Sostinėje gyvenanti grafikė Kristina Norvilaitė į gimtąjį Kauną grįžo su glėbiu lauktuvių: "Parko galerijoje" eksponuojami jos grafikos darbai, mišria technika atlikti kūriniai,   darbai ant medžio plokštumos.

Vienodos stilistikos, tačiau sykiu ir skirtingi kūriniai, suvienyti parodos idėjos "Tik niekam nesakyk", – intymios, bet ir vaikiškai žaismingos, kaip ir dažnas jos darbas.

Nuo vaikystės dailė – parodos, muziejai, meno istorija – buvo K.Norvilaitės gyvenimo dalis, tačiau suvokimas, kad ši meno sritis gali būti profesija, atsirado ne iliuzijų kupinoje vaikystėje, bet jau baigus mokyklą. Abejonių nebuvo ir dėl grafikos – žanro, kuriame ypač svarbu preciziškumas, linijos. "Vienas mano draugas davė pabandyti paraižyti ir atspausti. Tai man labai patiko, įstrigo giliai į širdį. Niekados nesvarsčiau, ar grafika, ar tapyba. Norėjau tik grafikos. Intuityviai suvokiau, kad suradau savo kelią", – interviu "Santakai" sakė K.Norvilaitė.

– Jūsų grafika labai spalvinga. Raudonos, pilkos atspalviai, auksas, nedaug, bet yra ir mėlynų, žalių. Kiek šiuo požiūriu kūryba atspindi jūsų gyvenimą – ar jis toks pat saikingas spalvų atžvilgiu? Ar neinspiruoja, tarkime, vasarą lietuviška pieva, kurioje yra nenusakoma galybė žalių, violetinės, baltos atspalvių?

– Kiekvienas gyvenimo etapas padiktuoja savo spalvą. Spalvų buvo visokių, negalėčiau apsistoti ties viena. O spalvą mėgstu labai, nesvarbu, kokia ji. Svarbu, kad tuo metu ji skambėtų, atitiktų mano būseną. O Lietuva, aišku, mane labai inspiruoja. Juk aš čia gyvenu!

– Jūsų parodų pavadinimai – ypač asmeniški. Parodos Kaune pavadinimas "Tik niekam nesakyk", tarsi suderintas su prieš kelerius metus rengta paroda "Ar Tu tai matei?". Vilniuje kuriate ir miesto erdvėse – ypač daug jų Užupyje, taigi, kuriate ir socialinį dialogą, bandote į kūrybos erdvę įtraukti ir atsitiktinių asmenų, smagiu žaidimu ieškote ryšio su auditorija? Ar paprasčiausiai esate žmogus, nepripažįstantis nereikalingų formalumų, net su nepažįstamaisiais lengvai užmezgantis ryšį?

– Tikrai myliu žmonės, jie visi man įdomūs. Dėl šios priežasties įkūriau savo galeriją (Vilniuje, Užupio g. 1 – aut. past.), kad galėčiau gauti atgalinį ryšį. Žmonių čia ateina daug, ypač vasarą. Dialogas su jais mane įkvepia naujiems kūriniams. Nebijau užkalbinti nepažįstamo žmogaus, stengiuosi būti su juo betarpiška. Kažkaip viskas išeina natūraliai. Juk žmonės jaučia, kad noriu su jais pasidalyti savo kūrybos procesu.

– Jūsų darbai pristatomi ir užsienyje. Ar skiriasi svetur ir Lietuvoje mezgamas dialogas?

– Kai Lietuva tapo laisva, išties labai daug kas pasikeitė. Lietuvos žmonės daug atviresni, smalsesni, nebijantys paklausti ir pasakyti savo nuomonę. Manau, meno kalba universali ir čia, ir užsienyje mano darbai suprantami ir vertinami.

– Ar visada būnate išgirsta? Ko apskritai reikia, kad būtum pastebėtas meno rinkos? Juk  kad ir kaip neigtume, galimybė parduoti savo kūrinį paprasčiausiai sudaro sąlygas kurti tai, ko norisi, tada, kai to norisi.

– Visko būna. Tiesiog darau savo darbą. Manau, visa tai žmonės mato ir jaučia. Įgyvendindavau savo sumanymus net tada, kai tikrai nebuvo iš ko ir dėl ko. Svarbu tiesog dirbti savo darbą. O visa kita susidėlioja savaime.

– Apie kitą jūsų kūrybos kryptį – knygų iliustravimą – regis, geriausiai kalba knygų mylėtojų patirtis. Iš leidinių, kurie yra patraukę ne tik dėl autoriaus dėl autoriaus pavardės, bet ir dėl iliustracijų, yra ir jūsų iliustruota Vytauto V.Landsbergio knyga "Varlė bunkeryje", Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos IBBY pripažinta 2010 m. meniškiausiai iliustruota knyga. Iliustruotų knygų sąraše – Jurgos Šedikytės "Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiaušą", Birutės Mar "Marija ir Pūkelis", "Orvido knyga", "Paukščių knyga", ne vienai filosofijos knygai, literatūros klasikos serijai sukurti viršeliai. Papasakokite apie iliustravimo procesą. Kiek įtakos galutiniam rezultatui turi rašytojų vizija?

