A. Gustas, V. Bubelytė: laisvė jausmams

Nenutrūkstanti linija

Kauno kolegijos Menų akademijos Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje eksponuojamoje retrospektyvinėje dailininkės, poetės Aldonos Gustas (1932–2022) parodoje „Kas naujo, Aldona?“ geismas įvaizdinamas ekspresyviu piešiniu. Parodoje pristatomuose ankstyvuosiuose darbuose ir naujausiuose, sukurtuose nuo 2017-ųjų iki 2022-ųjų, geismo pavidalai kinta, bet juo visus sujungia A. Gustas piešiama nenutrūkstanti linija.

Ši linija popieriaus lapo erdvėje (piešiama kieta anglimi ar minkšta riebia pastele) kyla į aukštumas ir sminga žemyn, įsitempia taip smarkiai, lyg norėtų sutrūkti, ir staiga kardinaliai pasikeičia – visiškai atsipalaiduoja.

Švelniai sujuda, nuvilnija popieriumi lyg banga ir, įgavusi naujos energijos, virsta plačiais vandenimis – kunkuliuojančiais iš savo gelmių, užliejančiais, priverčiančiais gaudyti orą, (pa)skandinančiais paslaptis slepiančiose gelmėse.

Ženklai: Berlyno dailininkams-poetams skirtas plakatas ir A. Gustas piešiniai. / A. Gustas asmeninio archyvo nuotr.

Ženklas

Keliaudama per piešinius, iš abstrakčios linija tampa kūniška. Judėdama ji kuria atpažįstamas formas. Jos gyvos, atsargiai liečiančios viena kitą, glostančios, glamonėjančios.

Linijai judant ir besimainant keistais geismo pavidalais, pasiekiama kulminacija, kurią menininkės piešiniuose žymi raudonas, aiškiai matomas taškas. Tačiau ne visuose kūriniuose jam pavyksta išlaikyti savo formą. Taškas išsilieja, pasiekia visas piešinio kertes ir kerteles, į jas įsiskverbia, o tada tarsi surenka pats save ir sugrąžina į netobulą formą ar pats tampa virpančia linija – A. Gustas laisvės pripažinti, išpažinti savo jausmus, kalbėti jais simboliu.

Vis dar yra nelabai įprasta, kad moteris išreikštų savo erotinius jausmus, geismą, susijaudinimą kūryboje. A. Gustas tai padarė.

Buvimas be žodžių

Kūniška linija, kuria dailininkė piešia geismą, žiūrovą vedžioja jo paties patyrimais, troškimais, fantazijomis. Žodžiai gebėtų tik perbėgti jų paviršiumi. A. Gustas piešiniuose slypi buvimo be žodžių galia, tikrasis intymumas, užliejantis laisve kūnu reikšti jausmus.

Buvimas be žodžių artimas ir fotomenininkei Violetai Bubelytei, kurios paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“ eksponuojama Kauno fotografijos galerijoje ir Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje.

V. Bubelytės – žinomos Lietuvos fotografės, pirmosios pradėjusios kurti autoaktus – darbuose, sukurtuose naudojant apdorotą fotografijos techniką, priešingai nei A. Gustas piešiniuose, nejusti geismo, atsitraukiama nuo erotiškumo. Nuogas kūnas fotografijose nėra seksualumo, viliojimo, gundymo simbolis. Kūnas priešais fotomenininkės objektyvą tampa medžiaga, kuria V. Bubelytė estetiškai ir subtiliai perteikia žvilgsnį į žmogaus būtį.

Violeta Bubelytė. Aktas 16. 1983 m.

Tikrovė

Toldama nuo su lytiškumu siejamų stereotipų, menininkė apnuogina jausmus: jautrumą, tikrų dalykų alkį, buvimą netobulam, pažeidžiamumą. Ne vienoje publikacijoje apie V. Bubelytės kūrybą akcentuojama, kad joje daug teatro, šokio, pantomimos. Sutikčiau su tuo tik iš dalies. Menininkės darbuose daugiau pačios tikrovės. Tik ji, priešingai nei mus nori įtikinti pirmasis žvilgsnis į V. Bubelytės fotografijas, nenuoga.

Tikrovė, kurią fotomenininkės darbuose atlieka nuogas kūnas, fotografijose susiduria su jausmais, išryškinamais per kuriamą naratyvą, siužetą. Kurdama fotografė, išsilaisvinusi iš klišės, kad tikrovė kūrinyje turėtų būti pridengta, pagražinta, praradusi savo svorį ir sklendžianti į kažkokias nežinomas aukštumas, labai estetiškai ir netiesmukai, priešais žiūrovo akis pateikia jausmingą realybę.

Gyventi ir kurti

Kūryba be realybės yra tuštuma, o realybė be kūrybos – stovintis vanduo. V. Bubelytei, kuri nuogą tikrovę parodė dar gūdžiu sovietmečio laikotarpiu, kai realybė neturėjo teisės egzistuoti, reikėjo daug drąsos. Ar drąsos rodyti realybę su visais jai priklausančiais gražiais ir negražiais jausmais reikia ir dabar?

Nors laikotarpis pasikeitė, bet XXI a. kelia naujų reikalavimų, kaip turėtų atrodyti realybė ir kokiu rakursu geriausia būtų ją demonstruoti. Šiame amžiuje daug dramos (bet ne tikrų jausmų), balansavimo ties riba, nes tai pritraukia auditoriją, kuri skelbia verdiktus, kas atitinka savęs demonstravimo, buvimo atviram ir kitus standartus, kurie padeda realybei likti savo ribose. Tad V. Bubelytei labiau reikia galbūt ne drąsos, o ryžto eiti savo keliu. Nieko nedemonstruojant, neatliekant (viešų) išpažinčių. Tiesiog gyvenant, jaučiant, kuriant.

A. Gustas asmeninio archyvo nuotr.

Iš(si)laisvinti

A. Gustas, nuo mažumės gyvenusi Berlyne, nepatyrė sovietinio laikotarpio gniaužtų, kurie varžė kūrybos laisvę, nurodinėjo, apie ką ir kokia ji gali ir turi būti. Tačiau menininkė susidūrė su tuo, kad kai kurių jausmų moteriai nevalia atvirai išreikšti. Erotika iki dabar tarsi labiau priklauso vyriškai lyčiai. Moteris gali ir (pagal standartus – turi) įkūnyti erotiką, bet vis dar yra nelabai įprasta, kad moteris išreikštų savo erotinius jausmus, geismą, susijaudinimą kūryboje. A. Gustas tai padarė.

Menininkės laisvės jausmas buvo labai stiprus, todėl, žvelgiant į jos darbus iš dabarties perspektyvos, jie geba išlaisvinti ir šiuolaikinį žiūrovą, kuriam vis dar kiek nedrąsu savyje atrasti ryškius, aistringus jausmus.

A. Gustas ir V. Bubelytė – labai skirtingos. Tačiau abi laisvos, laužančios stereotipus, nuimančios visus filtrus, apsaugos barjerus, kurie dengia realybę ir jausmus.