Jaukiai įsitaisome repeticijų salėje ir, smilkstant cigaretei režisieriaus pirštuose, pradedame pokalbį apie Kaligulos, kaip asmenybės, skilimą, apie pjesės aktualumą šiandien, savitą A.Camus kūrinio interpretaciją.

Režisierius viename interviu yra sakęs: "Nežinau, kas sugalvojo tokią nesąmonę, kad žiūrovai teatre turi mąstyti. Pirmiausia jie turi gauti pojūčius, o tada jau pradės galvoti. Priešingu atveju prasideda darbas, pasidaro nuobodu ir dingsta teatro esencija, bakchanalija." Atrodo, kad po "Kaligulos" spektaklio žiūrovai neliks abejingi.

Įsibėgėjus pokalbiui A.Jankevičius savo gyvenimą palygina su tekančia upe, kurioje jis plaukia nešamas srovės į didesnius vandenius. Ir išties panašu, kad iš mažo miestelio kilęs režisierius jau palieka savitą upės vagą Lietuvos režisūros lauke.

Jo kūrybos sąraše – ne viena dešimtis spektaklių, daugybė apdovanojimų, taip pat A.Jankevičius – plataus meninio profilio sindikato "Bad Rabbits" įkūrėjas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakulteto dėstytojas.

– Šiais metais NKDT statote spektaklį pagal A.Camus pjesę "Kaligula", kas paskatino rinktis būtent šį XX a. egzistencialisto kūrinį?

– Pirmasis karantinas. Kovo pabaigoje, balandžio pradžioje karantinas buvo ką tik prasidėjęs ir viskas buvo labai nauja, ypač jauniems žmonėms – jie niekad nebuvo susidūrę su tokiais kataklizmais. Nes, pavyzdžiui, aš buvau patyręs 1990 m. blokadą, Černobylio sprogimą, o jauni žmonės, susidūrę su karantinu, išgyveno beveik paniką; iš kai kurių sklido didelis nerimas – jį būtų galima pavadinti egzistenciniu nerimu. Ir vieną vakarą aš tiesiog prisiminiau "Kaligulą". Man šovė paradoksali mintis, kad Kaligula yra lyg koronavirusas toje pjesėje. Jis tarsi apvalo Žemę, kad ji galėtų egzistuoti. Priverčia atsigręžti į save. Sustoti arba būti sustabdytam. Tai ir yra ištakos, kodėl ėmiausi statyti "Kaligulą", – mūsų dienų realybės paskatintas intuityvus pasirinkimas.

Kita priežastis – NKDT man yra viena iš tų aikštelių, kur galiu matyti savo kūrybinę tąsą, todėl šis teatras man kūrybiškai brangus.

– Ar teko matyti kitų Lietuvos režisierių "Kaligulos" pastatymus (Jono Vaitkaus, Igno Jonyno, Vido Bareikio)?

– J.Vaitkaus pastatymu domėtis teko, o I.Jonyno "Kaligulą" mačiau, ten buvo erdvės performavimas. Vaidybinė aikštelė buvo performuota. Įveiksminta buvo pusė scenos, pusė žiūrovų salės ir balkonas. Dėl I.Jonyno interpretacijos nelabai ką galėčiau pasakyti, nelabai atsimenu. V.Bareikio pastatymo nemačiau.

– Kuo ši "Kaligula" skirsis nuo ankstesnių pastatymų Lietuvos teatre?

– Pirmiausia skirsis tuo, kad režisierius kitas, aktoriai kiti. Ne visus kitus pastatymus teko matyti, tad sunku lyginti jų įvaizdžių tėkmę su savąja.

– A.Camus dramoje "Kaligula" galima įžvelgti nemažai linijų nuo maišto prieš visuomenę, iki asmenybės susiskaldymo, absoliučios laisvės siekio, absurdo pajautos ir pan. Kaligula nebuvo vienpusė asmenybė, už jo veiksmus jį galima smerkti, bet galima ir pateisinti. Ką renkatės jūs?

– Kaligula skilęs. Kai pirmą kartą pamačiau Pedro Almadovaro filmą "Blogas auklėjimas", man labai įstrigo viena scena. Kažkokiame miškelyje klebonas prižiūri berniukus, fone groja daina, ją tie berniukai dainuoja ir klebonas vieną berniukų nori suvilioti, tas berniukas iššoka iš miško, pasako "ne", užkliūva už akmens, parkrenta ir prasiskelia galvą. Jis atsisuka į ekraną, filmuojamas stambiu planu ir per patį kaktos centrą jam bėga kraujo srovė, o užkadrinis balsas (jau suaugęs tas pats berniukas) sako: "Nuo tada mano gyvenimas skilo į dvi puses." Tai ir Kaligula toks yra – įvyko įvykis – mirė tai, ką jis mylėjo, perbėgo kraujo srovė, jis skilo į dvi labai radikalias puses. Tos dvi radikalios pusės – tarsi du upės krantai. Tokia upė gali būti labai įvairi: ir srauni, ir išdžiūvusi, ir visiškai tuščia, tiktai vaga, ir labai rami... Kitaip sakant, Kaligula yra skilęs ir dvi jo pusės žiūri viena į kitą – iš to kyla vidinė audra. Skilimą galėčiau apibūdinti taip: nebandyk sužeisti žmogaus, jeigu nenori, kad jis taptų žvėrimi.

Agnius Jankevičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Jūs pats mokėtės režisūros pas J.Vaitkų, kuris 1983 m. statė "Kaligulą". Tai buvo spektaklis-pasipriešinimas prieš tuometę valdžią. Koks A.Jankevičiaus režisuojamos "Kaligulos" tikslas?

– Pernelyg giliai egzistencializmu niekada nesidomėjau. Nors tai buvo mano interesų lauke, bet nebuvo mano pasija. Visa Vakarų Europos filosofinės minties tėkmė, išskyrus Antiką, man nekelia didelių simpatijų. Man artimas budizmas. Nuodugniau egzistencializmu pradėjau domėtis, kai statėme "Mari Kardoną" (2018 m. A.Jankevičiaus režisuotas spektaklis – aut.past.). Rašyti šią pjesę atspirties tašku man buvo du A.Camus romanai – "Svetimas" ir "Krytis". Tada perskaičiau ir A.Camus dienoraščius, "Sizifo mitą" ir kitus kūrinius.

Skaitant "Kaligulą" man pasirodė, kad tai yra taikomoji pjesė, turiu omeny, kad jis pasirinko tokią fabulą, kad galėtų paviešinti savo nedramaturginius tekstus ir mintis. Pjesėje jaučiasi kontrapunktas, kad A.Camus buvo ne teatro žmogus, o labiau entuziastas ir ėmėsi dramaturgijos tarytum tam, kad susivienytų su savo trokštama aistra ir laime – būti teatre.

Ne paslaptis, kad per teatrą galima pasiekti daug daugiau žmonių, negu rašant akademinius veikalus. Kalbant apie tikslą, pjesės fabuloje yra labai aiškiai pasakytas toks dalykas: arba aš prieš visus, arba visi prieš mane. Yra kažkas, individas, ir yra visi kiti. Tada tik reikia atsakyti į klausimą: kas tas individas, koks jo motyvas ir kas tie visi kiti bei kokie jų motyvai?

Mums repetuojant "Kaligulą", dėl karantino ir bendravimo virtualiai atsirado jausmas lyg būtume ant keteros krašto kaip visuomenė. Ant kokios keteros? Ant globalizmo ir nacionalinių idėjų keteros: ir Vakarų Europoje, ir Lietuvoje tapatumo klausimai šiuo metu yra itin aštrūs.

– Ką turite omeny?

– Tai susiję su Vakarų Europos tapatybinės kovos fonu. Pjesėje irgi labai ryški poliarizacija – egzistuoja du poliai: globalus – imperinis ir lokalus – personalinis. Todėl ir šiai pjesei dabar statyti yra pats tinkamiausias laikas, kai vyksta labai ryški poliarizacija: rasizmas, hetero- / homoseksualai, moterys / vyrai ir t.t. Atrodo, kad ir kur žiūrėsi, visur bandoma iš naujo įvardyti, kas yra kas. Dėl to kyla konfliktai, neišvengiamai užduodami egzistenciniai klausimai, tai lemia ir psichologinį bei fizinį smurtą, – visa tai ir daro Kaligula.

Pokytis yra kaip tas upės vanduo, kuris po truputį graužia vagą. Teatras, kaip ir žmogus, labai greitai adaptuojasi prie visko, kas vyksta. Kodėl? Nes išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias.

– Kalbėdamasi su jumis girdžiu cituojant filmų scenas, tad kyla klausimas, kodėl pasirinkote teatro, o ne kino režisūrą?

– Aš esu gimęs 1979 m., augau labai mažame kaime ir neturėjau tokių informacinės prieigos galimybių, kokias turi jaunimas šiandien. Mano laikais informacinė erdvė buvo labai ribota. Norint kažkuo susidomėti, tai turėjo maišytis akyse, o kinas nesimaišė ir netapo dirgikliu, kad pasukčiau į kino režisūrą.

– O kas pastūmėjo rinktis teatrą?

– 1990 m. į mano miestelį, Skapiškį, atvažiavo moteris iš Klaipėdos, ką tik baigusi režisūrą. Ji miestelyje prikėlė visą kultūrinį gyvenimą. Prasidėjo teatro festivaliai ir kiti panašūs dalykai. Ta režisierė ir mane įtraukė į teatrinę veiklą. Nuo devintos klasės iki mokyklos baigimo aš vaidinau mėgėjiškame teatre, dalyvaudavau poezijos skaitymuose. Taigi, sutikau tinkamą žmogų ir tinkamu metu buvau pastūmėtas teatro link.

