– Jūsų mama – tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, liaudies menas artimas ir močiutei Antaninai. Tad su tautodaile susipažinote labai anksti. Kada pati pajutote norą kurti?

– Užaugau didelėje keturių vaikų šeimoje. Esu jaunėlė, turiu du vyresnius brolius ir seserį. Kiek tik prisimenu, mama visada užsiėmė liaudies menais – karpė karpinius, kūrė raižinius. Mums, vaikams, tai buvo be galo įdomu. Aš karpymo žirklutes į rankas paėmiau būdama vos dvejų. Stebėjau, kaip dirba mama, sesuo, broliai, ir pati užsinorėjau pabandyti. Užsiimdami rankdarbiais, drauge praleisdavome labai daug laiko. Tai sustiprino mūsų šeimos santykius, vieni su kitais tapome atviresni ir artimesni. Džiaugiuosi, kad vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių. Laisvalaikis, praleistas visiems kartu karpant karpinius, kur kas turiningesnis.

Medžio raižinius kurti pradėjau jau paauglystėje, kai man buvo 15–16 metų. Mama tuo metu rengė edukacinius užsiėmimus Utenos tradicinių amatų centre "Svirnas". Vasaros atostogų metu norėjau nuveikti ką nors įdomesnio, tad ir aš nuvykau į mokymus. Būtent tada sukūriau pirmuosius savo raižinius. Tai, kad pradėjau nuo medžio, o ne linoraižinių, nelabai įprasta. Medis yra nepalyginti sunkiau raižoma medžiaga. Vis dėlto, tai turbūt pati tradiciškiausia vaizduojamojo meno sritis Lietuvoje. Randama dar nuo XVI a. išlikusių medžio raižinių. Vėliau pradėjau kurti ir linoraižinius.

Džiaugiuosi tuo, kad su mama esame išties artimos. Kartu rengiame parodas, edukacijas. Tautodailę ir tradicinius lietuviškus amatus kartu pristatome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kiekvienais metais aplankome bent keletą šalių, susitinkame su užsienio lietuvių bendruomenėmis Europoje ir JAV. Šios kelionės stiprina mūsų ryšį ir suteikia nuostabių emocijų. Man pasisekė, kad šalia savęs turiu didžiausią palaikytoją ir kritikę.

Tąsa: A.Bražėnaitė į liaudies meną paniro būdama dar labai jauna. Tautodaile užsiima ir merginos mama bei močiutė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Į tautodailę panirote būdama labai jauna. Tikriausiai mokyklos laikais daug kas stebėjosi, kodėl, užuot pasirinkusi šiuolaikiškesnę meno sritį, raižote senamadiškus raižinius?

– Liaudies mene labai trūksta jaunų žmonių. Aš nuo mažumės buvau apsupta liaudies menininkų ir meistrų, kurie suprato tautodailės svarbą. Todėl man niekada neatrodė, kad tai – tik vyresnių žmonių amatas. Be abejo, gyvenime būta akimirkų, kai aplinkiniai stebėjosi, kad kuriu senoviškai. Tačiau esu dalyvavusi ne viename konkurse ir parodoje. Prieš keletą mėnesių tarptautiniame konkurse "MArteLIve Europe 2021" buvau išrinkta viena iš trijų geriausių jaunųjų menininkų Šiaurės Europoje. Po tokių apdovanojimų visuomenė pamato, kad liaudies menas nepasenęs, ir pamažu keičia savo požiūrį. Lietuvoje tautinis menas yra išvystytas labai stipriai, todėl esame įdomūs visam pasauliui.

Lietuvių pasakos man patinka, nes tai – labai ilgas, stiprus ir apgalvotas siužetas. Yra tiek daug variantų, kaip galima jas iliustruoti!

– Kurti raižinius yra gana sudėtinga. Tad kaip atrodo jūsų pasiruošimas darbui? Kiek užtrunka sukurti vieną darbą ir kas sudėtingiausia proceso metu?

– Tai labai sudėtingas procesas. Raižyti sunku fiziškai ir ilgai užtrunka. Tačiau tai – tik techninė viso kūrybinio veiksmo dalis. Iki tol reikia apgalvoti kūrinio siužetą ir jį nupiešti ant raižomos medžiagos. Tai gana sunku – nesvarbu, ar dirbi su medžiu ar linoleumu.

