– Prisiminiau, kaip aktorius pradeda ruošti ir liepia suvaidinti gyvūną, tad noriu paklausti, kokį gyvūną pasirinkai tu?

– Tinginį ir grifą. Pasirinkau juos nes jie visiškai skirtingi. O tinginį naudojau net stojamųjų egzaminų metu.

– Yra tokia teorija, kad aktoriai personažams įkvėpimo gali pasisemti iš gyvūno – jo elgsenos, instinktų, charakterio. Ar pats naudoji tokį metodą?

– Iš tiesų niekada apie tai nepagalvojau. Gal kartą esu pagalvojęs, bet manau, kad tai būtų labai tikslinga. Bet tuo keliu aš neinu. Pamenu, kaip vieną savo kurtą vaidmenį gretinau su šunimi.

– Kaip yra su vaidybos sistemomis, įvairiais metodais. Ar yra laiko vaidinant galvoti apie visą tai?

– Galvojau, kad nėra laiko, o pasirodo, kad jo atrasti įmanoma. Asmeniškai aš negalvoju apie sistemą, kaip apie formulę, kurios privalu laikytis, norint sukurti vaidmenį, bet labiau naudoju jas intuityviai. Ateina mintis, kad dabar padarysiu taip arba kitaip, ir žinodamas priemonę bandau pasinaudoti proga. Atsiranda terpė laviravimui tarp vaidmens atlikimo, laisvė. Galbūt sistema yra ne tai kas suteikia impulsą kurti, o laisvė, kai tu pagavai vaidmens esmę. Bet jai pagauti privalai suvokti aktorinio meistriškumo priemones

– Kada laviravimas galimas spektaklyje?

Svarbiau kurti, o ne rezultatyviai naudoti save ir bandyti parduoti savo pavardę.

– Labai priklauso nuo režisieriaus. Jis turi duoti aiškius rėmus, kuriuose gali improvizuoti. Pats blogiausias dalykas, kas gali nutikti, – tai juokas, kuris užvaldo improvizuojant, nes tada pradedi juokinti publiką, o ne vystai ir tęsi vaidmenį.

– Ar teko dirbti su režisieriumi, kuris visiškai neleidžia improvizuoti?

– Ne, nėra tekę, visi suteikia kažkokią laisvę. Kartais spektaklis gali būti techniškai tikslus, kuriame erdvės laviravimui yra mažiau, bet jos vis tiek yra.

– Pats užsiimi ne tik vaidyba, muzika tavo gyvenime – taip pat svarbus dėmuo.

– Keturiolikto gimtadienio proga tėvai padovanojo gitarą. Pradėjau groti, pasidarė neįdomu, tada pradėjau dainuoti, vaidinti teatro būrelyje. Ir ilgainiui tiek teatras, tiek muzika pradėjo vesti į vieną tikslą, pintis tarpusavyje.

– Aktorius šiomis dienomis yra simbolis. Jis nešą žinutę. Koks, tavo nuomone, šiandien yra reikalingas aktorius?

– Jis turi išnaudoti visus įmanomus savo įrankius: vokalą, judesį, vaidybos gebėjimu. Privalu juos lavinti visą laiką. Bet, manau, labai svarbu aktoriui suprasti kodėl jis yra viename ar kitame projekte. Tai yra varomoji jėga. Dirbti iš reikalo yra sunku.

– Nuo ko priklauso vaidmens suvokimas?

– Nėra vieno kelio. Režisierius ir aktorius turi bendradarbiauti, siekdami atrakinti vaidmens paslaptis, diskutuoti, bet būna, kai vizijos prasilenkia, tada aktorius mėgina prisitaikyti arba gražiai atsisako.

– Kaip elgtis dirbant iš reikalo?

– Per repeticijas būna minčių nesigilinti ir tiesiog tai padaryti. Bet artėjant premjerai kyla noras nemeluoti sau ir žmonėms, tada stengiesi nuoširdžiai padaryti kaip įmanoma geriau ir nuoširdžiau. Svarbiausia yra supratimas – ką aš duosiu žiūrovui ir pats gausiu iš šio vaidmens.

– Aktorius sako, kad visą gyvenimą mokiniesi. Kaip vyksta tobulėjimas, uždarius akademijos duris?

– Niekada nematysi akivaizdaus profesionalumo lygio kylimo, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime. Tai labiau patirties, suvokimo dalykas, kuo daugiau, įvairiau dirbi, tuo darosi lengviau ieškoti, bandyti, prisiversti dirbti ir eksperimentuoti su savimi, savo vaidmeniu.

–  Kokį savo personažą labiausiai brangini šiandien?

– Pats pirmasis mano vaidmuo spektaklyje "Idiotai". Bet galbūt dar neturiu TO vienintelio vaidmens.

Žinoma, aktorių kiekis didiną konkurenciją. O tai yra gerai, nes tai varo aktorius į priekį.

– Turi personažą, kurį vieną dieną norėtum suvaidinti?

– Aš norėčiau suvaidinti boksininką. Su visu fiziniu pasirengimu, kaip rodo per filmus. Iššūkis būtų suvaidinti Romeo.

– Turi Lietuvos teatre mėgstamą režisierių?

– Manau, kad Oskaras Koršunovas. Man atrodo, kad aš jį suprantu kaip žmogų, man patinka jo stilius, energija. Man reikia jo spektaklių šiame gyvenimo etape.

– Iš kurių aktorių semiesi patirties, įkvėpimo juos stebėdamas?

– Dainius Kazlauskas, Valentinas Masalskis, Mantas Zemleckas, Martynas Nedzinkas, jie mane įkvepia. Pastaruoju metu mane žavi visi aktoriai, kurie sugeba vaidinti natūraliai ir paprastai – be formos, pompastikos ir teatrališkumo. Labiausia vertinu juos už jų gebėjimą įtikinti.

– Aktorius kartais kuria ne personažus, o žaidžia savo charakteriu, savo pavarde, populiarumu. Kaip vertini aktoriaus, kaip prekės ženklo strategiją?

– Aš manau, kad svarbiau kurti, o ne rezultatyviai naudoti save ir bandyti parduoti savo pavardę, ir visur naudoti savo atrastus dalykus scenoje. Galų gale, tada tu tampi visur vienodas. Nesvarbus yra populiarumas, svarbiau, mano galva, bėgti nuo savęs ir stebinti kitus bei save savo darbais. Aš norėčiau nematyti scenoje aktorių asmens, norėčiau matyti jų sukurtus personažus, bet kartais juos atskirti vieną nuo kito yra sudėtingas dalykas...

– Ne per daug aktorių Lietuvoje, ar užteks jiems personažų?

– Niekada nesusimąsčiau. Yra kiek yra. Čia nuo jų priklauso, kiek jie dirbs, tiek ir turės darbo. Žinoma, aktorių kiekis didiną konkurenciją. O tai yra gerai, nes tai varo aktorius į priekį. Teatre, kaip ir visur, kuo daugiau draugų, tuo daugiau darbų... Natūralu...