Taip pat kūrinį įgyvendina Linas Kutavičius (šviesos sprendimai), Dovilė Gasiūnaitė (konsultacija), Jurgis Šmitas (scenografija), Monika Šiliūnaitė (grafinis dizainas), Vincenzas Kokotas (muzika).

Vasaros pabaigoje menininkės atvyko į Menų spaustuvės tarptautines rezidencijas iš Berlyno, kur užsimezgė abiejų kūrybinė partnerystė. Pokalbis su S.Shetty (S.Sh.) ir G.Šmitaite (G.Š.) – apie šokio projektui netradicinę erdvę ir patį kūrinį, kurį vienu metu išvysti galės tik septyni žiūrovai.

– Papasakokite apie savo, kaip kūrėjų, kelią. Kaip pradėjote kurti – visų pirma atskirai, o vėliau – ir drauge? Kas jums asmeniškai yra svarbiausia šokyje?

S.Sh.: Gyvenau Mumbajuje, Indijoje, vėliau išsikėliau į Berlyną studijuoti HZT šokio centre. Su Grėte ten studijavome kartu. Šokis man labai patinka. Jis leidžia man patirti savo kūną įvairiausiais būdais – nesvarbu, ar tai būtų šokio pamoka, ar tyrimas choreografiniam konceptui, ar šokio kombinacija. Manau, kad judesys ir šokis sudaro galimybę gyventi be stabilumo (angl. groundlessness), išlaikant takumą visuomenėje.

G.Š.: Esu iš Lietuvos, čia ir pradėjau šokti. Pabaigusi KTU gimnaziją išvykau studijuoti programą "Šokis. Kontekstas. Choreografija" HZT universitete Berlyne. Šiuo metu gyvenu Kaune, o mano daiktai – Berlyne. Man įdomu, kaip šokis gali būti asmeniškas, man įdomu, kaip jis plinta – ką šokantis žmogus patiria su kitu žmogumi arba su erdve, kurioje šoka. Man smagu, kad šokis kartais pristabdo ar keičia mano minties eigą, prie kurios esu pratusi.

S.Sh.: Dirbti kartu pradėjome studijų metu – kartu ruošėmės egzaminui, kurio metu turėjome sukurti paskaitą-performansą tema "Kūnas kaip..." Mes pasirinkome kūną kaip reikšmę. Kiekviena pasirinkome po tekstą, jie tapo mūsų paskaitos pagrindu – aš atsinešiau Bojanos Cvejic tekstą apie tingumą.

G.Š.: "Jei menininkas nėra tingus, jis nėra menininkas..." (Juokiasi)

S.Sh.: Grėtė atsinešė tekstą apie žmogaus savastį ir kalbą.

G.Š.: Tekstas vadinosi "Japanese Worlds".

S.Sh.: Kurdamos šią paskaitą-performansą radome savotišką pusiausvyrą tarp idėjų, kurias matome panašiai, kurios mus veda į sutarimą, bei tų, kurias matome skirtingai, kas kiekvienai mūsų kelia iššūkių. 2016-aisiais sukūriau šokio darbą "Easy" Grėtei ir Julek Kreutzer, 2017–2018 m. šokau Grėtės ir Hannos Kritten Tangsoo kurtuose "Limitation Piece" ir "Limitation Piece 2" spektakliuose.

G.Š.: Tiek aš, tiek Sunayana savo šokio darbais tyrėme emociją. Norėjau pasiūlyti šaltuose Kauno fortuose dirbti drauge, bandant suvokti šilumą, besiliejančią tarp dviejų žmonių ir užplūstančią erdvę.

– Papasakokite plačiau apie savo darbą "Shy Palms", kurį pristatysite Kauno IV forte. Kaip kilo mintis jį kurti?

S.Š.: Idėja kilo kuriant spektaklį "Žiemos sodas" trečiajame Kauno forte 2018-aisiais.

