Su A. Gustas artimą ryšį palaikė, daugybę jos kūrinių (eskizų, piešinių, pastelių, akvarelių), kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir „Aukso pjūvio“ galerijoje, ir asmeninio archyvo fotografijų Lietuvai dovanojo prof. Raminta Lampsatytė. Tarp Vilniaus, Vienos ir Berlyno gyvenanti pianistė, mokslininkė atsisveikinimui su menininke pažymėti rengia koncertą.

„Aldonai buvau pažadėjusi, kad koncertuosiu kiekvienoje jos parodoje, ir šio pažado visada laikiausi. Todėl atsisveikinti su po mano mamos mirties antrąja mama man tapusia Aldona nusprendžiau surengdama koncertą", – sako penkis dešimtmečius menininkę pažinojusi prof. R. Lampsatytė.

Paskutinė A. Gustas valia – būti sudegintai su geriausiu paveikslu iš serijos „Plaukiančios moterys“.

Su A. Gustas Vokietijoje gyvenusi muzikė susipažino dar būdama studentė. Abi nepraleisdavo Berlyne vykusių lietuvių bendruomenės susirinkimų.

„Į susirinkimus Aldona visad ateidavo su vyru Georgu Holmstenu. Mes kalbėdavomės apie muziką, meną. Rodžiau jai savo aliejinėmis pastelėmis kurtus darbus, o ji man sakydavo, kas gerai, o ką reikėtų pataisyti. Ji motyvuodavo mane kurti kasdien“, – brangiais prisiminimais dalijasi pianistė.

Pašnekovė neslėpė liūdesio, kad apie A. Gustas mirtį sužinojo iš „Aukso pjūvio“ galerijos vadovės Lolitos Vyžintienės, nes, likus keleriems metams iki menininkės mirties, jau nebegalėjo su ja bendrauti.

„Žinia mane sukrėtė, pajaučiau begalinį skausmą dėl to, kad negalėjau su Aldona atsisveikinti. Nuo pat pandemijos pradžios lankyti ją, tuo metu jau buvusią Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose, uždraudė Aldoną nuo artimų žmonių atskyręs galerininkas Johnas Coltonas. Ji neturėjo telefono, todėl nebuvo įmanoma su ja susisiekti. Iki to laiko lankydavau Aldoną du kartus per savaitę", – pasakojo prof. R. Lampsatytė.

Ji sako pastebėjusi, kaip progresuoja A. Gustas demencija. „Mes atradome metodą, kuris padėdavo jai atgauti pusiausvyrą. Nešdavau jai geriausio popieriaus, jos mėgstamų spalvų – baltos, juodos, raudonos – pieštukų, kreidelių ir ji piešdavo. Piešdavo įdomiai, energingai, aistringai, nors jau kalbėjo nerišliai, dažnai kartodavosi", – pasakoja pianistė.

Per trejus metus, kai dar galėjo lankyti menininkę, ši sukūrė nemažai darbų, kurie dabar yra Lietuvoje. Kauno rajono muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko iniciatyva buvo išleisti šių darbų katalogai.

Paklausta, koks ryškiausias prisiminimas yra išlikęs apie A. Gustas, prof. R. Lampsatytė nedvejodama atsako: jos jausmingumas.

„Aldona mylėjo ir vyrus, ir moteris. Ją supančią aplinką ji suvokė sensualiai. Ji drįso kalbėti apie erotiką ir sudarė moterų poečių erotinių eilėraščių antologiją, kurią išleido viena didžiausių leidyklų Vokietijoje. Aldona visą gyvenimą kovojo už moterų teises, už moteris poetes, už Lietuvą. Tokios kitos, kaip ji, nebuvo, nėra ir nebus“, – pabrėžia pianistė.

Paskutinė A. Gustas valia – būti sudegintai su geriausiu paveikslu iš serijos „Plaukiančios moterys“. Vanduo menininkės kūryboje buvo labai svarbus. Jis simbolizavo judėjimą ir lengvumą, juntamą tiek A. Gustas eskizuose, piešiniuose, paveiksluose, tiek poezijoje.

Kūrinys nebuvo eksponuotas jokioje parodoje, menininkė jį labai saugojo. „Nežinau, ar jos paskutinė valia bus išpildyta. Net nežinau, kada ji bus kremuota“, – apgailestauja prof. R. Lampsatytė.

Gruodžio 18 d. 15 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyksiantis koncertas – ne tik prof. R. Lampsatytei, kurią menininkė vadino savo dukra, bet ir A. Gustas kūrybos gerbėjams bus galimybė su pagarba ir meile išlydėti menininkę, plaukiančią į Amžinybę.

Koncerte skambės mėgstamiausių A. Gustas kompozitorių kūriniai – Gunterio Mahlerio dainos, Giacomo Puccinio „Atsisveikinimas“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Sarastro palaiminimas“, Felikso Bajoro „Rauda“, Tomo Juzeliūno „Elegija“, lietuvių ir vokiečių kalbomis bus skaitoma kūrėjos poezija. Koncerte kūrinius atliks prof. R. Lampsatytė (fortepijonas) ir operos solistas, kompozitorius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas.