Šį kartą statytojų brigada pasuko režisierės R.Bunikytės pasirinktu keliu, vedančiu nuo žvilgančios varjetė scenos į jos užkulisius, didžiąją dalį šio žanro tematikai būdingo vulgarumo paliekant kažkur šalia įsivaizduojamoje scenoje. Pagrindinis žvilgsnis koncentruojamas į dviejų socialinių pasaulių skirtumus ir jausmais saistomas sankirtas, kuriose savo padėties ieško operetės sociumo atstovai: tituluoti giminaičiai ir varjetė karalienės, riterių palikuonys ir scenos drugeliai, sakalai ir kregždutės.

Vizualumo kontekstai

Sprendimas jau įprastą įvairiuose šios operetės pastatymuose scenos vaizdą, pripildytą varjetė žanrui būdingo artistų ir gerbėjų lėbavimo, pakeisti bespalviais užkulisiais nemažai daliai žiūrovų gali pasirodyti netikėtas ir nuviliantis. Tačiau tokiu pasirinkimu statytojai siekė išryškinti kontrastą tarp scenos rampų šlovės spinduliuose besimaudančių, o gyvenime – ne visada laimingų, vienišų artistų – tik su savo šlove ir pilnų tuštybės, ir tariama genealogija besipuikuojančių aristokratų.

Šie pasauliai pristatomi vizualiai mažai besiskiriančių dekoracijų erdvėse, jų kontrastus perteikiant kostiumų spalvomis ir formomis. Nors apie spalvas kalbėti sudėtinga, nes režisūros pasirinktas nespalvoto kino vaizdinių būdas spalvų žaismą apribojo iki minimumo, nulėmęs ir scenografės bei kostiumų dailininkės K.Daujotaitės kūrybinius sprendimus. Tad mėgstantiems paganyti akis į apdarų ir dekoracijų margumyną teks labiau sutelkti dėmesį į muziką ir jos fone kuriamus veikėjų charakterius bei vyksmo peripetijas.

Vizualiai nutolstama nuo operetės laikmečiui – XX a. pradžiai būdingų madų raiškos, persikeliant į ketvirtą dešimtmetį –  garsinio, nors ir nespalvoto kino apogėjaus laikus bei renkantis jų stilistiką. Aliuzijų į tuometį kino meną bei praeitį matome ir daugiau – pradinė sustingusi Silvos poza su teatrališkai iškelta ranka – lyg nebyliojo kino stop kadras, atgyjantis įžangine Silvos daina. Iš praeities užklysta ir sceną imituojanti veidrodžiu žėrinti apvali pakyla, lyg šio teatro pokario spektakliuose naudotas didelis būgnas, ant kurio tuometė Silva šokdavo čardašą.

Šiuose užkulisiuose verda spalvingas ir dinamiškas gyvenimas, iš lėto, lyg čardaše, įsibanguojantis iki dramatinių atomazgų.

Pirmame veiksme žiūrovus pasitinka neišvaizdūs užkulisiai, paskendę juodai pilkoje prietemoje, retsykiais pro dulkių (dūmų) užsklandą perskrodžiamoje prožektorių spinduliais, kurie, lyg iš užmaršties sklindantys bespalvio kino kameros šviesos srautai, nušviečiantys tokius pat juodai pilkus varjetė veikėjus – repetuojančius atlikėjus, scenos darbininkus ir iš kito pasaulio užklystančius jų gerbėjus. Tačiau, nepaisant bespalviame fone juoduojančių personažų, šiuose užkulisiuose verda spalvingas ir dinamiškas gyvenimas, iš lėto, lyg čardaše, įsibanguojantis iki dramatinių atomazgų.

Reveransas kompozitoriui

Kaip ir būdinga, pirmo veiksmo kulminacijoje užsimezgusi intriga toliau pinama ir narpliojama antroje operetės dalyje, kūrinio antrą ir trečią veiksmus suliejant į vieną. Joje, skirtingai nei pirmoje, dėmesį patraukia švytinti skoninga aukštuomenės stilingų individualizuotų kostiumų prabanga ir kur kas dinamiškesnis vyksmas scenoje.

