„Ne“ rusų dramai ir kalbai
Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir bandant užimti Kyjivą, okupantų tankai priartėjo prie Bogdano Chmelnickio prospekte įsikūrusio teatro. K. Kašlikovas pamena, kad šiuo baisiu laikotarpiu jie operatyviai surengė kolektyvo pokalbį, norėdami išsiaiškinti, kiek darbuotųjų yra likę mieste, kitose Ukrainos vietose, o kiek – išvykę iš šalies. Susitikimo metu priimtas labai svarbus sprendimas – pakeisti teatro pavadinimą ir vaidinti tik ukrainiečių kalba.
„Anksčiau mūsų teatras vadinosi Lesios Ukrainkos Nacionalinis akademinis rusų dramos teatras. 99 proc. repertuaro sudarė rusų kalba vaidinami spektakliai. Iki plataus masto invazijos pas mus du spektakliai buvo vaidinami ukrainietiškai – L. Ukrainkos gyvenimo motyvais ir Taraso Ševčenkos pjesė, vaidinama rusų ir ukrainiečių kalbomis", – prisiminė pašnekovas.
K. Kašlikovo vadovaujamas teatras – didžiulis, vienijantis apie 500 darbuotojų, iš kurių 80 aktorių ir 25 teatro studijos aktoriai. Tokie kūrybiniai pajėgumai leido kolektyvui per sezoną trijose scenose pristatyti apie 17 premjerų.
Idėja pakeisti pavadinimą nebuvo spontaniška. Tokios diskusijos jau kurį laiką virė ir visuomenėje, ir pačiame teatre. „Buvome tam pasiruošę. Lūžio tašku tapo būtent vasario 24-oji. Reakcija buvo momentinė. Visi darbuotojai vieningai priėmė sprendimą pakeisti pavadinimą ir vaidinti tik ukrainiečių kalba“, – sakė K. Kašlikovas.
Tačiau toks sprendimas lėmė grandiozinius pokyčius repertuare – iki plataus masto rusų invazijos repertuare buvo 60 spektaklių, po vasario 25 d. – beveik nieko. Užvirė darbas. Dar iki karo 80 proc. pjesių buvo išversta į ukrainiečių kalbą, o per dvejus metus teatras paruošė repertuarą – 40 spektaklių, kuriuos sėkmingai rodo žiūrovams.
Sostinės kultūros centras
Kyjivo gynėjams atlaikius puolimą, teatras žiūrovams atsivėrė jau balandžio 9 d. „Kyjive mes atsidarėme pirmieji. Pagrindinė karinės administracijos sąlyga – slėptuvė žiūrovams, o mes esame įsikūrę vos per 20 m nuo metro. Turėjome apskaičiavę algoritmą, testavome, per kiek laiko išvestume žmones į požeminį metro. Apskaičiavome – per 7–10 minučių“, – aplinkybes prisiminė svečias.
Atidarymui mažojoje scenoje kolektyvas paruošė 45 min. pasirodymą iš dviejų L. Ukrainkos kūrinių pastatymų. Kitas spektaklis buvo skirtas vaikams.
„Mažiausi kyjiviečiai patyrė didelį sukrėtimą, slėpėsi nuo sprogimų slėptuvėse. Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministras Oleksandras Tkačenko paprašė pastatyti spektaklį vaikams. Per savaitę režisierė Olha Havryliuk surepetavo „Pasakų šaly“ pagal Hanso Christiano Anderseno kūrinius. Visus jaudino klausimas, ar kas nors ateis? Ar kam nors to reikia? Juk svarbiausi tuo metu buvo baziniai klausimai – vanduo, maistas, elektra. Miestas buvo ištuštėjęs“, – pasakojo teatro vadovas.
Kai, likus maždaug 15 min. iki spektaklio, didžiuliame fojė teatralai išvydo žaidžiančius ir šurmuliuojančius mažylius, įtampa atslūgo. „Buvo labai jaudinanti akimirka, visi verkė. Teatras tapo dvasine užuovėja, ne mažiau svarbia kaip punktai, kur žmonės susirinkdavo sušilti, įkrauti elektros prietaisų. Po balandžio 9-osios pradėjome dirbti su dviem spektakliais, ir po truputį įsibėgėjome“, – prisiminė K. Kašlikovas.
L. Ukrainkos teatras ne tik pradėjo skelbti repertuarą, bet ir į savo scenas įsileisti kitus teatrus. Ivano Franko nacionalinis dramos teatras yra įsikūręs vyriausybiniame kvartale, tad ilgą laiką negalėjo veikti – rajonas buvo aklinai užblokuotas.
„Sutarėme, kad dvi dienas spektaklius rodysime mes, o dar dvi – mūsų scenose gyvuos jų kūryba. Būtent mūsų teatre jie išleido spektaklio „Kaligula“ premjerą (rež. Ivanas Uryvskis, – aut. past.), kuris dabar sėkmingai keliauja po pasaulio festivalius. Vėliau, gavę leidimą, jie sugrįžo į savo pastatą. Taip pat į Kyjivą pasitraukė Mariupolio, Chersono teatro trupės. Mes suteikėme galimybę vaidinti, kol jie dar nebuvo atradę savo vietos“, – prasmingas Ukrainos teatralų vienybės akimirkas prisiminė K. Kašlikovas.
Savojo balso paieškos
Teatras – valstybinė įmonė. Dėl karo biudžetas buvo sumažintas 30 proc., tačiau jau per dvejus metus L. Ukrainkos nacionalinis akademinis teatras susigrąžino iki pandemijos buvusius rodiklius. Statistika parodė, kad praėjusių metų salių užpildymas siekė 88 proc., o pajamos už bilietus, lyginant su prieškariu, išaugo net 2–3 kartus. Tai – nacionalinė tendencija: šiuo metu visi Ukrainos teatrai išgyvena labai stiprų pakilimą.
K. Kašlikovas – ne tik teatro vadovas, bet ir aktorius, režisierius, tačiau dėl įtemptos padėties ir vadovavimo darbų kūrybą yra apleidęs. Ar užtenka laiko galvoti apie kokį nors asmeninį kūrybinį projektą? Paklaustas, jis purto galvą: ne, neužtenka, visos jėgos sutelktos į teatro veiklą.
„Turime rūpesčių, susijusių su teatro įranga. Jeigu šviesų ar garso pultas sugenda nepataisomai, turime įsigyti kitą, nes tai labai svarbu. Dabar ne laikas galvoti apie salių remontus, nors toks poreikis yra. Pirmiausia, mums reikia rasti savo balsą, viziją, – sako pašnekovas. – Yra pastatas, scenos, žmonės, bet koks turi būti L. Ukrainkos nacionalinis akademinis dramos teatras po 2022 m.? Trupė labai stipri, žiūrovai myli šį teatrą. Kviečiame sėkmingus Ukrainos režisierius – I. Uryvskį, Davidą Petrosyaną, Dmytro Bohomazovą. Norime būti įdomūs tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų. Kad tai įvyktų, reikia meninės kokybės. Labai norisi pasikviesti ir kitos teatrinės mokyklos atstovų, užsienio režisierių. Mėginame surinkti šią kūrybinės vizijos dėlionę“, – apie net ir karo metu kuriamus planus pasakojo svečias.
Suvienijusi „Žemė“
K. Kašlikovas su dėkingumu prisimena: prasidėjus karui, vienas pirmųjų skambučių buvo iš Lietuvos, Nacionalinio Kauno dramos teatro.
Pokalbį kijyvietis puikiai prisimena: „Egidijus Stancikas manęs paklausė: „Kaip mes galime jums padėti? Gal inicijuoti akciją ir nupirkti bilietus, kad visos pajamos atitektų jūsų teatrui?“ Aš susijaudinau, sutrikau: „O kaipgi tie žmonės, kurie nori ateiti į teatrą?“ Po to pasikalbėjome ir nutarėme, kad Kaune laukiamas Ukrainos režisierius. Pasiūliau jam perspektyvų jauną režisierių I. Uryvskį. Šis pasirinko nacionalinę literatūrą.“
NKDT vadovui kolegos pasiūlymas patiko, tad jau 2022 m. gruodį Kauno scenoje įvyko spektaklio „Žemė“ pagal Olhosą Kobylianskos pjesę premjera.
Šiemet liepą „Žemės“ premjera įvyko ir L. Ukrainkos dramos teatre su šio teatro trupe – išlaikyta ta pati inscenizacijos versija, analogiškas scenovaizdis.
NKDT koprodukcijai suteikė visas teises – į scenarijų, muziką ir kitus spektaklio elementus. Šio spektaklio populiarumas yra milžiniškas – bilietai išperkami per keletą valandų. Planuota, kad Kauno trupė šią liepą spektaklį suvaidins Kyjive, bet, prasidėjus masinėms Ukrainos sostinės atakoms, sumanymo teko atsisakyti. Tad spalį gastrolės vyko kita kryptimi – L. Ukrainkos teatro aktoriai ir personalas savąją spektaklio versiją pristatė Lietuvos publikai ir čia gyvenantiems ukrainiečiams. Pasirodymas sukėlė ilgas ovacijas ir daug jautrių emocijų.
Gastrolių misija
Nepaisant sunkumų, karo metu teatrui pavyko išvykti į gastroles į JAV ir į tarptautinį Dublino festivalį Airijoje. Gastrolės į Airiją, pasak teatro vadovo, vertos kino filmo scenarijaus.
