Galerijoje "Meno parkas" pristatytame projekte menininkės kvestionavo žmogiškųjų ryšių temą, veikiamą šiuolaikinių medijų integracijos kiekvieno iš mūsų kasdienybėje. Ilgesys, atstumas ir ryšys – trys pagrindiniai veikėjai kuriamoje draugystės istorijoje – visada einantys greta.

Kokia yra ilgalaikių žmogiškųjų ryšių prasmė šiuolaikiniam žmogui? Socialiniai tinkliai, mobiliosios bendravimo programėlės, trumposios žinutės suteikia galimybes kurti santykius, nepaisant skiriančio atstumo. Tačiau ar tai, kas kuriama ekrane, yra tas pats gyvenimas ar kita jo versija, su realybe turinti tik numanomas, įsivaizduotinas sąsajas?

Ekranas – svarbus dėmuo menininkių kurtame performanse. Jame veikė viena iš kūrėjų – D.Pupkevičiūtė, atkartodama už ekrano esančios V.Tamoševičiūtės judesius. Pusvalandį trukęs vyksmas akcentavo dviejų moterų artėjimą ir sykiu tolimą viena nuo kitos, fiziniam atstumui tampant trukdžiu.

Menininkes skiriantys kilometrai – tai žvilgsniai, atsimušantys į kompiuterio ekraną, plokšti gestai ir veido mimikos, nejuntamas kvėpavimas, balsas, ataidintis iš toli ir pakeliui išmėtantis žodžius. Artimas žmogus, veikiamas laiko, tampa tais tūkstančiais kilometrų, kurie keičia jo gyvenimo ritmą, dienų eigą, žvilgsnio kryptį. Ir galbūt tik vienintelis pastovus dalykas, kuriam neegzistuoja kilometrai ir laikas, yra mintys. Jos gali lankyti, būti šalia, liesti, džiaugtis ar guosti, tylėti kartu. Jų efemeriškas buvimas suartina.

Būtent tyla jungė abi performanso kūrėjas, viena kitos link tiesiančias baltas tvarsčių gijas, tvirtinamas prie krūtinės smailiomis adatėlėmis, lyg bandant išorėje sutelkti širdies sopulius ir per atliekamą veiksmą įveikti skiriantį atstumą. Tik jis, gijoms lengvai krentant ant žemės, įgavo sunkį, ėmė slėgti.