Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje kovą atidaromoje parodoje garsiojo dailininko paveikslai bus eksponuojami drauge su kitais XIX–XX a. kūrusių ir šiuolaikinių menininkų kūriniais. Buenos Airėse gimęs M. Rothschildas – vienas iš šių kūrėjų. Likus keliems mėnesiams iki parodos atidarymo, menininkas apsilankė Kaune ir papasakojo apie pažintį su M. K. Čiurlionio kūryba ir dangišką instaliaciją, kurią pristatys parodoje.

– Įdomu, ką iki šiol žinojote apie Lietuvą ir M. K. Čiurlionio kūrybą? Ar buvote girdėjęs apie tokį menininką iki pakvietimo dalyvauti parodoje?

– Apie Lietuvą žinojau nedaug, tik buvau girdėjęs, kad ši šalis yra kultūriškai ir istoriškai artima Latvijai, Estijai ir Lenkijai. Žinojau, kad į Argentiną, iš kurios esu kilęs, XIX a. emigravo daug žydų iš tuometės Rusijos imperijos, kartu ir Lietuvos. Jūsų šalyje pirmą kartą apsilankiau spalį, kai vykau susitikti su būsimosios parodos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje kuratorėmis. Viešnagės metu aplankiau Vilnių ir Kauną. Buvo labai įdomu pažinti iki tol nepažintą Lietuvą, tiesiog vaikščioti gatvėmis ir klausytis jūsų kalbos. Visada galvojau, kad Lietuva turtinga savo miškais, o kelionė traukiniu iš Vilniaus į Kauną šį mano įsivaizdavimą patvirtino. Žvelgdamas pro traukinio langą mačiau labai daug žaliuojančių medžių (šypsosi).

Apie M. K. Čiurlionį nebuvau girdėjęs, tad, sulaukęs kvietimo dalyvauti parodoje, internete ėmiau ieškoti informacijos apie jį ir jo darbus. Išvydęs kūrinius nustebau, kad šis kūrėjas nėra labai žinomas už Lietuvos ribų. Matyt, šiam genialiam menininkui pakišo koją, kad jis Rusijos imperijos laikais gimė Lietuvoje. Manau, jei jis būtų kūręs Vakarų Europoje, šiandien tikrai būtų kur kas žinomesnis pasauliniu mastu. Didelį įspūdį man paliko M. K. Čiurlionio kūryboje besiskleidžianti mistika, jo kūriniai labai dvasingi.

Prieš penkiolika metų savo kūrybai įkvėpimo sėmiausi iš tarpukario vokiečių ekspresionizmo architektų. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje susibūrė architektų grupė, vadinusi save „Gläserne Kette“ (liet. Stiklo grandinė). Jų idėjos buvo labai utopiškos ir mistiškos, todėl dalis jų taip ir nebuvo įgyvendintos. M. K. Čiurlionio kūryba man labai primena šių architektų eskizus, kuriuos studijuodamas praleidau daug laiko. Tad jaučiuosi atradęs ryšį ir su šiuo menininku.

Kryptis: M. Rothschildas savo kūryboje įžvelgia panašumų su M. K. Čiurlionio menu – jam taip pat netrūksta dvasingumo ir magijos. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Kuriate panašiomis temomis kaip M. K. Čiurlionis. Jūsų kūryboje gausu gamtos – matomas vanduo, audra, žvaigždėtas dangus. Kaip jūs pats palygintumėte savo ir M. K. Čiurlionio kūrybos panašumus?

– Mūsų kūriniai išties turi panašų emocinį užtaisą, juose daug vandens elementų, gamtos ir mistikos. Peržiūrėjęs M. K. Čiurlionio darbus internete pagalvojau: dabar puikiai suprantu, kodėl buvau pakviestas dalyvauti parodoje. Kaip ir M. K. Čiurlionio kūryboje, mano darbuose  netrūksta dvasingumo, magijos ir dalykų, kuriuos sunku paaiškinti racionaliu protu. Tai mene man labiausiai patinka.

Kūrinį „De Profundis“, kuris bus eksponuojamas parodoje Kaune, sukūriau 2018 m. Berlyno Šv. Mato bažnyčios kvietimu. Sulaukęs kvietimo eksponuoti savo kūrinį bažnyčioje virš altoriaus, labai apsidžiaugiau, kadangi kūryboje man svarbus dvasinis dėmuo. Smagu, kad bažnyčios bendruomenė nebijo atverti širdžių pasaulietiškam menui ir suteikia menininkams galimybę eksponuoti kūrinius maldos namuose.

– Instaliacija „De Profundis“ – išties įspūdinga. Tai didžiulis vandenyną vaizduojantis spaudinys ant medžiagos, sutvirtintas daugybe žvejybinės vielos gijų. Atrodo, lyg vandens banga kybotų ore ir banguotų žiūrovo link. Papasakokite daugiau apie šį kūrinį, kurį Lietuvos publika išvys parodoje kovo mėnesį.

– „De Profundis“ – 130-oji psalmė, prašanti Dievo dangiškosios palaimos. Ji primena apie 40 Kristaus dykumoje praleistų dienų ir jo kančią. Nors darbas sukurtas bažnyčios kvietimu, religinė jo tematika yra tik mano atspirties taškas. Instaliacijoje matomos bangos primena kelią į dangų, tačiau kartu bandau atskleisti žmogiškąjį požiūrio tašką į tai, kas laikoma dieviška.

Didelį įspūdį man paliko M. K. Čiurlionio kūryboje besiskleidžianti mistika, jo kūriniai labai dvasingi.

Kurdamas kūrinį užfiksavau labai daug judančio vandens fotografijų, kurias vėliau atspausdinau ant glotnios medžiagos. Instaliaciją sutvirtinau daugiau nei tūkstančiu 8 m ilgio žvejybinės vielos gijų. Skaidri viela šviesoje ima blizgėti, sukurdama iš dangaus šviečiančios esybės, apšviečiančios vandens gilumą, įspūdį. Kūrinio vaizdas priklauso ir nuo paties žiūrovo – stovint vis kitoje vietoje, jis gali atrodyti skirtingai. Kadangi vielos pritvirtintos prie bangų keterų, instaliacijai suteikiamas trijų dimensijų įspūdis – atrodo, kad jūra išties banguoja.

– Nors kūriniui jau šešeri metai, galima pagalvoti, kad jį sukūrėte specialiai M. K. Čiurlionio jubiliejinei parodai, kadangi instaliacijos nuotaika labai primena dailininko darbus. Ar ją bus sunku instaliuoti Kaune?

– Šis kūrinys iki šiol eksponuotas tik Šv. Mato bažnyčioje Berlyne, tad M. K. Čiurlionio muziejus taps vos antrąja vieta, kur bus galima jį pamatyti. Labai džiaugiuosi, kad šįkart instaliaciją bus galima parodyti visai kitokiame kontekste, kartu su M. K. Čiurlionio ir kitų menininkų darbais. Parodos rengėjai mano kūriniui pasiūlė puikią vietą virš laiptų, tad tikiuosi, kad ten ir pavyks įrengti instaliaciją. Kol kas nežinau, kokie kiti kūrėjai dalyvaus parodoje, todėl labai įdomu, kaip mano instaliacija atrodys greta jų darbų. Kai „De Profundis“ eksponavau Šv. Mato bažnyčioje Berlyne, instaliacija ten kabėjo viena. Šiuo atveju parodoje dalyvauja daugybė menininkų su skirtingais savo darbais, tad tarp kūrinių neabejotinai užsimegs dialogas, kuris instaliacijai suteiks dar daugiau reikšmės.

Mi­gue­lis Roths­chil­das. Insomnia su vinimis.

– Savo kūryboje dirbate su labai įvairiomis medžiagomis. Kaip jas pasirenkate?

– Mėgstu eksperimentuoti. Daug dirbu su fotografija, tačiau į ją žiūriu kiek kitaip. Man tai nėra tik akimirkos fiksavimas, savo fotografijos kūriniuose stengiuosi pakeisti situaciją ir nuotraukoms suteikti papildomos reikšmės. Kūryboje man patinka dramatiškumas, tačiau jis turi būti iš karto nepastebimas ir atsiskleisti vėliau. Todėl mano darbus dažniausiai sudaro dvi pusės: pirmiausia – akį patraukianti graži, poetiška dalis ir dramatiškas fonas, pastebimas tik po kurio laiko. Pavyzdžiui, esu atlikęs keletą darbų iš sudaužyto stiklo. Žvelgiant į  įdaužas stikle, jos iš pradžių primena žvaigždes danguje. Tačiau vėliau ateina suvokimas, kad tai plaktuku sudaužytas stiklas. Esu sukūręs darbų seriją pavadinimu „Insomnia“ (liet. Nemiga), kurie primena nakties dangų, pilną žvaigždžių. Tačiau, geriau įsižiūrėjęs, pamatai, kad tos žvaigždės yra į tamsią medžiagą susmeigtos vinys, simbolizuojančios nemigos kančią. Šie darbai išties gražūs ir kartu dramatiški.