Kyjive buvo labai daug užsienio žurnalistų. Pasaulis buvo lyg vienas įtampos kamuolys. Ant mūsų teatro fasado kabėjo didžiulis plakatas su naujos premjeros pavadinimu anglų kalba – „Translations“ (liet. „Vertimai“) pagal Briano Frielio pjesę. Šią pavardę ir pastebėjo pro teatrą važiavęs vienas labai žinomas airių žurnalistas. B. Frielis – kultinė figūra Airijoje, labai gerbiamas dramaturgas. Šioje pjesėje jis nagrinėja sudėtingą kalbos, kultūros ir tapatybės sąveiką XIX a. Airijoje, ypač – protestantų valdomoje Donegalo grafystėje. Reportažas pasirodė Airijos televizijoje.
Ar kas nors gali įsivaizduoti – sustabdžius spektaklį, aktoriai po dešimties minučių, po pusvalandžio grįžta į sceną ir spektaklis tęsiamas.
„Viskas sutapo: Ukraina tuo metu buvo pasaulio dėmesio centre, reportažą pamatė aktorius Stevenas Rea, artimas B. Frielio bendražygis, prisidėjęs prie pjesės gimimo, atlikęs vieną pagrindinių vaidmenų. Jo dėka su mūsų teatru susisiekė Airijos teatro (Abbey Theatre, – red. past.) vadovybė“, – šią iniciatyvą pašnekovas vadina viena greičiausių ir sėkmingiausių: nuo pirmojo skambučio iki kijyviečių atvykimo į Dubliną praėjo vos trys mėnesiai.
„Į Ameriką važiavome su mažos apimties spektakliu „Kraujo lauke“ pagal L. Ukrainką. Organizuoti nebuvo labai sudėtinga, – vyko keturių žmonių grupė. O gastroliuoti su tokia didele grupe – 30 žmonių – į Airijos nacionalinį teatrą... Airiai pagamino dekoracijas pagal mūsų brėžinius, apskaičiavo visą logistiką, ir, dar mums neatvykus, visi bilietai į septynis spektaklius buvo išparduoti“, – su jauduliu prisiminė pašnekovas.
Trečiosios gastrolės įvyko Lietuvoje. „Aš vis kartoju ir savo žmonėms sakau – tai ne gastrolės, tai – misija. Tai, kas vyko Airijoje, Jungtinėse Valstijose ir Lietuvoje – be galo prasminga“, – sako K. Kašlikovas.
Planai ir kasdienybė
Pasakodamas apie teatro kasdienybę, teatro vadovas minėjo ir žmonių stygių skirtingose tarnybose – 25 teatro darbuotojai yra fronte, jų darbo vietos saugomos. Tiesa, teatras yra priskiriamas kritinės svarbos įmonei, tad galioja mobilizacijos išimtys, – kad teatras funkcionuotų, būtini įvairių sričių specialistai.
Neretai spektaklius tenka stabdyti dėl oro pavojaus. „Ar kas nors gali įsivaizduoti – sustabdžius spektaklį, aktoriai po dešimties minučių, po pusvalandžio grįžta į sceną ir spektaklis tęsiamas. Koks tai yra krūvis?“ – retoriškai klausė K. Kašlikovas.
Kokius kūrybinius planus L. Ukrainkos teatras ruošiasi įgyvendinti artimiausiu metu? „D. Bohomazovas statys Henriko Ibseno „Statytoją Solnesą“. Taip pat ruošiamasi lyrinei komedijai „Pragaro mamytės“, apie moteris, kurioms šiek tiek per 60. Komedijos žanras pas mus labai populiarus“, – pasakojo pašnekovas.
Trečiasis projektas, vykdomas padedant Ispanijos ambasadai, – spektaklis pagal Antonio Buero Vallejo, vieno garsiausių ispanų dramaturgų, pjesę „Proto miegas“, pasakojančią apie paskutinį dailininko Francisco Goya gyvenimo laikotarpį. „Pakvietėme labai žinomą scenografę, operos dailininkę Mariją Levycką. Ji jau pristatė savo viziją – sceninę erdvę sudarys F. Goyos paveikslų atvaizdai. Siužetas – labai aktualus: apie demokratiją, autoritarizmą“, – sakė pašnekovas.
Teatras dirba ir su projektu „Kassandra Project“. „Tikiuosi, kad viskas pasiseks, dirbsime su įdomiu lenkų režisieriumi Grzegoru Jarzina. Tai bus pastatymas pagal L. Ukrainkos tekstus. Mūsų teatras šiemet pradėjo 100-ąjį sezoną. Šimtmečio jubiliejų minėsime 2026 m. spalio 15 dieną. Norime, kad šiai sukakčiai įvyktų spektaklis pagal L. Ukrainką“, – viltingai pasakojo K. Kašlikovas.
