Pereiti į pagrindinį turinį

J. Milius: dabar pats laikas imtis sudėtingų vaidmenų

2024-10-27 16:00

Nepaprasta daktaro Džekilo ir Misterio Haido istorija Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) pirmą kartą nuskambėjo 2018-aisiais. Šį Franko Wildhorno miuziklą režisuoti ėmėsi Viktorija Streiča. Įspūdinga viename žmoguje slypinčio gėrio ir blogio kova tuomet susilaukė ne tik palankių kritikų vertinimų, bet ir žiūrovų dėmesio.

J. Milius: dabar pats laikas imtis sudėtingų vaidmenų
J. Milius: dabar pats laikas imtis sudėtingų vaidmenų / Organizatorių nuotr.

Spalio 31 d. F. Wildhorno „Džekilas ir Haidas“ atgimsta – pagrindiniame vaidmenyje debiutuoja Jeronimas Milius. Nors šio atlikėjo vaidmenų miuzikluose repertuaras tikrai įspūdingas, dainininkas neslepia šįkart susidūręs su daugybe iššūkių – ypatingo pasiruošimo ir brandos reikalauja ne tik Džekilo ir Haido vokalinė partija, bet ir įsiliejimas į jau pastatytą spektaklį.

Atlikėjui su jauduliu laukiant atsinaujinusio spektaklio, kuris beveik sutampa su J. Miliaus 40-uoju gimtadieniu, susėdome pasikalbėti ne tik apie pasiruošimą vaidmeniui, bet ir jo meilę miuziklo žanrui, roko muzikai ir operos traukinį, į kurį jis nešoko.

– Kaip ruošiatės Džekilo ir Haido vaidmeniui?

– Juokauju, kad šįkart ruošiantis yra daug saviveiklos, nes pradėti dirbti jau susiformavusiame spektaklyje man pasitaiko tikrai nedažnai. Toks darbo pobūdis reikalauja daug namų darbų ir savarankiško pasiruošimo. Tai sunkiau nei įprastai dirbant kartu su kolegomis, debiutuojant spektaklyje visiems kartu – kuriant scenas, ieškant sceninių sprendimų. Taip lengviau išvystomas personažo charakteris, įsimena muzikinė medžiaga. Kita vertus, ruošdamasis „Džekilui ir Haidui“ galiu pasižiūrėti spektaklį kaip galutinį variantą ir pats pastebėti, ką ir kaip konkrečiose scenose daryčiau kitaip: ar norėčiau ieškoti niuansų, daugiau iš savęs reikalauti ir pan.

Su KVMT kolegomis dirbame jau seniai, vieni kitus pažįstame, tad jau yra nusistovėjęs tam tikras darbo būdas. Jie visi mane palaiko, sako, kad viskas bus gerai. Vertinu tai, kad jie randa man laiko, bet pats nesijaučiu užtikrintas – noriu repetuoti dar ir dar, nes jaučiu labai didelę atsakomybę, kuri šįkart krinta tik ant mano pečių.

– Kuo ypatingas šis vaidmuo ir kuo skirtingas nuo kitų, kuriuos jau sukūrėte?

– Šis personažas yra dvigubas. Labai norisi atskirti Džekilą ir Haidą visaip – tiek fiziologiškai, tiek tembriškai. Tai ir yra sunkiausia, ypač turint omenyje, kad miuzikle yra tokių numerių, kur abi pusės kovoja tarpusavyje – 3 sek. turi būti Džekilu, paskui tiek pat – Haidu, vėliau vėl grįžti prie Džekilo. Toks kontrastas sunkus, bet kartu ir labai įdomus. Per savo karjerą esu vaidinęs nemažai herojinių personažų, geruolių. Vėliau buvo etapas, kai dominavo blogiukai. Pasiekiau tokį tašką, kai galiu suvaidinti abu viename spektaklyje. Džekilo ir Haido vaidmuo man labai įdomus, patinka muzika. Iššūkių tikrai nemažai, tad nekantrumas susipina su sveika baime – įdomu, kiek pavyks įgyvendinti sau pačiam išsikeltus tikslus.

– Debiutas miuzikle „Džekilas ir Haidas“ sutampa su jūsų 40-mečiu, kurį atšventėte spalio pradžioje. Atlikėjo brandos reikalaujantis vaidmuo – brandžios jūsų sukakties proga?

– Taip sutapo, kad Džekilo ir Haido vaidmuo yra brandus, bręstu pagaliau ir aš. Jaučiu, kad dabar kaip tik yra tas laikas, kai reikia imtis itin sunkių, brandžių vaidmenų, – jaučiuosi pasirengęs juos atlikti. Vis atrodydavo, kad esu per jaunas, dar po kelerių metų pavyktų geriau. Dabar – pats metas, nes vėliau mane jau kvies vaidinti tėvą.

Per savo karjerą esu vaidinęs nemažai herojinių personažų, geruolių. Vėliau buvo etapas, kai dominavo blogiukai. Pasiekiau tokį tašką, kai galiu suvaidinti abu viename spektaklyje.

– Miuziklo žanras jūsų gyvenime – labai seniai. Ar pamenate, kaip jis atsirado, koks buvo pirmasis vaidmuo?

