„Studijos patiko, bet norėdavau ir atitrūkti nuo jų. Per pertraukas tarp paskaitų piešdavau savo kompozicijas, kurių dėstytojams nerodydavau. Jos buvo privati erdvė, kurioje atsiskleisdavo mano savastis“, – sako kūrėja. Šią privačią erdvę E. Augustaitytė saugojo ne vieną dešimtmetį – sukurti darbai gulė į stalčius Marijampolėje, vėliau kaupėsi persikrausčius į Vilnių.

Interviu menininkė atskleidžia, kas ją paskatino beveik po keturių dešimtmečių parodyti savo kūrinius žiūrovams, pasakoja apie nenuspėjamą kūrybos procesą, paslaptingas akis, veidus ir siluetus, kurie piešiniuose atsiranda neplanuotai ir netikėtai, ir svarbiausią vedlę kūryboje – intuiciją.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad piešiate visada, kiek save atsimenate. Ar savo kūrybą, atsižvelgdama į idėjinius, stilistinius pokyčius jūsų piešiniuose, skirstote į etapus? Pavyzdžiui, ankstyvąjį, brandųjį ir pan.

– Etapus skiriu, bet jų neįvardiju. Nors darbai skiriasi, juos jungia bendra stilistika – visuose kūrybos etapuose buvo, yra ir bus ir grynų juodų linijų, ir spalvomis padengtų plotų, ir griežtumo, apibrėžtumo, ir tapybiškumo, išplaukimo.

– Ar, žiūrėdama į savo piešinius, gebate atkurti tam tikras būsenas, jausmus, inspiravusius jus kūrybos procesui, arba pasakyti, kas vienu ar kitu kūrybos laikotarpiu jums darė įtaką?

– Žiūrėdama į savo piešinius galiu pasakyti, kada jie sukurti, bet kas konkrečiai mane tuo laikotarpiu veikė ar darė įtaką – ne. Stengiuosi vengti įtakų. Vertinu originalumą. Nenoriu būti į ką nors panaši. Savastis man yra svarbiausia.

– Piešiate tušu, pastelėmis, liejate akvarelę, neretai viename kūrinyje jungiate skirtingas raiškos priemones ir technikas, bet linija, jos dinamiška plastika lapo ar drobės erdvėje yra svarbiausia. Kada pajutote, kad grafiškas piešinys yra jūsų savasties forma?

– Man atrodo, kad linija yra esmė. Taip buvo nuo pradžių. Ji yra pulsas. Spalva – papildomas elementas. Liniją (su)valdyti ir išlikti subtiliai man yra paprasčiau. Ypač kai piešiu akis. Jos mano darbuose gali būti žaismingos, liūdnos, išsigandusios, šelmiškos. Akyse atsispindi daug būsenų. Jas išreikšti galima vos kelių linijų brūkštelėjimais.

– Naujausi jūsų kūriniai labiau tapybiški nei grafiški, bet ir juose  pirmenybę teikiate linijai.

– Nuo linijų, kaip ir nuo akių motyvo, negaliu atitrūkti. Linijos nepaleidžiu aš, linija nepaleidžia manęs. Tapydama turiu suvaldyti spalvas, neleisti joms išplaukti. Tai padaryti man padeda linija, ji sujungia, suteikia konkretumo.

– Esate atskleidusi, kad kuriate vedama intuicijos, todėl niekada nežinote, koks bus galutinis rezultatas. Iš šalies atrodo, kad kūrybos procesas jums yra atsiribojimas nuo išorinio pasaulio, jo triukšmo ir chaoso ir susiliejimas su pačiu procesu, tapimas juo be siekiamybės pasiekti rezultatą. Galbūt klystu?

– Piešdama atsiriboju, užsimirštu. Negalėčiau pasakyti, apie ką tuo metu galvoju. Mėgaujuosi tuo, ką darau. Nesijaučiu priklausoma nuo emocijų ar nuotaikų. Panyru į tylą, atsiduodu procesui. Grįžtu į savo erdvę.

Laisvė: E. Augustaitytė nesuteikia savo kūriniams pavadinimų, kad neužgožtų žiūrovų interpretacijų savomis. / E. Augustaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar visiškai atsiduodate intuicijai ir kūrybos procese patiriate nežinomybę, ar intuicijos rodomas kryptis priimate kaip nuorodas, kuriomis pasirenkate sekti arba ne?

