– Kaip bėga dienos karantine?

– Gal nuskambės keistai, bet tam tikra prasme džiaugiuosi – man, kaip ir daugeliui, tai stabtelėjimas, gyvenimo tempo sumažinimas. Galima perskaityti pjeses, kurios buvo atidėtos, nes nebuvo laiko, verčiu vaikišką pasaką, pagal kurią statysiu spektaklį, guli kelios geros knygos, prie kurių vis nebuvo laiko prisėsti.

– Jūsų namai visada garsėjo svetingumu ir vaišingumu. Kaip ištveriate gyvo bendravimo abstinenciją?

– Visada mokėjau, kai to reikėjo mano vidiniam "aš", izoliuotis. Žmogus privalo retsykiais pabūti vienas su savim, taigi viskas gerai! Be to, dabar pas mane gyvena studentas kartvelas, mano kartveliškas sūnus, mano draugas, neseniai grįžęs iš Anglijos. O kur dar feisbukas ir telefonai, jei ko pasiilgsti...

– Ką apie koronavirusą ir jo sukeltą chaosą pasakytų jūsų personažas Teta Ku-kū?

– Turbūt pakartotų garsiąją Karlsono frazę: "Ramybės, tiktai ramybės, viskas bus gerai!"

– Garsioji kitos jūsų herojės – Kauno poniutės – frazė "Žinote, ponia...", tariama ypatingu akcentu, simbolizuoja miesčioniškumą, tuštybę, aroganciją. Ar nemanote, kad tokių ponių ir ponų (nebūtinai Kaune), esant šiandieninei koronaviruso situacijai, irgi netrūksta?

– Neseniai feisbuke perskaičiau frazę, kuri man labai patiko: "Kvailių pasaulyje nėra daug, bet jie taip gudriai išdėstyti, kad sutinki juos ant kiekvieno kampo." Šiaip jau manau, kad, esant kritiškoms situacijoms, žmogus išsigrynina – matyti, kiek jame yra žmogaus.

– Kaip bus su jūsų Naujaisiais Vasiukais Voškonyse? Jei neklystu, čia gimęs ir taip iš pradžių vadintas tarptautinis festivalis šiemet turėjo būti jubiliejinis – dešimtasis?

– Dabar jis jau vadinasi "Maskaradas", nes valdžiai vis užkliūdavo pavadinimas "Naujieji Vasiukai". Viliuosi, kad iki lapkričio viskas stos į savo vėžes. Blogiau turbūt su vaikų teatrų festivaliu "Geriausias vitaminas – teatras", kurį planavau, kaip visada, gegužę. Vitaminų gali nepakakti...

Patarčiau pažiūrėti nors po vieną komediją per dieną. Ir – kovoti su baime, nes tai, mano galva, blogiausias virusas, ir ne tik medicinine prasme.

– Jus sieja nuoširdi bičiulystė su kartvelais, esate netgi gavusi apdovanojimą "Sakartvelo teatro draugas". O draugai palaiko vienas kitą bėdoje. Kaip?

– Prieš mėnesį pas mane drauge su savo mylimąja viešėjo mano draugas režisierius iš Sakartvelo. Įsivaizduojate, per tą viešnagę susuko visokius iškritusius varžtus, pritvirtino atšokusias rankeneles ir šiaip visokius vyriškus darbus atliko. Be to, iš sendaikčių turgaus nupirkęs detalių pagamino septynis nuostabius meniškus šviestuvus!

Dabar, kai pas juos irgi karantinas, susiskambiname per feisbuką kiekvieną dieną, kuriame bendrus planus rudeniui. Turėjom su mano teatru "Siena" dalyvauti Sakartvelo nepriklausomybės dienos šventėje ir tarptautiniame festivalyje gegužės pabaigoje. Maža vilties, kad gegužę tai pavyks, bet pamažu ruošiamės, repetuojame, bent jau tekstą nuotoliniu būdu – dėkui šiuolaikinėms technologijoms.

