek jau ir svarbus darbas – ji dirba tam, kad gyventų. Tačiau šios detalės spektakliui nelabai ką ir suteikia – nebent lengvai įsimenamą Vilmos dainavimą apie tai, kaip ji „labai labai myli“ savo organus. Detalėmis tiesiog užsimenama apie šiuolaikines temas, tačiau jos subliūkšta visame kontekste, negeneruoja naujų prasmių.

R. Sirgedaitės kuriama Vilma – švelnaus būdo moteris, atspindinti jausminį žmogaus pradą, M. Naudžiūnaitės Daiva – loginį ir tvirtą. Tai galima matyti ir jų kostiumuose, kurie, nors ir yra tos pačios spalvos, tačiau dėvimas Vilmos – krinta švelniai, o Daivos – struktūruotai. Tačiau šios moteris nesupriešinamos, atvirkščiai – spektaklio pabaigoje, pasidalijusios savo požiūriais, jos suartėja, nes yra atsidūrusios toje pačioje pusėje. Abu moterų vaidmenys buvo įtikinami ir atpažįstami, o G. Ivanausko Rytis laviravo ties komišku perspaudimu, nors niekada ribos neperžengė.

Komedija paremta nesusikalbėjimu – tai supratus, ji tampa lengvai nuspėjama. Tereikia personažų sakomus žodžius pasistengti suprasti kuo tiesmukiškai ir, vos prasidėjus juokelio prielaidai, sužinosi, kokia bus jo kulminacija. Tačiau premjerinio spektaklio publika juokėsi tada, kada buvo numatyta, todėl negalima teigti, kad komedijos aspektas nebuvo veiksmingas. O gal tiesiog premjerinė publika buvo linkusi perdėtai palaikyti?

Spektaklyje vaizduojama stovykla ne veltui žymima gulbe iš padangų – ji yra dirbtinė, tik transformuotas industrijos elementas, kurį žmogus bando prisijaukinti, paversti grožio ar prasmės simboliu. Panašiai kaip dirbtinis balionų įmonės artumas ir greitasis dvasingumas. Galima pagirti režisierių ir dramaturgę, kad imasi aktualių temų, tačiau komedijos aspektas man priminė pasijuokimą su draugais iš internete pamatytų naujojo dvasingumo mokytojų. Nors buvo paliestos gilesnės temos, iš jų kuriamai komedijai trūko daugiasluoksniškumo, ji liko tiesmuka ir paprasta.