Kaune pristatytas lietuviškajam baletui skirtas projektas turi stiprią edukacinę potekstę. Kaip apskritai galima lavinti žiūrovus? Ką į Lietuvos baleto istoriją įrašo šiandien, XXI a., kuriantys choreografai, atlikėjai? Apie tai – pokalbis su projekto "Baleto atmintis" iniciatoriumi, Lietuvos baleto istoriku, menotyrininku Helmutu Šabasevičiumi.

"Žiūrovus lavinti galima įvairiais metodais, yra visokiausių formų – ir žiniasklaida, kuri gali leisti straipsnių ciklą, pristatantį šokio meną, ir įvairiausios televizijos laidos. Tačiau gyvas baletas egzistuoja tik scenoje – tas tikrasis kontaktas atsiranda tada, kai žiūrovas atsisėda į savo krėslą, užgęsta šviesa, pasigirsta muzika ir scenoje pasirodo baleto artistas. Šito tikrai niekaip neužrašysi, niekaip nepapasakosi, nes tai yra tas unikalus momentas, kuris atsiranda tiktai čia ir dabar, bet netrukus pranyksta", – įsitikinęs pašnekovas.

– Kaip vertinate šiandienę baleto raidą Lietuvoje? Ar baletas yra ten, kur turėtų būti?

– Esame nedidelė tauta ir negalime tikėtis, kad turėsime labai stiprią meno sritį, kuri vis dėlto Lietuvoje dar yra santykinai labai jauna. Jeigu pažvelgtume į Valstybės teatro istoriją, pirmiausia susiformavo Dramos vaidykla, paskui Operos vaidykla ir tik po penkerių metų atsirado baleto trupė, pradėjo formuotis baleto istorija. Tad lyginant mūsų šokio kultūrą su senųjų šokio kultūrų istorija – Prancūzijos, Italijos ar Rusijos, mes esame dar paaugliai. Anos šokio tradicijos skaičiuoja jau kelis šimtus metų, o mūsų dar tik laukia šimtmetis. Tad jauna tradicija dar negali duoti labai daug kūrybinio potencialo. Galų gale neturime daug žmonių, juk jau nebeliko ir tų 3 mln., o vis dėlto reikalinga tam tikra masė, iš kurios galėtų išsivystyti daug ryškių pasaulinio masto baleto artistų. Tas pats pasakytina ir apie šokio kūrėjus – choreografus, nuo kurių labai daug kas priklauso. Jų irgi turime mažokai. Iš kitos pusės, baleto artisto profesija yra sunki – reikalauja milžiniškų psichologinių ir fizinių pastangų, dažnai netgi tenka atsisakyti to, ką bet koks kitas žmogus, netgi kitos krypties šokėjas ar aktorius, gali sau leisti. Dėl to nedaug kas ryžtasi rinktis baleto artisto kelią.

Mūsų artistai yra tiesiog artistiškesni ir įdomesni, jie geba labiau improvizuoti, kurti vaidmenį, o ne tik mechaniškai atkartoti šokio partitūrą.

– Kauno muzikinis teatras retkarčiais vis pastato kokį baleto spektaklį – šiemet irgi rengiasi premjerai. Baleto spektaklius stato ir Klaipėdos muzikinis teatras. Tačiau šio šokio meno gerbėjams pasiūla yra gerokai mažesnė nei kitų žanrų mylėtojams. Iš dalies tai galima paaiškinti ir situacija ne Vilniaus teatruose – trupės mažos, o scenos irgi ne visada pritaikytos didesniems pastatymams. Kaip jūs galėtumėte pakomentuoti šią situaciją?

– Manau, kad mes duodame baleto menui tiek, kiek galime. Tiesiog yra tokios galimybės, turime tiek šokėjų. Dabar tenka vykdyti ir tarptautines atrankas į Lietuvos trupes – Vilniaus baleto trupė yra stipri, joje dirba nemažai šokėjų iš kitų šalių. O dėl baleto populiarumo – galbūt baleto spektaklių pasiūla ir nėra labai didelė, tačiau spektakliai visad sulaukia didelio susidomėjimo. Kiek tenka stebėti spektaklius Vilniaus scenoje, salės visuomet būna pilnos. Baleto padėtį Lietuvoje vertinu kaip savarankišką kultūrinį reiškinį. Be paramos ir palaikymo jis neišsilaikytų. Tačiau visur taip yra. Tik su komercine populiariąja kultūra yra kitaip, tačiau profesionalaus baleto pasaulyje komercija nėra svarbiausia.