Man labai patinka iliustruoti lietuvių pasakas, pavyzdžiui "Jūratę ir Kastytį". Tad, prieš pradėdama darbą, kokius 3–5 kartus atidžiai perskaitau tą pasaką. Skaitydama, išsiryškinu svarbiausias detales, įvairias smulkmenas, kurios padėtų sukurti ne tik visą nuotaiką, bet ir sustiprintų siužeto atvaizdavimą meno kūrinyje. Būtent šis procesas – sumanymas, kaip viskas atrodys, užtrunka labai ilgai. Be to, jis būna nepertraukiamas. Jei mąstai apie vieno raižinio siužetą, kitam temos jau negalvosi.

Technika: raižinio antspaudas laikomas tikruoju meno kūriniu. Tačiau būtent siužeto sumanymas ir jo išraižymas medžio lentelėje atima daugiausia laiko ir pastangų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tada visas mintis ir idėjas pieštuku perkeliu ant raižymo medžiagos. Vėliau – raižymas su kaltukais, peiliukais. Jei tai yra didesnio formato kūrinys, raižymas gali užtrukti kelias savaites. Išraižius daromas atspaudas, kuris ir yra laikomas tikruoju meno kūriniu. Išraižyta medžiaga – linoleumas ar medžio lentelė, nėra tokie svarbūs. Tik dabar menininkai pradėjo į parodas ar edukacijas neštis bent vieną tokią lentelę, kad žmonės suprastų, kaip gimsta kūrinys. Juk kartais atrodo, kad čia tiesiog nupiešta. Tad išraižytos medžiagos pamatymas leidžia geriau suprasti, kiek yra įdedama darbo, minčių ir laiko. Atspaudas yra paskutinis taškas, kai autorius pamato savo viso mėnesio darbo rezultatą. Įdomu tai, kad pats pirmasis atspaudas laikomas neparduodama kopija. Manoma, kad tai yra pats vertingiausias egzempliorius autoriui. Jei menininkas jį vis dėlto nuspręs parduoti, kaina bus kur kas aukštesnė nei kitų kopijų.

– Kokios darbų temos jums artimiausios? Neretai raižote šventųjų paveikslus – esate religinga, ar tai tiesiog būdas išsaugoti senąsias tradicijas?

– Išskirčiau kelis man artimus siužetus: šventieji, pasakų iliustracijos, spalvoti raižiniai ir tradicinių lietuviškų motyvų turintis gyvybės medis. Įdomu tai, kad senojoje lietuvių kultūroje gyvybės medžio sąvoka yra labai plati. Tai gali būti ne medis su šakomis, bet, pavyzdžiui, gyvenamasis namas, iš kurio išauga gėlės. Labiausiai orientuojamasi ne į medį, bet į pačią gyvybę, gyvūniją, gamtą. Šį stilių stengiuosi išlaikyti ir aš. Lietuvių pasakos man patinka, nes tai – labai ilgas, stiprus ir apgalvotas siužetas. Yra tiek daug variantų, kaip galima jas iliustruoti! Ilgai užtrunka pasirinkti geriausią, nes aš niekada nesirenku motyvo ar ornamento vien dėl to, kad jis gražiai atrodo. Kiekvienas ornamentas mano darbuose turi turėti priežastį, kodėl jis čia atsidūrė.

Džiaugiuosi, kad vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių. Laisvalaikis, praleistas visiems kartu karpant karpinius, kur kas turiningesnis.

Spalvotus raižinius kuriu pieštukais ant jau atspaustos kopijos. Man patinka, kad tokiu atveju, turiu galimybę apsispręsti, ar aš noriu raižinį nuspalvinti, ar ne. Be to, kiekvieną kartą galiu pasirinkti skirtingas spalvas. Tai suteikia daugiau laisvės. O šventųjų raižiniai laikomi pačiais tradiciškiausiais lietuvių liaudies darbais. Pati šventuosius medžio raižiniuose vaizduoju, nes siekiu atkreipti dėmesį į senuosius lietuvių liaudies menus. Kurdama šiuos raižinius, labai daug skaitau apie šventąjį, jo simbolius. Stengiuosi kuo daugiau šių simbolių pavaizduoti tiek pačiame raižinyje, tiek jo rėmelyje. Kaune vykstančiai parodai parinkau po keletą visų šių temų darbų. Noriu, kad jie atspindėtų mano kūrybinį kelią ir mėgstamus siužetus.

Tradicija: dar viena mėgstama jaunosios menininkės tema – šventieji. Tokie raižiniai laikomi vienais tradiciškiausių liaudies darbų. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip užsienio publika reaguoja į lietuvių liaudies meną? Ar jai jis atrodo kuo nors išskirtinis?

– Europai įdomus lietuvių liaudies menas. Mūsų su mama užsienyje rengiamose edukacijose ir parodose dažniausiai apsilanko užsienio lietuviai. Jie tautodailę vertina galbūt net labiau nei Lietuvoje likę tautiečiai. Gyvenant svečioje šalyje, trūksta lietuvybės simbolių. Žinoma, apsilanko ir su Lietuva jokių sąsajų neturintys žmonės. Dauguma jų domisi tradiciniais lietuviškais amatais, trokšta apie juos sužinoti daugiau.