– Miuziklas atsirado netikėtai, kaip ir daug kitų gerų dalykų mano gyvenime. Kai netikėtai atsidūriau pas savo pirmąjį vokalo mokytoją Česlovą Gabalį, jis spontaniškai mane pasiūlė vaidinti miuzikle, užtikrindamas, kad padainuosiu gerai. Gelbėjo tai, kad mano gerklė buvo didelė, galėjau kiek lengviau nei kiti dainuoti sudėtingesnes partijas. Pirmasis mano miuziklas buvo Riccardo Cocciante „Paryžiaus katedra“, Klopeno vaidmuo. Tai buvo tarptautinis projektas, dainavome angliškai Lietuvoje ir Latvijoje. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su miuziklo žanru, pirmąkart stovėjau scenoje ne šiaip koncertuodamas, bet ir vaidindamas, gyvendamas kažkieno kito gyvenimą.

– Kaip gimė meilė šiam žanrui?

– Jau dainuodamas pirmajame miuzikle pajutau, kad man tai gerai sekasi, be to, dar ir malonu. Taip ir atsirado miuziklo scena, kurioje jaučiuosi gerai, save realizuoju. Iš pradžių buvau tarsi medinis, nemokėjau vaidinti – atėjau iš rūsio, kur grojome roką, metalą, o čia – visai kiti niuansai. Vaidybos pagrindus įgyjau pas Valentiną Masalskį, pamažu ėmiau scenoje jaustis laisviau, sulaukdavau vis daugiau kvietimų, plėtėsi pažinčių ratas, kaupėsi sceninė patirtis. Kęstutis Jakštas atsivedė mane į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, vėliau sėkmingai dalyvavau perklausoje į Eltono Johno „Aidą“ KVMT, dalyvavau įvairiuose miuziklų projektuose Latvijoje ir Estijoje. Dabar jaučiuosi visavertis šio žanro atstovas Lietuvoje – vaidinu miuzikluose mielu noru, negailėdamas jėgų, laiko ir tikėdamasis, kad sugebu žiūrovą įtikinti savo kuriamais personažais, sujaudinti.

– Kur dingo meilė rokui ir metalui? Grupės „Soul Stealer“ jau senokai nebėra.

– Tačiau išliko pomėgis pasiklausyti. Su „Soul Stealer“ penkiolika metų tikrai gerai leidome laiką, realizavome savo aistrą šiai muzikai kiek tik galėdami, koncertuodami Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, dalyvaudami įvairiuose festivaliuose. Buvo tikrai labai smagu, bet ši veikla, kaip ir bet kurios kitos, reikalavo daug laiko, įdirbio. Rokas ir metalas yra niša, turinti gana mažą klausytojų ratą. Nusprendžiau visas savo jėgas skirti miuziklui, koncertams su orkestrais, kur atsiveria visai kitokių, didesnių galimybių, įvairovė, galų gale ir finansinė grąža adekvatesnė. Tad metalas liko tik smagus hobis – visi supratome, kad palankėme šitą būrelį, o dabar jau eisime savęs ieškoti kitose srityse. Jeigu labai pasiilgsiu metalo, visada galėsiu laisvalaikiu kur nors dalyvauti kaip svečias.

Metalas liko tik smagus hobis – visi supratome, kad palankėme šitą būrelį, o dabar jau eisime savęs ieškoti kitose srityse.

– Koks jūsų svajonių vaidmuo miuzikle? Galbūt jį jau ir atlikote?

– Tai Svynis Todas Stepheno Sondheimo miuzikle „Svynis Todas – demonas kirpėjas“. Atlikau nedidelį Antonijaus vaidmenį šio miuziklo pastatyme, kurį režisavo Dalia Ibelhauptaitė. Tai buvo jau senokai, bet iki šiol labai gerai atsimenu, kaip buvau pakerėtas pastatymo ir atlikimo kokybės – kostiumus kūrė Juozas Statkevičius, dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras, Asmik Grigorian ir kiti puikūs solistai, grojo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Pajutau visiškai kitą miuziklo žanro lygmenį, įsimylėjau Svynio Todo personažą, tikai labai norėčiau kada nors jį suvaidinti.

– Šio miuziklo muzikinė kalba gana sudėtinga, „bohemiečiai“ jį net įvardijo kaip operą. Juk turėjote galimybę daryti karjerą ir operoje. Kodėl nešokote į šį traukinį?

– Tiesa, tokių pasiūlymų buvo tikrai nemažai, bet tuomet turėjau daug kitos veiklos, kuri atrodė įdomesnė, o dabar jau per vėlu. Tuomet grojome su „Soul Stealer“. Kaip ir visi normalūs roko atlikėjai, tikėjome, kad su šia muzika užkariausime pasaulį. Dariau tai, ką norėjau daryti, jaučiausi gerai, laikiau save tos srities profesionalu. Opera yra aukštasis pilotažas su begaline perspektyva. Būtų įdomu turėti galimybę pamatyti savo alternatyvų gyvenimą – kitaip tariant, gyvenimą, kuriame būčiau pasirinkęs operą; kas būtų, jeigu būtų. Tačiau žinau, kad tame gyvenime nebūčiau dainavęs miuziklo. Eiti į operą man atrodo tolygu eiti į vienuolyną – tenka atsiriboti nuo kitų žanrų ir susikoncentruoti vien tik į klasikinę vokalo techniką, nes, jei klasikinis vokalistas atlieka kitų žanrų muziką, tai jam tikrai nepadeda. Mintis, kad tektų atsisakyti roko ir miuziklo – net dviejų man labai svarbių dalykų, man atrodė nepriimtina.

Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.


Medijų rėmimo fondas

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų