Pereiti į pagrindinį turinį

I.L. Savickienės parodoje – rytietiškos tapybos interpretacijos

Perkūno name-muziejuje šiuo metu veikia tapytojos Inos Loretos Savickienės personalinė tapybos darbų paroda, kurioje pristatoma Rytų Azijos tapybos tradicija.

Organizatorių nuotr.

Į pastarąją I.L.Savickienė gilinosi Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto organizuojamuose kinų tapybos ir kaligrafijos kursuose, kuriuos vedė dėstytojai Dalia Dakšaitė ir Wang Lei. Vėliau savo įgūdžius gilino pas pripažintus meistrus Henri Li, Ning Yen ir kiti.

Tapytoja kuria naudodama tradicines Rytų Azijos priemones – tušą, teptuką, ryžių popierių, natūralius iš mineralų gautus pigmentus – ir sekdama per amžių nugludintais filosofiniais bei estetiniais principais. Jos darbuose yra itin svarbus ryšys su gamta: augalais ir medžiais. Kartu autorė ieško tarpkultūrinio sąlyčio ir šiuolaikinio senųjų tradicijų įprasminimo. Siekia, kad tradicija gali būti gražus menas.

Dalis tapybos darbų įkvėpti kinų, japonų, meistrų kompozicijų. Tai meninės kūrybos ieškojimai ir improvizacijos, kuriuose labai stipri estetika ir Rytų filosofijos įtaka. Savitas I.L.Savickienės stilius pasižymi ekspresyvia ir virtuoziška juodų kontūrų ir linijų grafika, jam itin svarbus lakoniškas spalvų pateikimas: dominuoja raudona, mėlyna, oranžinė ir žalia spalvos.

Autorės kūriniai turi sąsajų su tapybos, grafikos ir netgi su kaligrafijos menu. Tai harmoningi paveikslai, kuriuose susilieja emocija, subtilumas, stilizuotas gamtos motyvas ir dekoratyvumas.

Apie kūrybos svarbą, raiškos priemones ir prioritetus – pokalbis su I.L.Savickiene.

Rytų Azijos tradicija neleidžia taisyti kūrinių, todėl kiekvienas prisilietimas prie popieriaus turi būti kruopščiai apgalvotas ir tikslus.

– Prisiminkite savo kūrybinio kelio pradžią.

– Daug laimingų aplinkybių lėmė, kad menas nuo mažens buvo mano aplinkoje ir gyvenime. Mokykliniu amžiaus tarpsniu gyvenau Kaune šalia M.K.Čiurlionio meno muziejaus, Karo muziejaus, A.Žmuidzinavičiaus namo-muziejaus, Velnių muziejaus, kuriuos periodiškai lankydavau nuo 4-osios klasės iš neturėjimo ką veikti. Nelabai supratau aš tų meno kūrinių, gal todėl man jie asociavosi su paslaptimi, su užkoduota prasme ir traukė geriau pažinti, suprasti. Kita vertus, daugybė sutiktų žmonių rodė pavyzdį, kaip jie dainuodami, meistraudami, sakydami kalbas ar kurdami gražesnę aplinką nekreipdavo dėmesio, kad kai kas, ką jie daro, yra visai nepraktiška ir neapsimoka. Bet tie žmonės buvo įdomesni ir laimingesni. Ne be pagrindo žinomas rašytojas Hermannas Hesse teigė, kad laimė – tai sugebėjimas džiaugtis nenaudingais dalykais.

Taigi, suprastos ir nesuprastos meno prasmės, kūrybos proceso paslaptys ir laimė ar nušvitimas, kuris galimai ateina kuriant, ir buvo tie švyturiai, kurie pasąmonėje visad rodė kryptį į meno pusę. Tačiau būti meno vartotoju – viena, o tapti atlikėju ar kūrėju – kita.

Turėjau ir specialybę, ir darbą, ir niekaip neidentifkavau savęs kaip meno kūrėjos, tad apie radikalius karjeros pokyčius tikrai negalvojau. Tiesiog užaugus vaikams atsirado daugiau laiko ir taip sutapo, kad atsitiktinai sužinojau apie galimybę dalyvauti kinų kaligrafijos ir tapybos kursuose VU Konfucijaus institute. Tuo metu tenorėjau pasipraktikuoti ir išmokti gražiai kaligrafiškai rašyti. Visiškai nepraktiškas dalykas.

2011 m. D.Dokšaitės vedamuose kursuose susipažinau su kiniškomis tapybos priemonėmis – teptukais, tušu, tušo trintuve, ryžių popieriumi, antspaudais ir kopijavimo – tradiciniu Rytų Azijoje praktikavimosi metodu. Rašėme hieroglifus, tapėme tradicinius kiniškus motyvus.