– Iliustracijų procesas vyksta vienatvėje. Mąstai, eskizuoji, tūkstančius kartų perskaitai tą patį tekstą, panyri į jo pasaulį. Kai skaitau pirmą kartą rankraštį, iškart paraštėse žymiuosi idėjas. Tada savo bandymus, sumanymus rodau autoriui ir leidėjui. Būna, kai visą knygelę iliustruoju iškart ir tik galutinį rezultatą pateikiu autoriui. Taip buvo su V.V.Landsbergio knyga "Varlė bunkeryje". V.V.Landsbergis papasakojo apie savo apsakymą (knyga skirta paaugliams, joje pasakojama apie partizanus). Pasiūlė nueiti į Genocido muziejų, perskaityti partizanų dienoraščius. Aš taip ir padariau. Visa ta medžiaga labai mano sukrėtė ir įkvėpė. Taigi sėdau prie knygos ir iliustravau. Nusunčiau galutinį variantą V.V.Landsbergiui ir Ramunei Landsbergienei. Jiems iškart patiko, kartu su manimi džiaugėsi rezultatu. O paskui tik sužinojome, kad šios iliustracijos gavo apdovanojimą.

– Ar neprisijungsite prie savo kolegų, kurie anksčiau ar vėliau iš iliustruotojų tampa knygų tekstų autoriais? O gal apskritai pasuksite animacijos link, juk jūsų darbai prašyte prašosi judesio?

– Oi, niekados negalvojau apie animaciją! Ačiū už pastebėjimą. Apie tekstą vis pamąstau, bet dar nedrįstu to realizuoti. Ateis, manau, tam tinkamas laikas. Reikia dar palaukti.

– Jūsų kūryba neišsitenka vien 2D formato darbuose – kuriate ir interjero objektus, baldus, o kai kurie jūsų grafikos darbai meistriškai įkomponuoti į interjerą tampa jo centru. Kas atsiranda pirmiau – idėja, kuriai realizuoti ieškote objekto?

– Kažkaip išėjo, kad interjero idėjas pasiūlo patys dizaineriai, architektai, žmonės. O aš prie jų prisiderinu. Jie patys mane susiranda, o man visados įdomu nauji iššūkiai.

– Daug darbų kuriate ant medžio plokštumos, kuri praturtina juos rievių piešiniu, faktūra, kvapu... Kas svarbu renkantis medį – jo rūšis, istorija, spalva? Gal apskritai meno kūriniu galite paversti bet kokią medžio atraižą?

– Kartais tiesiog pamatau savo mintyse darbą ir žinau, kad jis turi būti ant medžio, o kitas darbas – tik ant popieriaus. Koks nors mažas medžio gabaliukas man jau padiktuoja būsimą darbą ar naują dėžutę. Tiesiog labai įkvepia kiekvieną kartą medžio kvapas, jo faktūra.

– Kokiais darbais šiandien, kai bendraujame, užpildyta jūsų kasdienybė?

– Ruošiuosi personalinei parodai Varšuvoje, meno mugei "ArtVilnius 2015" (dalyvausiu su savo galerija) ir personalinei parodai Vilniuje Lietuvos dailininkų sąjungoje "Muzika tavyje". Tai pat baigiame ruošti naują knygą su leidykla "Apostrofa". Tai Tatjanos Geringas knygą apie jos ir Davido Geringo gyvenimo pradžią emigracijoje. Šioje knygoje darau iliustracijas. Važinėjame po Lietuvą kartu su Birute Mar pristatydamos naują knygą "Gėlinininkė" (ši knyga mano iliustruota). Kiekvieną dieną einu į savo galeriją, tenai raižau, spaudžiu ir laukiu žmonių. Kiekvieną trečiadienį savanoriauju: ryte važiuoju į Santariškių vaikų ligoninę vesti edukacinių grafikos užsiėmimų sergantiems vaikams. Be to, dar kiekvieną dieną esu mama, žmona. Gaminu valgį, bendrauju su artimaisiais, tvarkau namus, lyginu, skalbiu. Ir nepamirštu kiekvieną dieną pažiūrėti į mėlyną dangų!

– Grįžkime prie jūsų grafikos, dialogo, kurį Kauno "Parko galerijoje" eksponuojamais paveikslais norite užmegzti su kauniečiais. Viename interviu esate sakiusi, kad parodai atrenkante darbus, į kuriuos žvelgdama kiek vėliau po jų sukūrimo, pajuntate momentinį tiesos blyksnį. Kaip sutelkėte kūrinius parodai Kaune, kurią galima laikyti ir savotiška vizitine kortele – pristatomi daiktai atspindi skirtingas jūsų kūrybos kryptis?

– Kaunas yra mano gimtasis miestas, aš jame užaugau. Taigi, visi įkvėpimai šioje parodoje susiję su mano vaikyste ir Kaunu. Čia mano šaknys... Kaune – mano kūrybos pradžia. Parodoje dalijuosi asmeniškais dalykais, bet kartu ir kiekvienam iš mūsų artimais. Pavyzdžiui, karštą vasaros dieną braižymas kreida ant asfalto (darbas "Klasė"). Norėjosi čia sugrįžti ir pasidalyti savo kūrybinėmis mintimis .