– O kodėl pasukote ne aktorystės, o režisūros keliu?

– Kadangi mokykloje vaidinau mėgėjų teatre, man atrodė natūralu, kad stosiu į aktorinį. Ir du kartus į aktorinį neįstojau. Kai antrą kartą neįstojau, objektyviai pagalvojau – o kodėl jie mane turėtų priimti? Aš tada buvau labai apkūnus, svėriau 100 kg, taip pat turiu dikcijos problemų, neištariu "r" raidės. Kam reikėtų tokio aktoriaus, kuris turi defektų? Ir tada įstojau į teatro režisūrą, kad galėčiau būti bent už kadro. Tai nebuvo labai išmąstytas, sąmoningas pasirinkimas – visiškai nežinojau, kas per amatas yra režisūra. Pagalvojau ir padariau.

Nuo vaikystės buvau vienišius, man ir dabar patinka būti vienam, todėl kai įstojau į režisūrą, nemažai žmonių stebėjosi ir sakė man, kad neištversiu, nes visada reikės būti tarp žmonių. Pirmas pusmetis režisūroje iš tiesų buvo košmaras – nuolat turėjau būti su žmonėmis. Ir dar su tokiais, kurie daug kalba ir kalba vien apie teatrą. Aš galvodavau – juk tiek daug visko yra pasaulyje, o jie kalba vien apie teatrą. Esu tos nuomonės, kad, išėjus iš teatro, apie teatrą nebereikia kalbėti. Reikia gyventi kitais dalykais, pavyzdžiui, eiti prie upės pasėdėti, groti gitara. Arba nusipirkti kavos ir tris valandas kažkur sėdėti stebint aplinką – aš taip labiausiai atsipalaiduoju. Bet po to pirmo pusmečio supratau, kad teatre su žmonėmis gera būti, nes visi turi vieną tikslą – teatrą: tada užsimiršta ego, asmeniškumai, atsiranda kitas požiūris į buvimą teatre. Nuo tada supratau dar vieną man svarbų dalyką – teatras mane veikia kaip psichoterapija, nes jis, metams bėgant, man padeda suvokti, už ką galima mylėti žmogų.

– Ar įsivaizduojate, koks dabar būtų jūsų gyvenimo kelias, jei ne režisūra?

– Visą laiką įsivaizduoju Jimo Jarmuscho filmo "Numirėlis" (angl. Dead man) sceną: tarp brūzgingų miškų yra kanoja. O aš ja plaukiu. Plaukiu ir žinau, kad kažkada atplauksiu į vandenyną.

– Esate parašęs pjesių ne vienam savo spektakliui ("Mari Kardona", "Samurajaus knyga", "Šventė", "Reforma", "Tuščia kėdė"). Kas paskatino imtis dramaturgijos?

– Aš rašau tada, kai reikia, kai žinau, kad tai tikrai bus scenoje. Niekada nieko nerašau į stalčių. Man tada yra akstinas kurti, atsiranda loginė seka: parašai ir iškart tai atsiranda scenoje. Toks rašymas man turi prasmę, o rašyti tam, kad rašyčiau, ne man.

– Kaip manote, ar teatro menas pasikeis, kai pasaulis po pandemijos sugrįš į vėžes?

– Teatras, kaip ir žmogus, yra kintanti, o ne stacionari sistema. Kaip upės vanduo – teatras visa laiką juda. Upė išlieka upe, ar jis ant žemės paviršiaus, ar po žeme – ji visada kažkur teka. Ar karantine, ar be karantino – pokyčiai visąlaik vyksta. Tik pati pokyčio sąvoka truputį iškreipta: kai išgirstam žodį "pokytis", atrodo, kad tai perversmas. Ne, pokytis yra kaip tas upės vanduo, kuris po truputį graužia vagą. Teatras, kaip ir žmogus, labai greitai adaptuojasi prie visko, kas vyksta. Kodėl? Nes išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias.

– Kokie tolesni jūsų kūrybiniai užmojai?

– Sumontuoti ir išleisti spektaklį-teatralizuotą ekskursiją po sovietinį Vilnių "Zbignev and Ko". Ir vasarą padaryti tai gyvai. Rugsėjo pabaigoje Panevėžyje turėtų būti pastatytas spektaklis "Idomenėjas". Ir dar yra vienas bendras "Mens publicos" ir NKDT projektas pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę "Kraujas ant katės kaklo". Ir žinoma, "Kaligula", kuri, tikiuosi, taps dar vienu žiūrovų sąmonės dirgikliu.