– Prieš išvykdamas į kelionę su savo puslapio "Aplink pasaulį per penkis metus" sekėjais pasidalijai gan detaliu kelionės planu, kuris tiek dėl maršruto, tiek ir dėl dalykų, kuriuos planavai nuveikti, skambėjo labai įspūdingai. Ketinai pasisveikinti su garsiausiu pasaulio kalnu, užmegzti ryšį su klajojančiomis žemdirbių ir medžiotojų gentimis, nufilmuoti, kaip pats įvardijai, trumpo metro pasaką… Tačiau ne viskas vyko pagal planą. Ką teko pakoreguoti ir kaip dėl to jauteisi?

– Žygis Nepale buvo labai sunkus – keliavau 23 dienas vienas per Himalajus, kai iki Everesto bazinės stovyklos liko 7 km, man prasidėjo priepuolis dėl deguonies trūkumo. Suparalyžiavo rankas, dingo klausa… Esu dėkingas likimui, kad spėjau nusileisti į mažesnį aukštį ir saugiai grįžti į civilizaciją. Po Nepalo grįžau į Indiją planuodamas keliauti į Arunačal Pradešą Šiaurės Rytų Indijoje, tačiau kinai toje vietoje pradėjo tiesti kelią, o tas tiesimas – su tankais, padedant kariuomenei. Negavau leidimo keliauti, tad teko galvoti, ką veikti. Nutariau sukti į Indijos pietus ir ten ramiai pamąstyti apie kalnus ir kodėl taip atsitiko.

– Būtent ši kelionė tau ypatinga, ar neklystu?

– Taip, tai man buvo tikras iššūkis. Keliauti pėsčiomis po Ispaniją ar važiuoti visureigiu per Namibiją yra kas kita. O čia – aš vienas, daugumą dienų be elektros ir ryšio, dideliame aukštyje. Žinojau, kad bus labai sunku, bet buvo sunkiau, negu maniau. Išvykau smarkiai įsijautęs lyg spirgas keptuvėje. Himalajai parodė, kad reikia nurimti ir eiti per gyvenimą iš lėto – to niekada nepasimokau. Visad lekiu kaip akis išdegęs. Gal dar išmoksiu.

Išvykau smarkiai įsijautęs lyg spirgas keptuvėje. Himalajai parodė, kad reikia nurimti ir eiti per gyvenimą iš lėto – to aš niekada nepasimokau.

– Nemažą dalį keliautojų baugina netvarka ir nešvara Indijoje. Ar nepasibaisėjai matydamas, kaip deginami lavonai arba kaip šuo ryja karvių išmatas? Tais vaizdais, beje, tiesiogiai dalijaisi ir su savo sekėjais "Instagrame".

– Pirmąsias dienas gal ir buvo keistas jausmas, tačiau po savaitės jau atvira širdimi mylėjau tą kraštą, o baigiantis viešnagei jaučiausi lyg ten gyvenčiau ilgai. Man kažkas prieš išvažiuojant pasakė: "Nesijaudink, Indija tokia, koks esi tu." Labai daug apie tai galvojau.

– Ar grįžus iš kraštų, kur, pavyzdžiui, medicininiais tikslais šeima namuose verdasi opijų, po gatves slampinėja karvės ir laukiniai šunys arba tenka gerai paieškoti šiukšlėmis nenusėto žemės lopinėlio prigulti, europietiški kraštai neėmė atrodyti tarsi nupoliruoti, neautentiški?

– Visi mūsų restoranai ir švarios vietelės susitikimams visada atrodė neautentiškos, be užslėpto žavesio, bet toks mūsų gyvenimas – apsidairykime, kur tikrumas ir nuoširdumas? Už nupoliruotų automobilių stiklų? Ten žmonės gyvena ramiaia, nelenktyniauja, kuris gražesnis, sėkmingesnis, turtingesnis. Tai ir žavi.

– Kartais atstumus įveikdavai tapdamas transporto priemonės vairuotojo pakeleiviu. Pats rašei, kad tokiais atvejais tenka tarsi linksmintojo vaidmuo, kuris neretai vargina. Gal teko sutikti giminingų sielų ar išgirsti išskirtinių šių žmonių gyvenimo istorijų?

– Taip, tranzavimas yra brangus keliavimo būdas, nes dažnai tave prigriebia stačiai išprotėję piliečiai, kurie už kiekvieną kilometrą nori tiek tavo energijos, kad atėjus laikui išlipti vos kojas pavelki. Bet pasitaiko ir nuostabių žmonių. Kartą važiavau su cirko artistais: vairuoja tėtis klounas, mama žonglierė sėdi šalia, vaikai miega krovininio autobusiuko gale įrengtame miegamajame. Keliauja po pasaulį, triukus rodo, juokauja. Laimingi.

– Kelionės metu nemažai kalbėjai mirties tema, filosofavai, kas bus po jos. Gal kokios nors konkrečios patirtys tokias mintis ir paskatino?

– Man ši tema visada buvo labai įdomi. Kas bus po mirties? Kaip priimti mirties faktą ir laimingai nugyventi iki paskutiniosios? Jeigu turėčiau marias laiko, amžiną gyvenimą, ką tada veikčiau? Ir jei galėčiau tokį gyvenimą pasirinkti, tikrai nesirinkčiau. Kažkaip smarkiai džiūgaudamas čia, žemėje, neabejoju, kad mūsų laukia ne ką mažesni džiaugsmai ir paskui. Būtų didžiausia nesąmonė, kad toks stebuklas mums gyvenant šiandien staiga baigtųsi ir viskas pranyktų. Pamatysite, užsimerksi, atsimerksi, o čia muzika groja, šampanas ir austrės. Skanaus! (Šypsosi.)

– Labai nustebino tavo prisipažinimas, kad kelionės neteikia tiek džiaugsmo, kiek anksčiau. Kodėl? Kažkas tavyje pasikeitė, o gal daug keliaujant nelieka naujumo jausmo, įspūdžių aštrumo?

– Gal aš pavargau keliauti vienas, gal truputį pasikeičiau, o gal mano tokį pasvarstymą nulėmė daugiau nei pusė metų kelyje, ir tai tapo savotiška rutina, nuo kurios visada bėgau. Pavargau blaškytis po pasaulį vienišas kaip žvirblis lietuje, matyt, pavargau neturėti draugo, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, kur mes einame ir kodėl.

– Kelionėje skaitei knygas. Ar jų turinys pakreipė pamatytų ir išgyventų dalykų interpretacijas?

– Skaitymas keliaujant man yra dar viena kelionė. Pavargstu nuo esančios realiuoju laiku – bėgu į kitą. Kartais pasiklysti tarp erdvių ir sunku išgyventi esamą nuotykį. Kelionėse reikia laiko ir nemąstyti apie nieką. Tiesiog būti tusčia makaule, tegul švilpia ten vėjas! Po tokių pabuvimų ateina naujų idėjų ir minčių.

– Nežinau, ar skaičiuoji nukeliautus kilometrus, bet jų pakaktų, kad galėtum save vadinti profesionaliu keliautoju.

– Nelaikau savęs profesionaliu keliautoju. Profesionalai iš to gyvena, o man dar nesiseka. Išmokau pasakiškų dalykų, daug stebuklų mačiau – kaip ir pakaktų to, bet ir apie save, kaip sutvėrimą, daug sužinojau: ko bijau, kodėl ir t.t. Bet čia tik lašas jūroje, dėtis kažką ypatingo žinančiu aš negaliu ir nenoriu.

– Į pirmą rimtą kelionę, Tailando bokso stovyklą, išvykai prieš trejus metus. Kai šiandien vertini, kaip manai, kas tavyje nuo to laiko labiausiai pasikeitė? Kam dar, be kelionių, gali būti dėkingas už šiuos pokyčius?

– Tik treji metai, o atrodo, amžinybė praskriejusi. Labiausiai tai plaukai turbūt įgavo neįtikėtiną pagreitį augti (šypsosi). Suvokimas, aišku, irgi pakitęs, daug dalykų šiandien matau visiškai kitaip nei tuomet. Esu dėkingas žmonėms, kuriuos sutikau, daug jų smarkiai mane pasuko viena ar kita linkme, išmokė naujų dalykų, parodė dar nepažintų takų, jausmų.

– Didėjant metų pase ir nuskristų, nueitų ir nuvažiuotų kilometrų skaičiui, jautiesi turintis daugiau atsakymų ar daugiau klausimų?

– Klausimų tik daugiau, tačiau laimė įgauna įvairių pavidalų, todėl ją rasti kartais sekasi net žengus žingsnį atgal, kas anksčiau atrodė nesąmonė. Atvirai pasakius, aš nežinau, nieko nežinau, aš tik bandau suprasti, kas iš tiesų yra svarbu, o kas – tik auksu žiba. Šiandien, atrodo, sekasi, tikiuosi, viskas taip bus ir toliau.

– Kas tau yra gražus žmogus?

– Grožis slypi tiesoje, man atrodo. Melas ir apgaulė mus padaro šabloniškus, tiesi mūsų nugara ir šviesus žvilgsnis spinduliuoja grožiu. Kai esi atviras pačiam sau, kai nėra reikalo ir noro apgaudinėti savęs, tada tu gražus.

– Dažnai akcentuoji laisvę. Ar, tavo manymu, egzistuoja kažkas, dėl ko jos galima būtų atsisakyti, paaukoti?

– Turbūt atsakymas būtų šeima. Šiandien man atrodo, kad laisvė yra pati svarbiausia žmogaus siekiamybė, aišku, ji kiekvieno suvokiama skirtingai, todėl ginčytis galima į valias. Noriu visiems perduoti svarbią žinutę apie pasaulio pabaigą. Ji niekada neateis, jeigu mes patys jos nesukursime. Tik mylėkite ir tikėkite!