Mano darbus dažniausiai sudaro dvi pusės: pirmiausia – akį patraukianti graži, poetiška dalis ir dramatiškas fonas, pastebimas tik po kurio laiko.

– Savo kūryboje žaidžiate su žiūrovų suvokimu, kuriate tam tikras optines iliuzijas. Ar sąmoningai siekiate, kad išvydęs jūsų kūrinį žmogus šiek tiek sutriktų? Kokią emociją ir įspūdį norite sukelti savo darbais?

– Man patinka du momentai, įvykstantys išvydus mano kūrinį. Iš pradžių žiūrovas pamato gražų fasadą, tačiau tada jis pastebi, kad jame yra šis tas daugiau. Ta antroji akimirka, kai žmogus ima galvoti, ką jis čia iš tikrųjų mato, man yra pati svarbiausia. Manau, kad ši optinė apgaulė veikia kur kas geriau, nei veiktų iškart pastebima drama kūrinyje. Pavyzdžiui, darbai su vinimis, apie kuriuos pasakojau, yra tokie paveikūs, nes žiūrovas iš pradžių nesuvokia žvelgiantis į vinis, jam atrodo, kad tai spindinčios nakties žvaigždės.

Taip pat esu sukūręs apdegintų fotografijų seriją „Spirits“ (liet. Dvasios). Iš pradžių žiūrovas nuotraukose pastebi tik, atrodo, įprastus gamtos vaizdus. Tačiau, geriau įsižiūrėjęs, ima matyti deginimo žymes ir iš miško sklindančias dvasias primenančius dūmus. Gebėjimas pakeisti žiūrovo požiūrio tašką ir padėti realybę išvysti kitu kampu man atrodo viena svarbiausių meno sudedamųjų dalių. Tad savo kūriniams neretai semiuosi įkvėpimo iš Pietų Amerikos septintojo dešimtmečio magiškojo realizmo literatūros, kurioje gausu stebuklinės tikrovės.

Mi­gue­lis Roths­chil­das. The Eternity of Night. Daužytas stiklas.

– Esate kilęs iš Buenos Airių, bet šiuo metu gyvenate Berlyne. Kodėl nusprendėte palikti gimtąją Argentiną? Ar galėtumėte palyginti, ką reiškia būti menininku Argentinoje ir Vokietijoje?

– Šios dvi šalys labai skirtingos, tačiau sakyčiau, kad meno scena yra gana panaši visur. Daug keliauju ir matau, kad visose šalyse meno laukas daugmaž vienodas. Skiriasi nebent tai, kad Vokietijoje menininkams lengviau išgyventi, čia daugiau galimybių. Argentinoje taip pat pažįstu keletą menininkų, kurie, gyvendami tik iš meno, visai neblogai verčiasi. Tačiau tokių pavyzdžių nėra daug, kadangi Argentina – neturtinga šalis, čia nėra tiek galerijų ir meno kolekcininkų. Vokietijoje yra kur kas daugiau menu besidominčių ir už jį sumokėti pasiruošusių žmonių. Be to, gyvenant Berlyne, kur kas paprasčiau savo meną eksponuoti visoje Europoje, kadangi viskas arti, o kelionės nebrangios.

Berlyne gyvenu jau 33-ejus metus – nuo 1991-ųjų. Nusprendžiau palikti Argentiną, nes man ten buvo nuobodoka. Nors šalis didelė, meno scena joje yra labai maža, viskas koncentruojasi tik sostinėje Buenos Airėse. Tuo metu buvau susidomėjęs vokiečių romantizmu, tad nusprendžiau išvykti į Berlyną vieniems metams, kurie galiausiai virto trimis dešimtmečiais (juokiasi). Norėjau pagyventi visiškai kitokioje kultūroje, tad Vokietija man atrodė labiau įdomi nei, tarkime, Argentinai kultūriškai artimesnės Ispanija ar Italija. Be to, esu kilęs iš vokiečių žydų šeimos, kuri, Hitleriui atėjus į valdžią, emigravo į Argentiną. Tad manau, kad Vokietiją pasąmoningai pasirinkau norėdamas surasti savo šaknis.