Tačiau šiame pastatyme didžiausias dėmesys tenka muzikai. Net ir įžangoje pristatomos svarbiausios operetės temos skamba scenos uždangai nepakilus ir neblaškant klausytojo dėmesio pašaliniais vaizdinių dirgikliais. Tuo labiau kad operetę kūręs I.Kalmanas šį lengvąjį žanrą pasirinko išbandęs akademinės muzikos kompozitoriaus kelius ir meistriškai sukūrė patrauklių bei įsimintinų melodijų muzikinę partitūrą.

Aišku, kad vyraujantys joje – tempų kaitos kupini vengrų liaudies šokio čardašo uždegantys ritmai. Juk ir tikrasis operetės pavadinimas – "Čardašo karalienė". Todėl, nepaisant žanro santykinio lengvumo, muzikinė operetės pusė nėra lengva, reikalaujanti tiek iš orkestro, tiek iš dainininkų kruopštaus darbo. Atėjęs žiūrovas gali mėgautis šio darbo rezultatais – orkestras, diriguojamas Virgilijaus Visockio, jau po operetės įžangos nusipelno aplodismentų, plojimų pertraukiamos ir solistų bei ansamblių scenos.

Žiūrovai, pripratę prie miuzikluose artistiškų ir šokančių choristų, šį kartą gali pasigesti jų aktyvumo, tačiau operetės choro partitūra choristams kelia pakankamus ritmikos ir melodikos reikalavimus, todėl papildomi šokių ar kitokie judesiai taptų nemenku išbandymu. Vis dėlto šokėjams veiklos pakanka: stilizuotus čardašus keičiantys valsai, šokio kompozicijomis užpildomos mizanscenos ir fonai visų pamėgtoms operetės dainoms ir ansambliams.

Kartų jungtys

Nuoširdžiai ir įtikinamai pagrindinius vaidmenis kuria visas būrys jaunųjų teatro solistų: Marija Arutiunova ir Ieva Goleckytė (Silva), Andrius Apšega (Edvinas), Rapolas Baranauskas ir Martynas Beinaris (Bonis), Ingrida Kažemėkaitė ir Monika Pleškytė (Stasi), Raminta Vaicekauskaitė Silvos vaidmenį kuria jau antrame šios operetės pastatyme, šį kartą su partneriu Ramūnu Urbiečiu (Edvinas).

Vyresniųjų kuriami vaidmenys nestokoja artistiškumo neretai papildyto komiškomis spalvomis: varjetė senbuviai – Feris (Raimondas Baranauskas, Giedrius Prunskus) ir Miksa (Kęstutis Alčauskis, Žanas Voronovas), Edvino motina Anhilda Valerhaim (Raimonda Tallat-Kelpšaitė ir Rita Preikšaitė, ankstesniame pastatyme buvusi Stasi, o dabar žaismingai kurianti dviplanį grafienės ir buvusios varjetė žvaigždės vaidmenį) bei Stasi motina Violeta Egenberg (Giedrė Juknevičiūtė, Laimutė Kuzmickaitė).

Jokia operetė neapsieina be komiško prado vaidmenų, kurių čia net keli. Edvino tėvą įkūnijantys Tomas Ladiga ir Gediminas Maciulevičius (Leopoldas Valerhaimas) ir ypač publiką linksminantis Dainius Bervingis su Ramūnu Šimukausku, sukūrę taurelei neabejingo Stasi tėvo Vilhelmo vaidmenį. Antraplanį Ronsdorfo personažą kiek šaržuotai kuria jaunieji aktoriai Žygimantas Galinis ir Modestas Sireikis.

Naujas ir šiuolaikiškas operetės "Silvos" pastatymas laukia šiandieninių žiūrovų įvertinimo. Operetė, gyvuodama antrą šimtmetį, gali ir turi keistis, kaip keičiasi ir jos žiūrovas. Tik jos muzika išlieka vis ta pati, nostalgiškai skambanti nuo senų laikų.