– Galbūt edukacijų metu pavyksta į tautodailės sritį pritraukti daugiau jaunimo? Kaip manote, ar liaudies menas nepasmerktas ilgainiui išnykti? Ką daryti, kad taip nenutiktų?

– Labai daug dirbu socialinių tinklų erdvėje, nes čia lengviausia pasiekti jaunus žmones. Tautodailei labai reikia jaunų žmonių ne tik tam, kad ją palaikytų gyvą, bet ir dėl to, kad tai yra kita karta su savo požiūriu ir vertybėmis. Mano šventųjų raižiniai neįtikėtinai stipriai skiriasi nuo, tarkime, prieš 50 metų kūrusio menininko raižinių. Galbūt tai ir nėra labai ilgas laiko periodas, bet aplinka, kurioje aš augau, ir mano pasaulio bei meno suvokimas jau yra kitoks. Tad liaudies menas keičiasi būtent dėl ateinančių jaunų žmonių, nors technika, kuria jie kuria, yra tradiciška. Kurdamas liaudies meną, jaunas žmogus jau turi kitokią perspektyvą ir požiūrio tašką, kurie lemia savitą kūrinį.

– Išties, nors kuriate liaudiška technika, jūsų darbai atrodo gana moderniai. Kartais netgi kyla klausimas – ar tai tikrai liaudies menas? Pavyzdžiui, jūsų išraižytas šmaikštus pingvinas. Tad, kaip suprantu, svarbiausia yra pati technika, o ne tai, kas vaizduojama raižinyje?

– Taip, galbūt pingvinas, kurį sukūriau artimiesiems Kalėdų proga, ne visai tradicinis raižinys. Tačiau šiame meno kūrinyje esantys simboliai išraižyti tradicine technika. Tad šis netradicinės idėjos darbas yra tradicinis pagal simboliką ir techniką. Pastebiu, kad liaudies menui neretai taikomos įsivaizduojamos taisyklės. Tačiau nėra jokių griežtų taisyklių, kaip kartais manoma. Į tautodailę menininkas gali pažvelgti ir iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Liaudies menas nesunkiai pritaikomas šiandienai, kūriniui galima parinkti modernesnę stilistiką, tematiką ar idėjas.

Tikslas: pašnekovė siekia senovišką tautodailę sujungti su šiuolaikinėmis medijomis ir grafiniu dizainu. Kol kas jai tai puikiai sekasi. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Vasarą baigėte grafinių komunikacijų dizaino studijas. Ką norėtumėte veikti ateityje?

– Liaudies menu aš užsiimu nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų, tad ir grafinio dizaino studijas pasirinkau labai apgalvotai. Noriu surasti taškus, kaip galėčiau sujungti liaudies meną, kurį mes vis dar laikome senu, su šiuolaikinėmis medijomis ir grafiniu dizainu. Ateidama į pirmą kursą, turėjau aiškų tikslą, tad labai džiaugiuosi, kad mano baigiamuoju darbu tapo mano grafikos kūrinių albumas. Jis buvo įvertintas kaip vienas geriausių tų metų grafinio dizaino studijų bakalaureatų darbų. Vadinasi, aš sugebėjau surasti būdą, kaip sujungti tautodailę ir grafinį dizainą. Šiandien kuriu įvairius vaizdo įrašus, plakatus, iliustracijas ir vizualizacijas internete. Sieksiu tai daryti ir ateityje bei tobulėti.

– Ar jums svarbi lietuvybė ir jūsų tautinis identitetas?

– Kuriant tradicinius liaudies menus, lietuvybė ir tautinis identitetas man išties tapo labai svarbūs. Ne vienus metus stengiuosi išsaugoti tautodailę, ją populiarinti, ir šia meno sritimi sudominti jaunimą. Manau, kad tradiciniai amatai yra viena iš lietuviškos tapatybės sudedamųjų dalių. Ar įsivaizduočiau save gyvenančią užsienyje? Nemanau, kad gyvendami svečioje šalyje mažiau mylime Lietuvą. Žvelgdama į užsienio lietuvius, su kuriais susitinku edukacijose, matau, kad jie tėvynę neretai brangina dar labiau nei mes.

Kas? A.Bražėnaitės grafikos darbų paroda.

Kur? Lino gaminių salone "Jaukūs namai", A.Juozapavičiaus pr. 21, Kaunas.

Kada? Iki gruodžio 8 d.