– Vienos moterys karantino metu puolė kepti pyragus, kitos – tvarkyti stalčius, spintas... Kokie buities darbai jums teikia atgaivą ir atitraukia nuo liūdnų minčių?

– Kad tų liūdnų minčių kaip ir nėra, dienos bėga greit, per visą savaitę tik savo didžiulę spintą sutvarkiau. Šiaip kas dieną gaminu pietus – jei jau namie sėdime, tai bent skaniai pavalgome. O gaminti aš mėgstu, man tai savotiška meditacija.

– Esate įkūrusi vaikų teatrą "Vitaminas T", žmonėms dovanojate vitaminų J – juoką, G – gerą nuotaiką ir daugybę kitų, labai reikalingų mūsų sielos imunitetui. Kai jį stiprinti dabar, kai žmonės gūžiasi nuo blogų žinių, o ilzoliaciją namuose daugelis turi ištverti po vieną?

– Tiems, kurie naudojasi kompiuteriu, patarčiau paskaityti žydų humorą. Ši tauta, bet kokiai situacijai esant, randa, iš ko pasijuokti. Pavyzdžiui: "Moiša, o tu nebijai užsikrėsti koronavirusu? Klausyk, Chaimai, man  hipertonija, cukrinis diabetas, psoriazė, navikas ir dar dešimt ligų. Tegul tas virusas stoja į eilę."

Patarčiau pažiūrėti nors po vieną komediją per dieną. Ir – kovoti su baime, nes tai, mano galva, blogiausias virusas, ir ne tik medicinine prasme.

O tų tikrai vienišų, ligotų nėra taip daug... Juk vis tiek bent jau su kaimynais bendrauja? O jei nebendrauja, tai gal ir patys kalti, kad yra vieniši? Esu girdėjusi kelias istorijas iš savo draugės, teikiančios pagalbą vienišiems, kad dažnai, pasirodo, jie turi ir vaikų ir giminių, bet dėl savo aštraus charakterio lieka vieni.

– Koronavirusas tapo išbandymų ne tik mūsų sveikatai, materialinei gerovei, bet ir žmogiškumui. Vieni taškosi pykčiu, kiti puola padėti stokojančiam, negalinčiam. Ko mumyse išlįs daugiau šiuo išbandymų laiku?

– Visada sakiau ir sakysiu, kad savo gyvenime sutikau daugiau puikių, gerų žmonių. Tikiu, kad tikrų žmonių ir gražių poelgių bus vis daugiau: kažkas duoda kraujo, kažkas pasisiūlo nueiti į parduotuvę. Net aš sulaukiau pasiūlymo apipirkti (deja, pagal amžių jau priklausau rizikos grupei). Taigi, tikiuosi, žmogiškasis pradas nugalės.

– Jei dabar tektų atsistoti prieš milžinišką salę žiūrovų, susirinkusių į H.Šumilaitės humoro vakarą, kokia tai būtų programa ir kokį anekdotą papasakotumėte?

– Kažkada mačiau tokią karikatūrą. Žmogus susitinka su ateiviu, o tas ir sako: "Homo tai homo, bet kas jums pasakė, kad jūs sapiens?" Mes naikiname žemę – štai ji mums ėmė keršyti. Taigi tas humoro vakaras nebūtų labai linksmas, o gal ir būtų, gal... Kai viskas praeis, juokausime ir apie savo baimes, ir apie virusą. Kinai jau juokauja, mačiau feisbuke.

Šiaip jau visiems linkiu filosofiškai pažvelgti į tai, ko negali pakeisti. Kasdien tūkstančiai žmonių miršta nuo vėžio, infarktų, insultų, avarijų, pasirodo, ir nuo gripo miršta tūkstančiai, tik mums apie tai nekalbėjo kas dieną. Vilties, drąsos ir sveikatos!