Belgų kilmės atlikėja su kolegomis iš Katalonijos užbūrė ne tik Ispanijos, bet ir Lietuvos publiką, perteikdama žmonių, neturinčių namų, patirtis.

Žiūrovus pasitiko greta forto stovinčiame automobilyje besimylinti porelė. Kol žmonės bandė patogiau įsirangyti ant priešais fortą esančios įkalnės, šokėjai ant atlenktų sėdynių automobilio salone analogiškai bandė įsipatoginti ir rasti geriausią pozą. Ant kelių dienų nušienautos pievos sėdėti nepatogu, kaip ir stebėti prieš akis vykstantį lytinį aktą. Tačiau tai lengvai susimaišo su raminančia vietos aura, vakaro danguje plaukiančiais debesimis ir aplink skraidančiomis bitėmis. Aplinka net viską užgožia ir pasijunti visai jaukiame lizdelyje. Tokiame, kuriame norisi būti ar net trumpam pagyventi.

Po kaitinančios įžangos atsidaro priekinės durelės abejose automobilio pusėse, mergina žaismingai išsiridena lauk, o vaikinas pradeda skalbti kojines. Mergina patenkinta slysta kapotu ir pakviečia partnerį šokti. Metę buitį jie panyra į šokį. Skambant pietietiškoms melodijoms atsiduoda vienas kitam iš naujo. Toliau siužetas vystomas žaibo greičiu. Ramybę sudrumsčia agresyviai nusiteikęs apsaugos darbuotojas, kuris atsiranda lyg iš niekur. Įvyksta muštynės, kurių metu mergina miršta ir vėliau prisikelia. Tai kiek trikdė, tačiau pasirodymą būtų galima interpretuoti kaip sapną, kuriame atsiskleidžia namų paieška ir nežinomybės baimė. Tokį sapną, kuris aplanko karščiuojant ir yra košmariškai šmaikštus. Sapno personos įkūnija pasaulyje vietos nerandančius paklydėlius, kurie jaučiasi laisvi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Šis tarsi nepoliruotas vakaras, kuriame baimė būti sučiuptiems transformuojasi į nerimą ir jaudulį, priverčia žiūrovą sutelkti dėmesį ir sapnuoti kartu iki paskutinės minutės.

Šis tarsi nepoliruotas vakaras, kuriame baimė būti sučiuptiems transformuojasi į nerimą ir jaudulį, priverčia žiūrovą sutelkti dėmesį ir sapnuoti kartu iki paskutinės minutės.

 

Priešais akis vykstantys miražai keičia vienas kitą. Iš forto vėl išeina tas pats apsaugininkas, tačiau šį kartą galime suprasti, kad jis yra nusiteikęs kitaip. Jis porelės ramiai paprašo apleisti teritoriją, tačiau, kaip tyčia, automobilis neužsiveda. Jis ištiesia pagalbos ranką ir bando išsiaiškinti, kas dedasi po kapotu. Ranka monotoniškais judesiais pirmyn atgal slysta virš rato, kol pasipila tepalai. Tai teritorijos saugotoją taip įaudrina, kad pačiam pradeda slysti kelnės. Seksualinių fantazijų ribas peržengiančią lengvą beprotybę sustabdo pasirodžiusio įsivaizduojamo sraigtasparnio gausmas. Ši scena ne tik patvirtina minėtą sapno pojūtį, bet ir lengvai pašiepia asmenis, perdėtai besirūpinančius savo automobiliais. Daugelis esame sutikę žmonių, turinčių ypatingą ryšį su savo transporto priemonėmis. Mitinis Kauno Žvėris šiai minčiai turbūt pritartų, nes jo ūbaujanti esatis buvo girdima būtent šioje pasirodymo vietoje.

Spektaklis baigiamas merginos telefoniniu pokalbiu su mama, kuriai ji teisinasi, kad vis dar įrenginėja naujus namus ir pasitaikius progai tikrai pasidalys naujos sofos nuotraukomis. Veikėja atsidūsta ir užuojautos svoris pradeda slėgti žiūrovus. Ši ant peties užsideda medžiaginį maišelį ir išeina, kaip galima suprasti, į parduotuvę. Tuo metu vasaros nakties vėsoje pasklinda gaivus mėtų kvapas. Likęs vienas vaikinas nenuobodžiauja – pro pravirą langą iškiša skutimosi putomis išmuilintą galvą ir judesiais išreiškia savąją kritinę psichologinę būklę, o iš salono paplūdę rožinių dūmų kamuoliai tai tik patvirtina. Ilgą laiką nerimo būsenoje gyvenantis asmuo galiausiai palūžta.

Režisierė M. Gyselbrecht ir šokėjai Antonio Leónas, Lu?sas Garcia ir Mabel Olea į „Nest“ sapną įpynė daug kūno plastikos. Netrūko ir organiškos veiksmų sekos, dvasinių apmąstymų kalvų ir daubų. Žavu, kad maksimaliai išnaudota tiek 1-ojo forto erdvė, tiek automobilis. Ironiška, kad po tokio pasirodymo publika skubėjo į savuosius automobilius, savo mobilius lizdelius. Vidiniai pamąstymai, lyg tos kojas badančios smilgos, paįvairino kelionę namo. Žmonės yra lengvai priklausomi nuo automobilių, tačiau gali juose daryti ką užsigeidę. Žinoma, kol neperžengia sveiko proto ribų.