– Ar didelė Lietuvos baleto šokėjų emigracija? Ar matote naujos kartos potencialą? Juk baletas – skirtingai net nuo šiuolaikinio šokio – reikalauja atsidavimo paromis. Negali, pavyzdžiui, dieną būti vadybininku, o vakarais pavirsti baleto artistu. Juk turi nuolat rūpintis savo kūno forma – ir save motyvuoti tai daryti, jei Lietuvoje stinga pastatymų.

– Man atrodo, kad susidomėjimas baletu Lietuvoje šiuo metu yra gana didelis, apie tai byloja ir nemažas baleto mokyklų skaičius. Nekalbu apie Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, bet apie privačias Eglės Špokaitės, Olgos Konošenko, Nerijaus Juškos, Neli Beliakaitės ir kitas baleto mokyklas. Kai kurios jų turi savo filialus, kurie veikia ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje. Šiose mokyklose ugdoma daug vaikų. Nebūtinai jie visi bus baleto artistai, bet manau, kad baleto meno paklausa ateityje turėtų smarkiai išaugti. Rinktis nuoseklias baleto studijas išdrįsta ne visi privačių baleto mokyklų moksleiviai, nes mato, koks tai sunkus darbas, o ir tėvai ne visada palaiko tokį atžalų pasirinkimą. Šiais metais į LNOBT baleto trupę įsiliejo trys merginos, baigusios Baleto skyrių, tarp jų – Julija Stankevičiūtė, laimėjusi kelis tarptautinius jaunųjų baleto artistų konkursus. Vadinasi, įvertinta ne tik lokaliame, bet ir gerokai platesniame kontekste. Baleto skyrius deda daug pastangų ugdydamas jaunuosius šokėjus, ruošdamas juos dalyvauti tarptautiniuose renginiuose.

Dėl šokėjų emigracijos – nemanau, kad šiuo metu ji labai didelė. Tačiau prieš gerą dešimtmetį ji buvo ryškesnė. Gailėjome, kai į JAV išvažiavo Mindaugas Baužys ar kai į Olandijos nacionalinio baleto trupę buvo priimta Rūta Ježerskytė. Ji Amsterdame padarė rimtą karjerą – tapo pagrindine soliste, tad belieka tik didžiuotis. Pasaulinio lygio baleto artistės Jurgitos Droninos kelias į pasaulio scenas be Lietuvos taip pat nebūtų prasidėjęs. Vos tik baigusi Baleto skyrių, ji iš karto buvo pakviesta į Stokholmo karališkąją baleto trupę, kurioje gavo solidžių vaidmenų. Paskui ją pakvietė Olandijos nacionalinio baleto trupė, kur ji dirbo pagrindine soliste, vėliau J.Dronina išvyko į Kanadą. Šį sezoną ji jau šoka ne tik Kanadoje, bet ir Anglijoje – yra Nacionalinės baleto trupės solistė. Yra ir kitų įkvepiančių atvejų. Pavyzdžiui, Baleto skyriaus absolventė Margarita Simonova – ją pakvietė Varšuvos didysis teatras, o neseniai ji nusifilmavo meniniame Rusijoje kurtame Valerijaus Todorovskio filme "Didysis baletas". M.Simonova buvo pastebėta ir įvertinti jos aktoriniai gabumai.

Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje vaikai ugdomi būti ne tik šokėjais, bei ir aktoriais, todėl labai įdomu juos stebėti scenoje, nes, pavyzdžiui, žiūrėdamas į kitų šalių baleto artistus ne visada tai matai. Gal aš taip sentimentaliai vertinu mūsų šokėjus, bet tikrai jaučiu tą skirtumą – mūsų artistai yra tiesiog artistiškesni ir įdomesni, jie geba labiau improvizuoti, kurti vaidmenį, o ne tik mechaniškai atkartoti šokio partitūrą. Tai yra didelė vertybė ir vienas iš mūsų baleto mokyklos savitumų – ne vien techninis parengimas, o būtent kūrybinė laisvė.