Kūrybinis ekspresas

Paminėjimas nebuvo labai iškilmingas, veikiau, kameriškai kuklus, bet profesionalus ir jaunatviškas, mat minėjimo kaltininkai – keturi jauni muzikantai: smuikininkas Algirdas Šochas, altininkė Ieva Sruogytė, pianistas Ugnius Pauliukonis ir violončelininkas Raphaelis Unger (Prancūzija). Visi jie dar tebestudijuoja aukštosiose muzikos mokyklose užsienyje.

Tris atlikėjus lietuvius jungianti gija – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, kurioje jie yra mokęsi. Tad išsibarstę po skirtingas Europos šalis, į Lietuvą atlikėjai grįžo trumpam, šįkart tikrai neatostogauti. Vakaro programą jaunieji atlikėjai sudarė patys, o repetavo tik susitikę Lietuvoje, tad laiko turėjo ne itin daug. Beje, visi keturi drauge grojo pirmą kartą.

Pasirodymai duetu

Jau iš atlikėjų sudėties ir pasirinktos nedidukės erdvės buvo aišku, kad laukia kamerinės muzikos koncertas. Tad jį ir pradėjo kūrinys dviem – Wolfgango Amadeus Mozarto Duetas smuikui ir altui Nr. 1, G-dur, kurį atliko A.Šochas ir I.Sruogytė.

Šio opuso, kaip beje, ir visos W.A.Mozarto muzikos, atlikimas reikalauja itin didelio kruopštumo, tad visa tai ir buvo akivaizdu: buvo atliktas tiksliai, neromantizuotai, išlaikant kontrastus tarp dalių. Tik pačioje pabaigoje nežymiai jautėsi skuba.

Po koncerto pradžioje nuskambėjusios klasikos sekė kitas duetas – fortepijonas ir violončelė, jau šiek tiek šiuolaikiškesniu amplua: U.Pauliukonis ir R.Unger atliko Radiono Ščedrino "Albénizo stiliuje", originaliai parašytą smuikui ir fortepijonui, tačiau transkribuotą violončelei ir fortepijonui.

Šis kūrinys sudarė ryškų kontrastą prieš tai skambėjusiam opusui – spalvingai susipynė šmaikštus R.Ščedrino ir temperamentingas Isaaco Albénizo (kurį jis imitavo) stilius, o visa tai dar paįvairinta džiazo intonacijomis ir tango ritmais. Atsiskleidė ir abiejų atlikėjų virtuoziškumas, o vietomis ir subtilumas, taip pat ir organiškas derėjimas grojant kartu. O lyrišką ir jausmingąją savo pusę U.Pauliukonis ir R.Unger atskleidė prancūzų romantiko Gabrielio Fauré Romanse fortepijonui ir violončelei op. 69.

R.Unger sakė šiuo kūriniu norėjęs Lietuvos publikai padovanoti dalelę savo šalies, ir, matyt, jam pavyko, nes publika kūrinį priėmė itin šiltai.

Įveikti iššūkiai

Pasikeitusi atlikėjų sudėtis publikai padovanojo XX a. rumunų kompozitoriaus George'o Enescu kūrinį nuostabiu pavadinimu "Meilės ryto daina" arba rumuniškai "Aubade lointane" (nors tikslus vertimas būtų tikriausiai "Tolima serenada"), sukomponuotą smuikui, altui ir violončelei.

Ne tik pavadinimas buvo nuostabus – susibūrę į muzikantai atskleidė dar kitokį savo veidą: jausmingą, romantišką, o muzika skambėjo šviesiai, pastorališkai. Visi trys puikiai derėjo kartu.

Kad publika neužsiliūluotų meilės kupinuose garsuose, koncerto programos pabaigai buvo paliktas muzikinis desertas – Roberto Schumanno fortepijoninis kvartetas Es-dur, op. 47, pats sudėtingiausias vakaro opusas, kurį atliko visi drauge.

Tai vienas vėlyvesnių kompozitoriaus darbų, jame kiekvieno instrumento partija yra individuali, gausu polifonijos, tad atlikėjams tikrai – ne pats patogiausias ir lengviausias kūrinys. Juolab ir sudėtis nėra labai standartinė – juk dauguma klasikų ir romantikų rašė styginių kvartetui. Jaunasis fortepijoninis kvartetas nepabūgo iššūkio, ir nepaisant nedidelės problemėlės – pirmosiose trijose dalyse kažkur pasislėpusio fortepijono, nors ir grojusio atviru dangčiu, – kūrinį atliko puikiai.