Virsmas iš būrelio lankytojos į dailininkę prasidėjo, kai pradėjau piešti namuose, kai pradėjau savarankiškai studijuoti priemonių įvairovę ir jų įsigyti užsienio parduotuvėse, kai pradėjau kelti klausimus, kas yra paveikslas, kuo jis skiriasi nuo etiudo, nuo studijinio darbo, kai supratau, kad sau jau visus kampus pritapiau, ir dabar, jei noriu toliau tapyti, turiu tai daryti dėl kitų žmonių. Dėl to be paties kūrybos proceso žingsnis po žingsnio teko imtis ir kitos profesionalaus dailininko veiklos – paveikslų fotografavimo, rėminimo, parodų organizavimo, vykimo į plenerus, dalyvavimo tarptautinių tapybos tušu bendruomenių veikloje, konkursuose, taip pat ir paveikslų pardavimo.

Didelio formato (140 x 70) paveikslų tapymas taip pat žymi svarbų kokybinį virsmą. Reikia gana gerai valdyti tapybos tušu techniką, kad be klaidos galėtum nutapyti didelį paveikslą. Klaidos Rytų tapyboje yra neištaisomos: jei sugadini darbą kažkuriame etape, reikia mesti ir pradėti iš naujo. Mano žiniomis, tarp vakariečių dailininkų, tapančių Rytų technika ir stiliumi, yra nedaug galinčių ir tapančių didelio formato darbus.

– Kas inspiravo jus pasirinkti Rytų technikos kryptį?

– Taip susiklostė, kad pirmiau susipažinau su tapymo procesu, o tik vėliau, įkvėpta šio proceso, pradėjau gilintis į pačią Rytų meno estetikos tradiciją.

Procesas, kai tu vedi teptuką popieriuje ir ten atsiranda įvairių atspalvių ir raštų linijos, dėmės ir kitokie potėpiai, neabejotinai yra magiškai įspūdingas ir kiekvieną kartą yra vis kitoks. Stengiesi kaip gali, bet rezultatas priklauso nuo momentinės autoriaus ir priemonių tarpusavio sąveikos. Kinai, japonai ir kitų Rytų Azijos šalių menininkai labai vertina kūrybos priemones – teptukus, popierių, tušą ar kita. Ne tik dėl to, kad tos priemonės pačios yra meno kūriniai, bet dėl to, kad jos yra savarankiški kūrybos partneriai – kartais trapūs, subtilūs ir paklusnūs, kartais rėksmingi, šiurkštūs ir įnoringi. Niekada negali 100 proc. valdyti kūrybos rezultato, turi atsiduoti priemonių įgeidžiams ir likimo malonei. Galutinis rezultatas kartais nuvilia, kartais pranoksta lūkesčius. Tas žaidimas neturi pabaigos ir nežinia, kur jis veda.

Išdrįsti tapyti ar leisti sau tapyti be kūrybos proceso įkvėpimo, reikėjo peržengti ir tam tikrus vidinius psichologinius barjerus, kuriuos įveikti padėjo rytietiška mokymo filosofija. Pagal ją iš mokinio iš anksto nereikalaujama talento arba originalumo, tačiau mokoma koncentracijos, meditacijos ir įgūdžių formavimo. Nelengva, bet įmanoma kiekvienam mirtingajam. Lietuvoje nerastume bendrų rašymo ir piešimo kursų. Manoma, kad rašyti turi ir gali visi, o piešimui reikia gebėjimų ar talento. O štai Kinijoje visiškai įprasta yra derinti kaligrafiją su piešimu, nes darbo teptuku principai yra tie patys. Jei gali gerai užrašyti hieroglifą, neabejotinai gali gerai nupiešti bambuką.

Studentas skatinamas neribotai kopijuoti mokytojų ir kitų žymių menininkų darbus. Taip jis gali iki smulkmenų įsigilinti į sudėtingą techniką, kompoziciją, nuotaiką. Geros kopijos vertinamos kaip savarankiški meno kūriniai. O originalumas ateis savaime kartu su branda ir išmintimi, jo negalima išmokti, paskubinti ar valios pastangomis pasiekti. Ilgainiui, peržiūrėjus ir išbandžius daugybę vaizdo mokymo instrukcijų, supratau, kokia vertinga ši kopijavimo tradicija ir kaip ji padėjo man pačiai perprasti bent dalį šios sudėtingos technikos subtilybių ir artimiau susipažinti su žymių dailininkų įstabaus grožio kūriniais, kurie spinduliuoja autorių pasaulėžiūrą, taikos, harmonijos ir nemirtingumo misiją bei stebina ilgametės praktikos nugludinta technika.

Procesas, kai tu vedi teptuką popieriuje ir ten atsiranda įvairių atspalvių ir raštų linijos, dėmės, yra magiškai įspūdingas ir kiekvieną kartą vis kitoks.

Ypač mane žavi rytietiški peizažai, kurių neatskiriami elementai yra kalnai, simbolizuojantys struktūrą ir ilgaamžiškumą bei tekantis vanduo – upės, jūros, kriokliai, simbolizuojantys gyvybinę energiją, kaitą, emociją. Šių dviejų elementų sąjunga – ypač stabilus junginys, užtikrinantis idealų gyvenimą amžinoje harmonijoje. Peizaže atsispindi ir žmogaus buvimo bei gyvenimo pėdsakai. Žmogus rytietiškame peizaže nėra turistas, jo gyvenimas ir išlikimas visiškai priklauso nuo gamtos, tad jis ją gerbia, puoselėja ir myli. Žmogus gamtoje dirba, pavyzdžiui žvejoja, aria su jaučiais, arba keliasi per upę, per tiltą į aukštesnį lygmenį, eina į šventyklą, kurios stogas dažnai matomas aukštai kalnuose tarp medžių. Sakoma, kad gera kompozicija yra ta, kurios negali aprėpti vienu žvilgsniu, kuri turi siužetą ir veda akį nuo vieno reikšminio taško prie kito. Toks paveikslas niekada nepabosta, kaskart jį žiūrėdamas savyje atlieki mažą piligriminę kelionę.

Kai tapai rytietiškomis priemonėmis, nori nenori turi laikytis kai kurių taisyklių, nes jas padiktuoja pačios priemonės. Pavyzdžiui, dalis darbo turi būti neuždažyta, popieriaus spalvos, nes viską užtepus tušu atrodys tiesiog bjauriai. Vertikalus formatas geriau, nei horizontalus, nes ploną popieriaus lapą gražiai galima pakabinti tik siaurą ir tik vertikaliai ir pan.

Tačiau savo tapyboje neapsiriboju taisyklėmis, siekiu atrasti universalius, apibendrintus siužetus ir nuotaikas, kurie gali sujungti skirtingus laikmečius ir skirtingas kultūras. Žydėjimas, medžiai ir paukščiai yra temos, būdingos tiek rytietiškai, tiek vakarietiškai tradicijai, tik rytietiška turi savo papildomo žavesio, nes neatsiejama nuo filosofijos ir kontempliacijos.

Kurdama paveikslą taip pat galvoju, kaip jis atrodys vakarietiškame interjere ar parodinėje erdvėje. Ar jo simbolizmas bus suprantamas ir priimtinas, kokie geriausi formato, rėminimo sprendimai. Ieškau variantų, kaip įpinti ir lietuviškus motyvus, pavyzdžiui, lietuvišką horizintalų tekstą.

– Ar jūsų darbai turi savitas sukūrimo istorijas?

– Kaip minėjau, lankydavausi M.K.Čiurlionio muziejuje nuo vaikystės, tad M.K.Čiurlionis man buvo toks savas vaikinas, toks mano kiemo dailininkas, tad natūraliai vienos iš pirmųjų nedidelių kopijų buvo bandymai perkelti M.K.Čiurlionį ant ryžių popieriaus.

Kartą žiūrėjau serialą apie Bruce'ą Lee per "Netflix" platformą viename kadre pamačiau labai man patikusią kompoziciją. Nufotografavau ją ekrane ir iš tokios nekokybiškos nuotraukos mėginau nutapyti kompoziciją. Kai šia kompozicija pasidalijau instagrame, vienas iš mano japonų sekėjų pakomentavo, kad tai labai žymaus japonų dailininko kūrinys. Pasirodo, tai buvo Ando Hiroshige's medžio atspaudas "Slyvų sodas Kameide", kurį susižavėję kopijavo Vincentas Van Goghas ir daugelis kitų dailininkų. Susiradau internete geresnės kokybės fotografiją ir iš naujo nutapiau savo šio paveikslo versiją.

Lino imitacijos ryžių popieriaus įsigijau norėdama inkrustuoti senovinės lietuviškos širmos rėmą. Iki šiol nesugalvojau, kaip pritvirtinti tuos paveikslus rėme, tad kol kas juos eksponuoju kaip atskirus paveikslus ("Pavasaris kalnuose", "Pirmieji žiedai, paskutinis sniegas", "Mėlyni kalnai", "Pušis ir saulė"). Kartu atradau pilko lino imitacijos popieriaus galimybes – jis labai gražiai atskleidžia juodos ir pilkos spalvos intensyvumo gradacijas.

Lankantis juodos ir baltos spalvų interjeruose, tokiuose, kaip MO muziejus Vilniuje, kilo mintis nutapyti ištisai juodą paveikslą ("Kas nemiega naktį") su trupučiu auksinės spalvos, kuris ne disonuotų su sterilia aplinka, bet būtų tarsi tokio interjero tęsinys, bet įneštų šlakelį gyvybės.

Paveikslas "Gervių šeima" nutapytas mąstant apie vestuvinę dovaną. Paveikslai "Arbūzas. Troškulys" ir "Pomidoriukai" nutapyti, galvojant apie virtuvinį interjerą.

Kai tik turiu progą, savo darbų žiūrovų klausiu, kokie jiems paveikslai labiausiai patiko. Tiesiog stebiuosi, kad pasirinkimai dažniausiai būna labai skirtingi, bet nė vienas paveikslas nelieka visiškai be dėmesio. Tad ir toliau savo darbuose stengiuosi nesikartoti, o ieškoti naujų raiškos formų, ir viliuosi, kad jie atras savo žiūrovą.


Kas? I.L.Savickienės personalinė kūrybos paroda.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 18 d.

Kur? Perkūno name-muziejuje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų