Nacionalinį Kauno dramos teatrą (NKDT) aplankė Vilniaus mažasis teatras, pristatydamas spektaklį "Minetis", režisuotą Rimo Tumino. Pagrindinį Minečio – senyvo aktoriaus – vaidmenį įkūnijęs Vladas Bagdonas pasakoja itin jautrią, egzistencinių apmąstymų kupiną netrukus anapilin iškeliausiančio menininko gyvenimo istoriją.

Ne visiems gausiai susirinkusiems žiūrovams nusišypsojo laimė gauti arti scenos esančias vietas. Didesnė fizinė distancija kiek susilpnino ir galimybes užsimegzti glaudesniam kontaktui su V.Bagdono herojumi. Tai kūrinys, skirtas kur kas mažesnei erdvei nei NKDT Didžioji salė. Bet kokiu atveju kompozitoriaus Fausto Latėno kurta muzika bei būties ir meno temomis išsakytas minčių koncentratas pakvietė nuoširdžiam dialogui.

Motyvai ir kodai

Iki šiol Lietuvoje dramaturgo Thomo Bernhardo nestatyta pjesė "Minetis" pasirinkta paminėti Vilniaus mažojo teatro 25-metį. Spektaklyje galima atpažinti iš ankstesnių šiame teatre R.Tumino kurtų pastatymų atkeliavusių elementų, ypač – "Maskarado".

Režisierius autorefleksyviai atsigręžia į save, kaip ir Minetis, sekdamas atmintyje giliai įmintais sunkaus kūrybinio kelio pėdsakais. Vis dėlto, atmetus šį kontekstą ir į spektaklį pažvelgus kaip į buvusią premjerą, lygią tarp kitų premjerinių spektaklių, Minečio istorija – o tiksliau paskutinis jo gyvenimo monologas – kiek praranda katarsinio žavesio.

Išorinis veiksmas spektaklyje labai minimalus, kadangi nėra jokio konflikto tarp priešingoms pozicijoms atstovaujančių personažų ar čia pat, scenoje, susiduriančių antgamtinių jėgų. Visa istorija – tai pagrindinio veikėjo dvigubai koduotas laukimas: tiesiogiai suprastas laukimas teatro režisieriaus viešbučio fojė ir laukimas perkeltine prasme didžiojo gyvenimo režisieriaus.

Lemtingas susitikimas

V.Bagdono Minetis jau 30 metų nėra žengęs į sceną, ir štai pakviečiamas vaidinti vieno sėkmingiausių jo teatrinėje karjeroje suvaidinto vaidmens – karaliaus Lyro. Į susitikimą su režisieriumi dėl šio vaidmens jis pakviestas susitikti Naujųjų metų išvakarėse viešbutyje, tačiau niekaip jo nesulaukia. Lyrą jis trokšta suvaidinti paskutinį sykį, su savimi net pasiima paslaptingą lagaminą, kuriame – Lyro kaukė.

Belaukdamas režisieriaus Minetis kalbasi su į viešbučio vestibiulį užklydusiais svečiais, aptarnaujančiuoju personalu, tačiau šis pokalbis veikiau yra monologas nei dialogas. Aktorius dalijasi mintimis apie aktorystę, jos ryšį su matematika, meną, menininko jautrią būtį, atsitiktinumo reikšmę, gyvenimo paradoksalumą ir t.t.

Daugelis jo ištartų frazių – asmeniškai suvoktos ir išjaustos ypatingų gyvenimo akimirkų patirtys. Ne vieną jų galima užsirašyti prie įdomesnių sentencijų sąrašo. Tačiau tai nėra džiaugsmingas monologas, jį galima apibūdinti panašiai skambančiu žodžiu kaip ir jo personažo vardas – lyriškas. Žodžiai kupini paslėptos melancholijos, nevilties ir nesusitaikymo.

Sutrikdytas atvirumas

Nepasitenkinimo jausmas į sceną atkeliauja per pjesę – iš paties dramaturgo nepasitenkinimo tiek pačiu savimi, tiek aplinka. Šį bruožą stengiasi išryškinti ir V.Bagdonas, tik, deja, kartais jis lieka tiesiog išsakytas, o ne pajaustas. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitus Minečio širdį draskančius joje paliktus netobulos žmogaus egzistencijos įspaudus – neteisybę, nesupratimą ir nejautrą. Visa tai lydi dvasinis skausmas ir vienišumas. V.Bagdono Minečio išvaizda byloja apie dvasinę gelmę, tačiau ji ne visada tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pridengiama negyvumo įspūdį keliančia verbaline kalba bei kitų personažų veiksmais.

Kitaip tariant, šiame spektaklyje Minetis nevirsta herojumi, įtraukiančiu savo herojiška, kartu ir dramatiška, būtimi. Į jį labiau norisi žvelgti tiesiog kaip į seną žmogų, gyvenantį praeitimi, savo nugyvento gyvenimo prisiminimais. Nors ir jo vidinis konfliktas yra juntamas, pabrėžiamas taikliomis besikartojančiomis sceninėmis priemonėmis – greit įsimenama melodija, kaukių simbolika, sniegą į vestibiulį įpučiančia audra – dažnai jis ir lieka vidinis, greičiau asmeninis, o ne archetipinis.

Tad ne vieną sykį klausantis Minečio žodžių akys tiesiog natūraliai nukrypsta į kitus veikėjus, kad ir į viešbučio jauną personalą, kuriam visos senojo aktoriaus kalbos – tik fonas paslapčia žaidžiant kortomis belaukiant klientų. Regis, tai spektaklio režisierius daro sąmoningai, tačiau dažnai visa tai nuveda į aklavietę. Tokia decentralizacija" negelbsti pagrindiniam veikėjui labiau atsiskleisti, gal greičiau šalutiniams, bet jie viso spektaklio metu taip ir lieka šalutinių kategorijoje.

Žingsnis į naują būtį

Atrodo, Minetis nėra pagrindinis veikėjas, o juo tarytum virsta laukiamas ir nesulaukiamas režisierius, tas nematomasis, kuris lyg pūga įsiveržia pro duris ir kviečia eiti drauge į stingdantį šaltį, bet dar šiek tiek leidžia pasidžiaugti užuovėja. Žengti drauge į Naujuosius metus – naują būtį.

Kita vertus, Minetis spinduliuoja nuoširdumu, kontrastuojančiu su kitais veikėjais, dėvinčiais kaukes, tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasmėmis. Į sceną užklysta pūgoje sušalęs jaunimas, apsirengęs karnavaliniais drabužiais. Minetis lagamine taip pat slepia kaukę, su kuria prieš 30 metų vaidino karalių Lyrą. Kaukė minima daug kartų, tačiau ji parodoma tik pačioje spektaklio pabaigoje – Minetis ja užsidengia veidą.

Kaukės simbolikos interpretacijų yra daugybė. Paprastai ji atveria dvilypumą ir neapibrėžtumą, kartu saugo ir naikina. Minečio atveju groteskiška Lyro kaukė taip pat sukelia dvejopus jausmus – ji ir paslepia viso spektaklio metu regėtą veikėjo veidą, ir atidengia kažkokią baugią jo esaties pusę, ar net per ją žvelgiančios tos nematomos, neįvardijamos esybės žvilgsnį.

R.Tumino "Minetis", nors ir ne visuomet įtaigiai, leidžia pajusti bauginamai neapibrėžiamą būties paradoksalumą, it stipraus ledinio vėjo pūstelėjimą jokia kauke nepridengtan veidan.