G.Š.: Jį kūrėme festivaliui "Baterija", kuris vyko Kauno tvirtovėje. Forto erdvė mus pasitiko šalčiu, drėgme, stipriu emociniu krūviu, savo masyviais ir nelygiais paviršiais. Jų šaltumas provokavo galvoti apie šilumą – pasirinkome žvelgti į šokėją kaip į žmogų, gebantį kurti ir skleisti šilumą savo būtimi ir šokiu. Darbo šokėjai buvome du – aš ir Jokūbas Nosovas. Tam, kad įpūstume fortui gyvybės, pasitelkėme garsą ir balsą – kartu dirbti pakvietėme muziką V.Kokotą. Išvystėme pradinę darbo metodologiją: dirbome forto vidinėse patalpose, leidžiančiose šokėjui atverti vidinį jo architektūros gylį, forto išorėje –  plačiose jo pievose. Atradome tam tikrus mainus tarp šokančių žmonių ir erdvių – žmogus atvėrė galimybę patirti erdves, erdvės atvėrė žmogų, vienas žmogus – kitą žmogų, viena erdvė – kitą erdvę. Ši pulsuojanti intymumo ekspansija paskatino mus toliau dirbti jau IV forte su "Shy palms". Naujas kūrinys – tai  Sunayanos, mano ir muziko Vincenzo Kokoto trio. Prie mūsų prisijungė Linas Kutavičius, kuriantis šviesą, Jurgis Šmitas – scenografiją.

– Kauno fortai pasižymi savo ypatinga atmosfera – tai šaltos, drėgnos, emociškai paveikios vietos, nė kiek nepanašios į įprastas repeticijų erdves. Vis dėlto rezidencijos Menų spaustuvėje metu repetuojate šiltose repeticijų studijose. Kaip darbas studijoje veikia darbą forte ir atvirkščiai?

G.Š.: Nusprendėme kaitalioti forto ir studijos erdves, norėdamos suvokti, kaip perkelti forto aplinkoje esantį ir jo prisotintą, iš jos susidedantį kūrinį į izoliuotą, sterilią studijos erdvę, o vėliau – vėl sugrįžti dirbti į fortą.

S.Sh.: Studijoje mus mažiau veikia aplinka, pavyzdžiui, forto neįtikėtinas dydis ir sukeliamas įspūdis. Juk ten – gamta savo tikriausia forma.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos forte? Ar didesni iššūkiai – fiziniai, ar vis dėlto psichologiniai?

S.Sh.: Šalia nėra parduotuvių, neįprasta, kad iš anksto turime pasiruošti maisto visai dienai. Iš tiesų net pasivaikščiojus forte jėgos išsenka neįprastai greitai.

G.Š.: Pirmą kartą įžengusią į forto erdves mane nustebino jų grožis, tuo pat metu nuoširdžiai pamaniau, kad neįsivaizduoju, kaip šioje erdvėje galima kurti šokio pasirodymą. Fortas turi didžiulį istorinį, emocinį krūvį, stovėdama šalia jo suvokiu savo mažumą. Kartais nuo to ima džiaugsmas, kartais – pyktis.

S.Sh.: Forto aplinka leidžia – ar net priverčia – pamatyti dalykus, kurie studijoje neretai lieka nepastebėti. Šokėjo mintis forte dirba kitaip: kai žvelgi į didžiules, atviras, kvėpuojančias erdves ar yrančias sienas, galinčias kristi bet kurią akimirką...

– Kokią patirtį savo kūriniu siekiate suteikti žiūrovui? Ką ji (jis), jūsų manymu, galėtų ar turėtų pajausti žiūrėdamas pasirodymą?

S.Sh.: Esame trys žmonės, žengiantys į pievą, tunelį, fortą. Dirbame su šiluma ir meile. Šis darbas nėra statiškas, žiūrovų dalyvavimas jį keičia.

G.Š.: Norėtume sudaryti sąlygas septyniems žiūrovams susigyventi su fortų erdve. Siūlome jiems tam tikrus stebėjimo kampus ir savo kūno jautrumą. Šis pasirodymas nesibaigia jam pasibaigus.

Kas: Šokio spektaklis "Shy palms".

Kur: IV Kauno forte.

Kada: spalio 11, 12, 13 d. 17 val.