Labai gražiai buvo išryškinti skirtumai tarp dalių – mat kvartetas parašytas keturių dalių forma, derinant jas kontrasto principu, tad sonatinio-simfoninio ciklo ypatumai buvo atlikti itin tiksliai. Be to, buvo puikus balansas tarp visų keturių muzikantų: kalbant apie homofoninę faktūrą, jie organiškai derėjo, o apie polifoninę – kiekvienas reikiamu laiku išryškino savo liniją, vėliau vis užleisdamas vietą kitam.

Tą įvertino ir sunkiai nedidelėje M.K.Čiurlionio dailės muziejaus salėje tilpusi publika, kuri atlikėjų iš scenos greitai nepaleido – bisui nuskambėjo dar ir ispaniški motyvai: Joaquino Turinos Fortepijoninio kvarteto a-moll, op. 67 II-oji dalis.

Sąsajų gijos

Šis itin kameriškas Lordo Y.Menuhino 100-mečio paminėjimas buvo vienas iš nedaugelio rimtų šių metų Pažaislio muzikos festivalio koncertų, mat jame netikėtai ėmė dominuoti pietietiški ritmai. Ir tai nėra blogai – juk saulės, lyg tyčia, šiemet mažai. Tačiau kartais nejučia ima trūkti akademinės klasikos. O šioje – gaivesnių vėjų, pučiančių nenugrotų opusų srovėmis – beje, ne tik šiame festivalyje, bet apskritai. Muzikantai dažnai renkasi melomanams gerai pažįstamą repertuarą. Jaunųjų atlikėjų pasirinktas sunkesnis kelias – publika išgirdo gana retai Lietuvos koncertų salėse skambančias melodijas.

Be to, dalis kūrinių buvo lengvesnio pobūdžio, romantiški, kiti tokie kaip W.A.Mozarto duetas Nr. 1, G-dur ir R.Schumanno Fortepijoninis kvartetas Es-dur, op. 47 – sudėtingi cikliniai kūriniai, reikalaujantys susikaupimo ir brandos ne tik atliekant, bet ir klausant. Be to, buvo parinkti skirtingų laikmečių ir stilistikų kūriniai. Repertuaro pasirinkimas ir sudarymas – tikrai labai sveikintinas. Ypač turint omenyje faktą, kad visi keturi atlikėjai dar nėra iki galo subrendę ir savarankiški muzikantai – visi tebestudijuoja aukštosiose mokyklose. Akivaizdu, kad adekvataus savarankiškumo link jie keliauja sparčiai.

Su pačiais atlikėjais ir koncerto repertuaru susijęs pats netiesioginis renginio kaltininkas lordas Y.Menuhinas? Sąsajų yra, ir ne viena. Hamburge studijuojantis A.Šochas – Yehudi Menuhino fondo stipendininkas. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad šis baltarusių žydų kilmės amerikietis veikiausiai ir jam, ir jo kolegoms yra rimtas autoritetas. Koncerte skambėję kūriniai – irgi susiję su Y.Menuhinu: štai G.Enescu buvo Y.Menuhino smuiko mokytojas Paryžiuje. Pirmasis rimtas jo mokytojas, kurio prižiūrimas padarė pirmuosius savo įrašus ir pradėjo aktyviai koncertuoti – jam tuomet buvo maždaug trylika metų.

Paryžiaus konservatorijoje mokosi I.Sruogytė ir R.Unger (šis šiemet jau įgijo magistro laipsnį), kuriai ilgą laiką vadovavo koncerte G.Fauré – I.Albénizo draugas. Beje, koncerte girdėtą pastarojo kompozitoriaus imitaciją parašęs R.Ščedrinas taip pat yra parašęs "Menuhino sonatą smuikui". O koncerte skambėję W.A.Mozartas ir R.Schumannas, taip pat ir jau minėtas G.Fauré buvo mėgstami paties Y.Menuhino autoriai, jų kūrybą jis pats tikrai ne kartą yra grojęs.

Didžiąją savo gyvenimo dalį Y.Menuchinas praleido Didžiojoje Britanijoje, kur studijuoja pianistas U.Pauliukonis (Mančesteryje). Taigi, viskas čia buvo labai susiję, tarsi šiek tiek painiai suraizgytas voratinklis. Patys atlikėjai teigia, jog bene pagrindinis kriterijus sudarant programą buvo noras, kad kiekvienas muzikantas turėtų lygias galimybes pasirodyti – kitaip tariant, nenorėję, kad vienas kuris dominuotų. Taip pat jie norėję, kad skambėtų įvairių sudėčių kūriniai. Ir, žinoma, kad sietųsi su Y.Menuhinu. Muzikantai išsikėlė rimtus tikslus ir visus įgyvendino puikiai.