– Atsiduodu intuicijai. Piešinys pasirenka mane, ne aš jį. Mintyse personažų nekuriu. Net nežinočiau, kaip juos atkartoti, jei reikėtų. Kas kartą kūrybos procesas mane nustebina savo rezultatu.

– Labai įdomu, ar, sukūrusi darbą, esate linkusi su žiūrovu pasidalyti pasakojimu apie jį? Toks klausimas kyla, nes nepastebėjau, kad jūsų kūriniai turėtų pavadinimus.

– Dažniausiai darbams pavadinimų nekuriu. Man mano piešiniai – daugiabriauniai. Nežinau, į ką atsiremdama, galėčiau sugalvoti kiekvienam iš jų pavadinimą. Žiūrėdama į savo piešinius matau personažus, sutinku jų žvilgsnius. Nenoriu jiems jų pavadinti. Tegu jie lieka veikėjais, kiekvieno žiūrovo sukurtoje istorijoje vis kitokie. Man norisi, kad žiūrovas pats įsijaustų ir išjaustų, apie ką yra mano darbai.

– Jūs pati kūryboje esate laisva, tikriausiai todėl ir žiūrovo nenorite sprausti į rėmus.

– Kiekvienam savas kelias. Dabar pradėjau galvoti, kad galbūt galėtų atsirasti kūrinių, kuriuos papildytų trumputės istorijos. Jos būtų ne piešinio pavadinimas, o jo (kompozicijos) dalis.

– Esate besikeičianti, vis ką nors naujo atrandanti kūrėja.

– Pradėjau tapyti ant drobių. Toks mano naujas etapas. Išbandau didesnį formatą. Tačiau pastebėjau, kad nors ir pradedu tapyti ant didelio formato drobių, mane vis tiek patraukia detalės, pereinu prie smulkių kompozicinių elementų.

– Savęs apibrėžti nesate linkusi, bet esate prisipažinusi, kad jums labai įdomu, kaip jus apibūdina kiti – tiek meno lauko profesionalai, tiek žiūrovai. Tai graži savybė, manau, ir reta.

– Aš esu menininkė, aš piešiu, o kiti tegu (su)galvoja, kas tai. Neapriboju žiūrovo – tegul jis pats galvoja, ką mato mano kūriniuose.

– Dar kartą sugrįžtant prie intuicijos temos – ar kūryboje paliekate vietos savo fantazijai, kuri, mano nuomone, yra priešinga intuicijai, nes  kuriama paties menininko vaizduotės ir jo valdoma?

– Piešiu intuityviai. Viena, ką žinau, – mano darbuose nebus gėlių ar namų motyvų, tik susipynę žmonių veidai, jų siluetai. Piešinį pradedu nuo akies. Visada. Ji yra mano atskaitos taškas, ta piešinio dalis, kurią aš kontroliuoju, o toliau – nežinia. Nežinau, net kada sustosiu piešti. Jeigu pradedu mąstyti, ką ir kaip piešti, įsitempiu. Aišku, būna momentų, kai sustoju ir svarstau: užbaigtas darbas ar ne. Tada palieku piešinį pabūti. Leidžiu sau atrasti tą kūrinį gal jau kitą dieną, o gal – tik po kurio laiko. Būna, kad jo nebeliečiu, būna – atsiranda vidinė trauka, kuri kaip magnetas priklijuoja pieštuką ar teptuką man prie rankos ir ima ją vedžioti.

– Ar dažnai nutinka taip, kad, sugrįžusi prie kūrinio antrą kartą, ji pakeičiate?

– Dažniau mano prisilietimai būna švelnūs: sudedu akcentus, paryškinu spalvas. Kūrybos procese atiduodu visą savo energiją. Apima jausmas, tarsi iš manęs išeitų oras ir staiga – subliūkštu, visai nebeturiu jėgų. Kitą dieną energija sugrįžta, atsiranda antras kvėpavimas – tada grįžtu prie darbo, dėlioju mažus, bet svarbius akcentus.

– Vienas iš pagrindinių jūsų kūrybos motyvų yra ne tik akys, bet ir veidai. Kaip jie atsiranda ?

– Kai pasiimu lapą, kartoną ar drobę, niekada nežinau, kas bus. Pamatau tašką ir jis tampa akies vyzdžiu, aplink kurį pradedu piešti formas. Kampe, centre, viršuje ar apačioje. Proceso nebekontroliuoju. Ar bus daug akių, daug veidų, daug siluetų – nežinau.

– Tai sufleruoja, kad akies simbolis jums pasąmoningai yra svarbus.

– Esu stebėtoja. Žmonių veiduose galiu įžvelgti jų nuotaikas, atpažinti, ar sako tiesą, ar ne.

– Kurdama atsiduodate procesui, kurį valdo intuicija. Ar dažnai, baigus kūrinį, jus aplanko nuostabos jausmas?

– Aš pati dalyvauju kūrybos procese, tampu procesu. Per jį stebiu save. Jis leidžia man pamatyti, kokia esu, kokios mano emocijos, jausmai.

– Kas jus paskatina imti į rankas piešimo priemones ir kurti? Staigios emocijos, viduje sulaikyti jausmai, o galbūt maži, paprasti kasdienybės, jos buities momentai?

– Kartais po ranka pasitaikęs pieštukas ir popieriaus gabalėlis – ir aš net nepastebiu, kaip pradedu piešti, o kartais nusiteikimas arba impulsyvus sprendimas piešti.

Liniją (su)valdyti ir išlikti subtiliai man yra paprasčiau. Ypač kai piešiu akis. Jos mano darbuose gali būti žaismingos, liūdnos, išsigandusios, šelmiškos. Akyse atsispindi daug būsenų. Jas išreikšti galima vos kelių linijų brūkštelėjimais.

– Kasdien einate į dirbtuves ir piešiate?

– Galiu piešti daug, o galiu ir visai nepiešti. Toks tas mano įkvėpimas. Nenuspėjamas, gaivališkas.

– Esate sakiusi, kad kūryboje balansuojate tarp introvertiško apmąstymo ir ekspresyvios, veržlios išraiškos. Tai tarsi du skirtingi poliai. Kas padeda išlaikyti pusiausvyrą?

– Iš prigimties esu introvertė. Gera būti su savo vidiniu pasauliu. Vaikystėje sėdėdavau prie balkono durų ir klausydavausi vėjo ūžimo. Net ausį buvo perpūtę, teko gydytis uždegimą. Mėgau ir medžių šlamėjimą, paukščių čiulbėjimą. Iki dabar stebiu paukščius. Tačiau kartais apima stiprios emocijos, norisi žmonių, bendravimo, pokalbių. Tai matyti ir mano kūryboje: lengvą, subtilią liniją perrėžia ryškios spalvos ir sutrikdo visą kuriamos kompozicijos ramybę arba spalva tyliai ir atsargiai įsirango tarpuose tarp linijų.

– Ar esate sau įvardijusi, kada pasireiškia jūsų introvertiška, o kada – ekstravertiška pusė? Gal jums daro įtaką, pavyzdžiui, metų laikai?

– Kai buvau jaunesnė – introvertės apibrėžimą atitikau visiškai tiksliai, bet būdama vyresnė pradėjau atrasti savyje ekstravertės bruožų. Atsirado noras dalytis tuo, ką sukūriau.

– Iki kovo 30 d. A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje eksponuojama jūsų grafikos darbų paroda jums yra ketvirtoji. Kūrėte kelis dešimtmečius, bet savo darbų viešai nerodėte. Įvyko lūžis? Ar tiesiog pajutote, kad atėjo laikas jūsų darbams susitikti su žiūrovais?

– Noras dalytis neatsirado per vieną dieną, nors retkarčiais ir pagalvodavau apie tai. Visgi atėjo metas, kai pradėjau lankytis įvairiose Vilniaus galerijose ir klausti galerininkų, ką jie galvoja apie mano kūrybą. Taip atsirado pasiūlymų dalyvauti parodose, o su jais pradėjau labiau pasitikėti savimi. Pribrendau ir pajutau, kad atėjo tinkamas laikas dalytis savo kūryba.